Vienuoliktas skyrius. TINKLAI SIDABRUI ŽVEJOTI

Tuo metu tarp vokiečių kilo didžiulis nerimas. Bažnyčia atvėrė žemėje milžinišką turgų. Dėl pirkėjų minių ir pardavėjų šūksnių bei juokų jį buvo galima pavadinti muge, bet muge, kuriai vadovavo vienuoliai. Prekė, kurią jie gyrė ir siūlė mažesne kaina, buvo, anot jų, sielų išgelbėjimas!

Šie prekeiviai keliaudavo per šalį dailia karieta, lydimi trijų raitelių. Jie gyveno labai prabangiai ir leido pinigus vėjais. Atrodė, kad tai kažkoks arkivyskupas lanko savo vyskupiją su palyda ir kariškiais, o ne paprastas keliaujantis pirklys (prekeivis) ar elgetaujantis vienuolis. Kai procesija priartėjo prie miesto, magistrate laukęs pasiuntinys pasakė: „Prie jūsų vartų Dievo ir Šventojo Tėvo malonė.“ Aplink iškart visi sujudo. Dvasininkai, kunigai ir vienuoliai, taryba, mokytojai su mokiniais, prekeiviai su savo vėliavomis, vyrai ir moterys, jauni ir seni išėjo pasitikti šių pirklių. Su žvakėmis rankose jie skubėjo muzikos ir varpelių skambesio link, kad, pasak istoriko, „su didžiausia pagarba priimtų patį Dievą“. Kai vieni kitus pasveikino, procesija pajudėjo prie bažnyčios. Priekyje ant aksominės pagalvėlės arba auksinio audinio buvo nešama pontifiko malonės bulė. Šalia žengė vyriausiasis indulgencijų pardavinėtojas su didžiuliu raudonu mediniu kryžiumi rankose. Visą procesiją supo giedotojai, maldininkai ir smilkalų dūmai. Vargonai ir garsi muzika kvietė vienuolį prekeivį ir jo palydą į šventyklą. Jo nešamas kryžius būdavo pastatomas priešais altorių: ant kryžiaus padedami popiežiaus ginklai. Kol jie ten būdavo, miestelio dvasininkai, popiežiaus tribunolas ir  jaunesnieji  įgaliotiniai baltomis lazdelėmis ateidavo kasdien po mišparų arba prieš pasveikinimą atiduoti pagarbos. Šis didingas renginys ramiuose Vokietijos miesteliuose sukėlė didelę sensaciją. Skaityti toliau: Vienuoliktas skyrius. TINKLAI SIDABRUI ŽVEJOTI

Ištrauka iš Suzanos Sperdžen biografijos. Pirmasis susitikimas su Č. H. Sperdženu

Tą 1853 metų gruodžio 18-osios sekmadienio rytą Čarlzas Hadonas Sperdženas, tuomet netašytas devyniolikmetis kaimietis, pirmą kartą pamokslavo Niu Park Stryto koplyčioje. Suzana Tompson viešėjo pas senuosius Olney, bet į pamaldas nėjo, nors, kaip ir daugelį kitų, pasklidusios kalbos apie eksperimentą pakviesti kaimo vaikiną stoti prie Bendžamino Kyčo (Benjamin Keach), dr. Gilo (Gill) ir dr. Ripono (Rippon) sakyklos, ją sudomino. Olney šeimos nariai, grįžę iš rytinių pamaldų, gyrė pamokslininką ir kartu su kitais bendruomenės nariais buvo pasiryžę padaryti viską, kad vakare daug tuščių vietų, kurios akivaizdžiai trikdė ir jaudino jaunąjį tarnautoją, būtų užpildytos. Į Niu Park Stryto koplyčią buvo pakviesti draugai, pažįstami, ir vakare bažnyčia iš tiesų prisipildė.

Ten buvo ir Suzana Tompson – ne tiek savo valia, kiek norėdama įtikti draugams. Mat turėdama griežtą supratimą apie padorumo taisykles prie sakyklos, ji nejautė jokio išankstinio prielankumo tam – ir dar tokiam jaunam! – kuris drįso tas taisykles pažeisti. Koplyčia buvo sausakimša, žmonės šurmuliavo, ir visų akys, įskaitant jaunosios merginos, buvo nukreiptos į sakyklą. Pagaliau durys sienoje atsivėrė, ir skubiu žingsniu įžengė pamokslininkas. S. Tompson apstulbo. Jis visiškai neatitiko jos įsivaizdavimų, kaip turi atrodyti pamokslininkas. Buvo akivaizdu, kad Čarlzas Hadonas Sperdženas iš kaimo. Ji būtų galėjusi tai pasakyti iškart, net jeigu nežinotų. Kiekviena jo drabužių detalė liudijo kaimo siuvėjo rankų darbą. Skaityti toliau: Ištrauka iš Suzanos Sperdžen biografijos. Pirmasis susitikimas su Č. H. Sperdženu

Rytmečio skaitinys. 10 skyrius. Dievo gerumas Jo žmonėms.

