(kol nesuprasite pirmojo, nesuprasite ir pastarojo)
Polas Vošeris (Paul Washer), 2006 m. kovo 8 d.
Ez 36, 22–27; Mt 13, 44.
Biblijoje atsiverskite Evangelijos pagal Matą 13 skyriaus 44 eilutę:
„Dangaus karalystė panaši į dirvoje paslėptą lobį. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Dangaus karalystė dar panaši į pirklį, ieškantį gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.“
Melskimės:
Tėve, ateinu pas Tave Tavo sūnaus, Jėzaus Kristaus, vardu ir žinau, kad girdi mane. Viešpatie, šiandien esu silpnas ir virpu. Tu suteikei man didelę garbę šiandien stovėti čia, prieš kur kas pranašesnius už mane brolius ir seseris. Kvailių ir nemokšų silpnume pasirodyk esąs labai stiprus. Pasirodyk esąs išmintingas. Padėk mums šiandien. Tenebūna tai tuščiai praleistas laikas. Tiek daug pamokslų, tiek daug žodžių. Viešpatie, geriau užsimerkęs mėtysiu akmenis į Tavo duris tol, kol atsakysi. Perplėšk dangų ir nuženk. Pasirodyk savo galioje. Sukelk reformaciją ir prabudimą. Padaryk savo nuotaką šlovingą. Padėk jai. Padėk tiems vyrams, kuriems patikėjai savo nuotaką, ja labai rūpintis. Vesk mus amžinuoju keliu. Padaryk mus išmintingais Rašto žinovais. Tegimsta iš seno ir naujo geri dalykai. Įdėk į mūsų visų širdis norą pristatyti Tau nuotaką be dėmės. Verčiau liksiu čia. Viešpatie, padėk man, Jėzaus vardu. Amen.
Prieš pradėdamas turiu pasakyti, kad esu netekęs žado. Tai ne spektaklis. Labai bijau Dievo, kad vaidinčiau, bet šiai kalbai ruošiausi visą praeitą savaitę. Iki pat praeito vakaro dirbau, rašiau ir plėšiau ką parašęs. Vakar vakare 11 valandą po susitikimo nuėjau į savo kabinetą, atėjo žmona ir paklausė: „Kas čia dabar? Maniau eini miegoti.“
Aš atsakiau: „Ne, visai nieko neparašiau kalbai, nė žodžio.“ Tada žmona tarė: „Tai pasimatysime ryte.“
Turiu mokyti apie savęs išsižadėjimą, o Šventajame Rašte tiek daug visko, ko neišmokysi, nes reikia sudėti pamatus, o daugelis pamatų yra subyrėję. Aplink mus tiek daug sudaužytų ir sugriautų kolonų, kad net nežinau nuo ko pradėti. Net nežinau nuo ko pradėti? Nuo ko pradėti? Nuo savęs išsižadėjimo. Ko jūs mokote apie jį?Klausydamasis pamokslaujant brolį, kurio anksčiau negirdėjau, ir jį nuolat kartojant tą patį žodį, kuris savaičių savaites kirbėjo ir man, nuolat klausinėjau Dievo: „Kaip man mokyti apie savęs išsižadėjimą, jei žmonės nesupranta šios vienos doktrinos? Kaip šios šalies bažnyčiose išvis galima pradėti kalbėti apie savęs išsižadėjimą, jei žmonės nebesupranta svarbiausios doktrinos, jos nesupranta net pastoriai. O tai doktrina apie atgimimą.“
Taigi sėdžiu, o mano brolis sako: „Žinau, kad neturėčiau kalbėti apie atgimimą, bet visa esmė ir yra atgimimas.“
O aš savo viduje sakau: „Taip, būtent taip.“ Noriu, kad greitai peržvelgtume šią ištrauką ir niekas nesakytų, jog apie savęs išsižadėjimą nekalbėjau. O po to norėsiu, kad mes, ypač jūs, jaunuoliai, pažvelgtume į kai ką kitą. Ta tiesa, jei ją suprasite, suteiks jums jėgų gyvenime, tarnystėje ir pamokslaujant. Paklausykite manęs, jaunuoliai, šioje šalyje vyksta reformacija. Tikroji reformacija. Aš nekalbu apie bažnyčios augimą, apie milžiniškų bažnyčių pramoginio pobūdžio reformaciją ar prabudimą. Aš nekalbu apie žiniasklaidą, charizmatinio pobūdžio prabudimą, nes keliauju po visą šią šalį, po visą pasaulį. Aš lankausi įvairiuose universitetuose ir susiduriu su nuostabą keliančiu reiškiniu – net ir pasaulietiniuose universitetuose, kai ten sakau kalbas, susitinku su kokiu šimtu šimtu penkiasdešimt jaunuolių, kurie skaito Edvardsą ir Sperdženą, o svarbiausia – apaštalą Paulių, ir skaito teisingai.
