REFORMATŲ KNYGYNO SKAITYKLA

Kevin DeYoung

Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą.

Išėjimo 20, 7

Kas?

Kas konkrečiai draudžiama trečiuoju įsakymu? Žodis be reikalo gali reikšti „tuščiai“ arba „be jokios naudos“. Todėl mums draudžiama vartoti Dievo vardą piktu, beverčiu arba netinkamu būdu. Tai nereiškia, kad turime visiškai vengti dieviškojo vardo. Vardas YHWH (arba Jahvė) – „Viešpats“, kaip rašoma daugumoje vertimų – Senajame Testamente pasirodo apie septynis tūkstančius kartų.

Mes neturime būti prietaringi tardami Jo vardą. Tačiau nereikia Juo piktnaudžiauti.

Senajame Testamente nurodomi keli būdai, kaip galima nusižengti trečiajam įsakymui. Akivaizdžiausias yra piktžodžiavimas Dievo vardui, apie kurį skaitome Kunigų 24, 16. Vis gi įsakymas apima ne tik tai.

Kas piktžodžiaus Viešpaties vardui, turės mirti – jis bus užmuštas akmenimis, ar jis bus vietinis, ar ateivis. Kas piktžodžiaus Viešpaties vardui, bus baudžiamas mirtimi.

Kunigų 24, 16

Trečiasis įsakymas taip pat draudžia tuščias ar melagingas priesaikas: „Neprisiekite neteisingai mano vardu ir nesutepkite savo Dievo vardo. Aš esu Viešpats.“ (Kun 19, 12; plg. Oz 10, 4). Kai pareiškiate ką nors, prisiekdami Dievo vardu, tai neturi būti melagingas pažadas ar pažadas, kurio nesiruošiate tesėti.

Jie tuščiai kalba ir klastingai prisiekia, darydami sutartis.

Ozėjo 10, 4

Trečiasis įsakymas taip pat draudžia netikrus regėjimus ir melagingus teiginius, kad kalbama Dievo vardu, nes tokie pranašai kalba „mano vardu melą“ (Jer 23, 25). Keista, bet savo vaikų aukojimas netikram dievui Molechui buvo laikomas trečiojo įsakymo pažeidimu, nes tai paniekino Dievo vardą (Kun 18, 21).

Izraelitai privalėjo užmėtyti akmenimis žmogų, kuris savo vaikus aukojo tokiu būdu. Jei to nepadarytų, netyrumas prasiskverbtų į stovyklą ir taip būtų paniekintas Viešpaties, kuris gyveno tarp savo tautos, vardas.

Taip pat ir netinkamas šventų daiktų lietimas buvo laikomas trečiojo įsakymo pažeidimu. Kunigų 22 skyriuje skaitome:

„Sakyk Aaronui ir jo sūnums, kad jie pagarbiai laikytų daiktus, kurie pašvęsti aukai, ir nesuteptų jų. Aš esu Viešpats.“ (2 eil.). Kunigai, kurie Malachijo laikais nesilaikė taisyklių, savo suterštomis aukomis ir ciniškomis širdimis menkino Dievo vardą (Mal 1, 10–14).

Kodėl?

Mes jau matėme, kad trečiojo įsakymo pažeidimas laikomas labai rimta nuodėme, bet kodėl? Juk yra tik dešimt įsakymų. Tik dešimt žodžių, apibendrinančių viską, ko Dievas nori iš mūsų dėl paklusnumo. Kaip „saugok savo burną“ pateko į dešimtuką? Kodėl Dievo vardas toks svarbus?

Pagalvokite apie Išėjimo 3, kur Dievas kalba Mozei iš liepsnojančio krūmo. Mozė klausia Dievo: „Kai aš ateisiu pas izraelitus ir jiems sakysiu: „Jūsų tėvų Dievas mane siuntė pas jus“, jie manęs klaus: „Koks yra Jo vardas?“ Ką turiu jiems atsakyti?“ Dievas tarė Mozei: „AŠ ESU, KURIS ESU. Sakyk izraelitams: „AŠ ESU mane siuntė pas jus.“(Iš 3, 13–14). Dievas save vadina visavaldžiu, savaime egzistuojančiu. Iš tiesų, sandoros vardas YHWH tikriausiai susijęs su hebrajų kalbos veiksmažodžiu „būti“. Dievas yra tas, kuris yra. Tai yra Jo vardas.