Viešpatie Dieve, būk mums geras (Ps 90, 17)

Kai šįryt skaičiau šiuos nuostabius žodžius, staiga kaip žaibas kilo svarbus klausimas: „Siela, ar šis gerumas dabar išlietas tau ir tavo kasdieniam gyvenimui?“ Deja! Balsiai ištarto atsako nepasigirdo. Vienintelį įmanomą atsakymą davė tik nulenkta galva, tylios lūpos ir gilus kaltos, bet atgailaujančios širdies atodūsis.

Paskui atsisėdau prieš Viešpatį nustebusi ir susigėdusi, o gausybė minčių įgavo formą ir pavidalą. Tėve, Tu žinai, kad nuoširdžiai geidžiu pašventinimo malonumo ir mielai paklusiu Tavo įsakymui būti šventai. Ir jeigu troškimas visiškai atsiduoti Tau užtikrins šią ypatingą malonę, aš ją turėsiu. Kas nuolat griauna mano tikslus, žlugdo pastangas ir neleidžia išsipildyti karščiausiam troškimui? Skaityti toliau: Rytmečio skaitinys. 10 skyrius. Dievo gerumas Jo žmonėms.

13 skyrius. Kalvinas prieš libertinus

Atviras nesutarimas su libertinais prasidėjo pirmoje 1546-ų metų pusėje, vos praėjus ketveriems metams po Kalvino sugrįžimo į Ženevą. Libertinai buvo senų patriotiškų Ženevos šeimų grupelė, atvedusi bendruomenę į nepriklausomybę ir reformaciją. Bet palaipsniui jie pradėjo piktintis augančia Kalvino ir „svetimšalių“ įtaka sprendžiant jų miesto reikalus. Nuo 1546-ųjų iki 1555-ųjų kova su Kalvinu darėsi vis aršesnė. Feliksas Bungeneris rašė: „Ištisus devynerius metus jis [Kalvinas] bet kurią akimirką galėjo būti ne nugalėtas (nes jis buvo ne iš tų, kurie galėtų būti nugalėti), o sutriuškintas. Visus devynerius metus jis laukė, kad bet kurį mėnesį ar savaitę jis gali būti išmestas iš miesto, kurį garsino ir stiprino. Devynerius metus jis vedė Ženevą lyg laivą per ugnį, kuri, nors ir degino savo kapitono kojas, vis tiek jo klausė bei kuri susirėmimuose buvo ne mažiau grėsminga ir sunkiai įveikiama“. Apžvelkime keletą libertinų vadovų. Skaityti toliau: 13 skyrius. Kalvinas prieš libertinus

Devynioliktas skyrius. Laiškas Leonui X

Pagaliau krikščioniškajame pasaulyje tiesa ėmė kelti galvą. Nugalėjusi popiežiaus pavaldinius, dabar ji stojo į kovą su jų vadu.

Šį drąsų žingsnį Liuteris žengė grįžęs iš Heidelbergo. Jo ankstyvosios tezės apie indulgencijas nebuvo suprastos. Jis nusprendė geriau išaiškinti jų reikšmę. Iš triukšmo, kurį sukėlė aklos neapykantos apimti priešai, Liuteris suprato, kaip svarbu šviesiausią tautos dalį laimėti tiesai. Nusprendė apeliuoti į jos nuovokumą, išdėstydamas pagrindus, kuriais rėmėsi jo naujieji įsitikinimai. Tam reikėjo iš karto mesti iššūkį Romos sprendimui. Liuteris nedvejodamas ten ir nusiuntė savo paaiškinimus. Viena ranka atidavęs juos apsišvietusiems ir nešališkiems savo tautos skaitytojams, kita išdėstė juos priešais aukščiausiojo pontifiko sostą. Skaityti toliau: Devynioliktas skyrius. Laiškas Leonui X

error: Atsiprašome, tekstas skirtas tik skaityti.