Tą patį matome Išėjimo knygos 33 skyriuje. Mozė prašo Dievo parodyti jam savo šlovę. Ir atsakydamas Dievas jam pasako savo vardą: „Aš praleisiu visą savo gerumą priešais tave ir paskelbsiu tau savo vardą „Viešpats“ (19 eil.). Dievo šlovę galima pamatyti išgirdus Jo vardą. Žinoti vardą YHWH, gailestingąjį ir maloningąjį, reiškia ne tik žinoti kažką apie Dievą, bet pažinti patį Dievą (Iš 34, 6–8). Dievas parodo save, ištardamas savo vardą.

Dievo šlovę galima pamatyti išgirdus Jo vardą.

Mūsų vardas susijęs su mūsų esybe. Jis mus paženklina ir tapatina. Laikui bėgant, kai žmonės mus pažįsta, vardas įkūnija tai, kas esame. Pagalvokite apie tą, kurį labai mylite – vaiką, anūką, tėvą, draugą ar sutuoktinį. To asmens vardas reiškia daugiau nei ženklai ant popieriaus lapo. Kai kas nors ištaria vardą Trisha, mane užplūsta malonūs jausmai, nes negaliu atskirti savo žmonos nuo jos vardo. Pamačius ar išgirdus šias šešias raides, sudarančias tą vardą, mane užplūsta emocijų, patirčių, džiaugsmo ir troškimų potvynis.

Vardai yra brangūs, todėl mums nepatinka, kai vardas yra išjuokiamas, iškraipomas ar pašiepiamas. Mano vardas yra gana sunkiai iškraipomas. Dėl antro vardo „Lee“ kai kurie mane vadina „Heavenly Kevinly“ (angl. Dangiškasis Kevinas), bet vargu ar tai gali būti įžeidimas. Blogiausią pravardę gavau seminarijoje. Nors „DeYoung“ yra olandams įprasta pavardė, matyt, ji buvo nežinoma Masačusetse, nes ten žmonės manė, kad mano pavardė yra Dion. Todėl iki šiol kai kurie seminarijos draugai mane vadina Celine. Tai vienintelė pravardė, kurią kada nors turėjau. Ne pati geriausia, bet kažkaip išgyvensiu.

Vardai yra brangūs, todėl mums nepatinka, kai vardas yra išjuokiamas, iškraipomas ar pašiepiamas.

Juokingos pravardės yra viena, o nepagarbus Dievo vardo vartojimas – visai kas kita. Visur Šventajame Rašte Viešpaties vardas yra iškeliamas svarbiausiais žodžiais. „Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus Tavo vardas visoje žemėje!“ (Ps 8, 1). „Atiduokite Viešpačiui šlovę, derančią Jo vardui“ (Ps 29, 2). Pirmasis prašymas Viešpaties maldoje yra „Teesie šventas tavo vardas“ (Mt 6, 9). Apaštalai skelbė, kad „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Paulius patikino romiečius, kad „kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 13). O visos kūrinijos kulminacija yra tai, kad „Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats“ (Fil 2, 10–11). Biblija nuolat primena apie šventą dieviškojo vardo svarbą.

---

Versta iš crossway.org

Šventasis Raštas cituojamas iš Biblija. Senasis ir Naujasis Testamentas, K. Burbulis, Ganytojas, 2022

 

Doreen Tamminga

Tip-tap, tip-tap, tip-tap… Prieangyje pasigirdo žingsniai,
po to atsidarė durys.
– Labas, mama! Labas, mama! Labas! – nuaidėjo balsai,
palydimi kuprinių dunksėjimo. Žingsniai pasuko koridoriumi
link tėčio kambario.
– Dabar mano eilė. Tu vakar buvai paskutinis.
– Bet aš pirmas čia atėjau.
– Ei, kodėl aš niekad negaliu pažaisti?
Išgirdusi balsus, mama išėjo iš virtuvės ir nerimaudama
nužvelgė krūvą kuprinių, paltų ir batų, numestų prie durų.
– Vaikai! Ateikit į virtuvę, visi, – nusiminusi pašaukė ji.
Vaikai nenoriai pakluso. Paskutinis pasirodė Steponas paskubomis
įjungęs kompiuterį. Mama padavė sulčių, sausainių
ir parodė į duris.

Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra,
garbinga, teisinga,
tyra, mylima, giriama, – apie visa,
kas dora ir šlovinga.
Fil 4, 8

– Susirinkit savo daiktus ir užkąskit prie stalo. Tuomet galėsite
pasikeisdami pažaisti kompiuteriu iki vakarienės, – tarė
mama ir atsisėdo. – Kaip sekėsi mokykloje? – dar paklausė ji
įsipildama puodelį kavos.
– Gerai, – suburbėjo vaikai, kurių burnos buvo pilnos
sausainių.
– Kaip sekėsi tavo pristatymas, Zuzana? – neatlyžo mama.
– Gerai, – atsakė ši ir nustūmė kėdę.
Prikimšę burnas dar daugiau sausainių, vaikai nuskubėjo
koridoriumi į kambarį. Mama viena baigė gerti kavą ir pradėjo
gaminti vakarienę.
Kitą dieną viskas vyko taip pat.
– Nagi, paskubėk! – Steponas šūktelėjo Dainiui stotelėje. –
Aplenksim Zuzaną ir nulėksim pirmi prie kompiuterio.
Dar kitą dieną vėl viskas pasikartojo. Atsivėrė durys, vaikai
paskubomis prarijo užkandžius ir nulėkė į kambarį, kur iki
vakarienės sėdėjo prie kompiuterio.
– Šiandien graži diena, – tarė mama kitą dieną, kai vaikai
kimšo užkandžius. – Kodėl jums nepasikabinus krepšinio lanko
ir nepažaidus kokio žaidimo, pavyzdžiui, „Dvidešimt vieno“?
– Ai, ne, aš labai gerai įvaldžiau savo kompiuterinį žaidimą,
– atsakė Steponas. – Gal rytoj net pereisiu į kitą lygį.
– Aš nebežinau, ką daryti, – vakare mama pasiskundė tėčiui. –
Vienintelis dalykas, ką vaikai nori veikti, tai žaisti kompiuteriu.
Jie niekada neina pažaisti į lauką, nebebendrauja tarpusavyje ir
net nekalba su manimi. Turėtum pasitikti juos po mokyklos.
Tėtis minutėlę patylėjo, tuomet tarė:
– Na, taip, dabar kompiuteriniai žaidimai jiems yra kažkas
naujo. Bet tai greitai atsibos, ir jie vėl grįš prie senų žaidimų.
– Labai to tikiuosi, – atsiduso mama.
Praėjo savaitė, dvi. Pirmadienis buvo šventinė diena, ir
vaikams nereikėjo eiti į mokyklą.

– Aš nebežinau, ką daryti, – vakare mama pasiskundė tėčiui. –
Vienintelis dalykas, ką vaikai nori veikti, tai žaisti kompiuteriu.
Jie niekada neina pažaisti į lauką, nebebendrauja tarpusavyje ir
net nekalba su manimi.

– Pažvelkit, kaip šviečia saulė, – tarė tėtis. – Planuoju
tvarkytis kieme ir sode, kad mama galėtų pasodinti gėlių. O
jūs galite man valandėlę padėti ir paskui eiti pažaisti krepšinį
ar pasivažinėti dviračiais.
Vaikai atsakė tyla.
– Kas yra? – nustebo tėtis.
– Po pusryčių aš planavau žaisti kompiuteriu, – paaiškino
Dainius.
– Aš irgi, – pritarė jam Zuzana. – Man reikia surinkti
daugiau taškų.
– Tokią dieną? – nustebo tėtis. – Maniau, kad jūs laukiate
pavasario ir galimybės pažaisti lauke! Na, gerai, pirmiausia
turėsite man padėti, o paskui galėsit veikti, ką norėsite.
Vaikai nenoriai palingavo galvomis. Ta valanda atrodė tokia
ilga, jie sunkiai vilko kojas. Tarp Stepono ir Dainiaus kilo
konfliktas, kai abu užsimanė stumti karutį. Dainius pastūmė
Steponą, o Steponas griebė jam už marškinių.
– Kas čia vyksta? – laiku įsikišo tėtis.
Steponas tuoj pat paleido marškinius, o Dainius žengė
žingsnį atgal.
– Puikiai žinote, kaip reikia ir kaip nereikia elgtis. Palikite
karutį ir ateikite pas mane, – sudraudė juos tėtis.
Kitą savaitę pas Steponą po pamokų atvažiavo pusbrolis
Vilius. Mama paruošė priešpiečius.
– Gal pažaisite „Naujakurius“ ar „Paveikslėlių žodyną“, –
pasiūlė jiems mama. – Juk tai buvo jūsų mėgstamiausi žaidimai.
– Ai, ne. Vilius pasiskolino iš savo klasioko naują gerą
žaidimą, – atkirto Steponas.
Baigę priešpiečius, visi vaikai nudūmė į tėčio kambarį. Po
vakarienės pusbrolis nuėjo į Stepono kambarį kartu su juo
ruošti namų darbus. Kai Dainius įkišo galvą, kad pažiūrėtų,
ką jie veikia, šie tuoj pat liepė jam dingti.

– Kodėl? – nustebęs paklausė Dainius. – Aš tik norėjau
pažiūrėti, ką veikiat.
– Tai ne tavo reikalas, mažiau, – sukomandavo Vilius. – Ir
čia ne tavo kambarys. O jei per dešimt sekundžių nedingsi,
tau bus prastai.
– Taip, varyk iš čia, – pridūrė Steponas.
Dainiaus veidas paniuro. Jis negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo
iš savo brolio. Netaręs nei žodžio, jis užtrenkė duris ir nuėjo.
Baigęs namų darbus, Steponas paprašė mamos, kad galėtų
dar pažaisti kompiuterinį žaidimą.
– Vilius jau beveik baigė, o rytoj jis turės atiduoti žaidimą
draugui, – prašė Steponas.
Mama nenoriai sutiko.
Greitai atėjo metas Viliui važiuoti namo, ir tėtis nuėjo į
savo kambarį pakviesti berniukų. Kompiuterio ekrane švilpė
kulkos, priešininkas krito ant žemės į kraujo klaną.
– Geras, nudobiau jį, – tarė Vilius ir energingai spustelėjo
mygtuką, ištraukdamas savo veikėją iš pavojaus ir perkeldamas
į kitą ekrano pusę. Staiga pasigirdo keiksmai, kai ekrane
pasirodė du priešai.
– Kiek dar gyvybių turi? – užklausė jo Steponas.
– Tik vieną, – atsakė Vilius. – Aš jau dvi išnaudojau.
Kambaryje vėl nutilo kalbos, girdėjosi tik mygtukų spaudinėjimas.
Staiga per kolonėles pasigirdo artilerijos šūviai, ir
Viliaus veikėjas sukniubęs krito ant žemės.
– Ech, tave nušovė. Nepasiekei savo rekordo, – atsiduso
Steponas. – O, labas, tėti, – nustebęs pridėjo berniukas.
Įdomu, kiek laiko tėtis jau stovėjo šalia?.. Akimirką įsivyravo
nejauki tyla.
– Čia toks seklių žaidimas, – pasiaiškino jis. – Vilius pasiėmė
jį iš savo draugo. Mes susitvarkom su visais blogais vyrukais.
– Laikas Viliui važiuoti namo, – atsakė tėtis. – Tik noriu jums abiems užduoti vieną klausimą. Kaip jūs jaustumėtės
žaisdami šį žaidimą, jei į kambarį įeitų Viešpats Jėzus?
Berniukai tylėjo, tik išjungė kompiuterį ir išėjo iš kambario.
Kitą dieną mama iš karto po priešpiečių išsiuntė vaikus į
lauką.
– Šiandien – jokių kompiuterinių žaidimų, – paaiškino ji.
– Ką?.. Kodėl?.. – klausinėjo vaikai.
– Pakalbėsim apie tai po vakarienės, kai grįš tėtis, – tvirtai
tarė mama. Vaikai tuoj pat suprato, kad ginčytis nėra prasmės.
Po vakarienės visi sėdėjo prie stalo. Tėtis prakalbo:
– Mes su mama nusprendėme uždrausti ir ištrinti kompiuterinius
žaidimus, – tarė jis. – Kai pirmą kartą paprašėte
pažaisti kompiuteriu, nieko blogo tame neįžvelgiau. Bet praėjus
mėnesiui, galima matyti liūdnas pasekmes. Visą laiką po pamokų
praleidžiate žaisdami kompiuterinius žaidimus. Daugiau
neinate į lauką, nebežaidžiate stalo žaidimų. Pradėjote keiktis,
ko iki šiol niekada iš jūsų negirdėjome. Taip pat pasidarėte
grubūs ir nekantrūs vienas kitam.
Kai tėtis stabtelėjo, prakalbo Steponas.
– Bet mes šito nedarome tam, kad būtume blogi. Galbūt
mums tiesiog atsibodo žaisti lauke. Ir ką bendro kompiuteriniai
žaidimai turi su nekantrumu?
– Kai su kuo nors praleidi tiek daug laiko, tai tau daro įtaką.
Visa kompiuterinių žaidimų esmė yra laimėti ir būti geriausiu,
jie moko tave galvoti tik apie save, o ne apie kitus, – paaiškino
mama.
– Taip, bet jie suteikia ir gerų dalykų, pavyzdžiui, lavina
rankų ir akių koordinaciją.
– O suaugęs gali net įsidarbinti kompiuterinių žaidimų
bandytoju, tik turi būti labai įgudęs, – pridūrė Dainius.
– Ir manote, kad tai puikus būdas praleisti gyvenimą, kurį
Dievas davė žmogui? – iškėlė klausimą tėtis.

– Na, ne visai, – suraukė nosį Dainius. – Savo gyvenimu
mes turime tarnauti Dievui.
– Ar galvojate, kad Viešpats Jėzus yra pagarbintas, kai
praleidžiame laiką žaisdami žaidimus, kuriuose keikiamasi ir
kurie mirtį paverčia nesvarbiu dalyku? – toliau kalbėjo tėtis.
Berniukai papurtė galvas.

– O kodėl žmonės kuria kompiuterinius žaidimus, jei
pastarieji tokie blogi? – paklausė Zuzana.
– Kad užsidirbtų pinigų, – paaiškino tėtis. – Jiems nesvarbu,
kad vaikai žaisdami taps agresyvesni ir nepagarbūs. Jiems
nerūpi, kad tai griauna šeimos gyvenimą. Jei vaikai pirks žaidimus, žaidimų kūrėjai juos gamins.

– Matote, jei kurį laiką žaidžiate žiaurius žaidimus, žudymas
galiausiai tampa ne tokiu jau blogu dalyku. Po to kyla
noras žudyti visus „blogus vyrukus“, kokius tik sutinki. Bet
gyvenimas yra brangus. Kiekvienas žmogus turi nemirtingą
sielą, kuri eis arba į dangų, arba į pragarą. Mes niekada neturėtume
lengvabūdiškai žiūrėti į mirtį, net jei tai – kompiuterinis
žaidimas.
– O kodėl žmonės kuria kompiuterinius žaidimus, jei
pastarieji tokie blogi? – paklausė Zuzana.
– Kad užsidirbtų pinigų, – paaiškino tėtis. – Jiems nesvarbu,
kad vaikai žaisdami taps agresyvesni ir nepagarbūs. Jiems
nerūpi, kad tai griauna šeimos gyvenimą. Jei vaikai pirks žaidimus,
žaidimų kūrėjai juos gamins.
– Taigi nuo dabar po pamokų jūs žaisite lauke, jei bus geras
oras. Visus darbus atliksite iki vakarienės, o paskui darysite
namų darbus. Vėliau turėsite laisvo laiko skaityti ir kartu pažaisti.
Aš atnešiau iš rūsio visus žaidimus, – tęsė mama.
– Pripūsim krepšinio kamuolį, užkabinsim badmintono
tinklą, galite išsitraukti žolės riedulį ir dviračius, – pridūrė tėtis.

– Ei, tu vėl mane aplenkei, – nusiminusi sušuko Zuzana. –
Mano kamuolys nuriedėjo tiesiai po stalu.
– Teks mušti jį iš ten, tokios taisyklės, – juokdamiesi tarė
berniukai. Jie prunkštė ir kikeno, kai Zuzana persivertė per suolą ir užsimojo riedulio lazda po stalu. Raudonas kamuolys
išriedėjo ant pievelės.
– Dar palaukit, aš pasiųsiu jūsiškį į krūmus, – šyptelėjo ji
žaižaruodama akimis.
Mama nusišypsojo žiūrėdama pro langą. Dar vienas beprotiškas
žaidimas – žolės riedulys.

Ištrauka iš knygos Luktelk, kol pamatysi drugelį, D. Tamminga, išleido VšĮ Reformatų literatūros centras