Vyksta reformacija ir ją vykdo bei vykdys Dievas, bet jei ketiname matyti reformaciją ir prabudimą, labai svarbios tam tikros doktrinos. Tam, kad reformacija vyktų nepertraukiamai, ji bus palaikoma ne uolumu, bet tiesa. Ir ne šiaip sau tiesa, o Dvasios sustiprinta tiesa. Šventosios Dvasios pritaikyti ir pabrėžiami bibliniai terminai ir biblinės apibrėžtys – tai gyvoji krikščionybė. O Šventosios Dvasios nepritaikyti ir nepabrėžti bibliniai terminai ir biblinės apibrėžtys – ne kas kita kaip sausa ortodoksija ir intelektinis kalvinizmas, kurie jau savaime yra demoniškos prigimties.
Bet juk bibliniai terminai be biblinių apibrėžčių iš esmės ir yra tradicinė Amerikos bažnyčia. O tai visuomet veda prie ketvirtos stadijos. Ir kokia gi ji? Atsisakyti bet kokios biblinės terminijos ir pereiti prie bažnyčios augimo metodų, kurti kažką, kas nėra bažnyčia. Taigi, jaunuoliai, kalbėsiu jums. Pirmiausia kalbėsiu jaunimui, nors nepamiršiu ir senimo, nes mums visiems būtinai reikia tai išgirsti. Mums reikia tiesos. Tik tiesa turi būti ne vien tik faktiniai įrodymai iš knygos. Tiesa – ne šiaip sau teiginiai. Tiesai galią suteikia Šventoji Dvasia. Tiesa turi tapti mūsų gyvenimo tikrove – kryžiaus, prisikėlimo, Šventosios Dvasios galios ir Dievo artumo tikrove, – nes kol tai netampa tikrove, jūs ne daugiau nei papūgėlė, kuri pamėgdžioja teisingai, bet neturi nė menkiausio supratimo, ką kalba.
Taigi šioje Šventojo Rašto ištraukoje norėčiau pabrėžti vieną dalyką, kuris labai susijęs su šiuo klausimu. Tiesiog užmeskime akį į 44 eilutę: „Dangaus karalystė panaši į dirvoje paslėptą lobį. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.“ Šie žodžiai visiškai sugriauna ne tik mūsų katalikišką supratimą apie pamaldumą, bet ir daugelį pamatinių minčių apie savęs išsižadėjimą ir pamaldumą.
Toks supratimas atsirado todėl, kad nūdienos bažnyčiose dauguma žmonių yra neatsivertę, nenorom elgiasi teisiai ir nenorom atsisako nedorybės. Anot mūsų, savęs išsižadame tada, kai nuodėminga būtybė, siekdama išgelbėti savo paties kailį, palieka nedorybes, kurias myli, ir priima dorybes, kurių nekenčia.
Tik tikrasis savęs išsižadėjimas yra naujosios būtybės tikrovė, kai ji paprasčiausiai išreiškia tai, kuo tapo per atgimdomąjį Šventosios Dvasios veikimą, gyvena pagal naująją prigimtį, daro teisumo darbus, kuriuos dabar mėgsta, ir kratosi nuodėmingų puolusios neatgimusios kūniškos prigimties darbų, kurių dabar nekenčia. Tai norus ir džiaugsmingas atsakas atgimusio žmogaus, kurio protas miglotai suvokia Dievo šlovę, Kristaus aukos vertę ir dovanai jam duoto išgelbėjimo didybę.
Todėl mes kalbame ne apie tą nenorų, bjaurų, katalikišką savęs atsižadėjimą, o apie naująją Dievo galios perkeistą būtybę, kuriai buvo duota nauja, teisumą mylinti ir jo trokštanti širdis, dvasinės akys, kurias vos atgimusi atveria ir pamato Kristaus grožį bei stebuklą, kuri Jo trokšta ir negali nuo Jo atsitraukti. Aš kalbu apie tą Evangeliją, kuri turi galią, apie galingą Evangeliją. O kai tikite galinga Evangelija ir atgimdomuoju Šventosios Dvasios veikimu, jūs jau nesikliaunate kūniška prigimtimi, visomis tomis paikomis apgailėtinomis parodijomis ir linksmybėmis, kurios savinasi Jėzaus vardą žmonėms pritraukti. Tai ne tik tiesos, bet ir galios Evangelija.
O dabar… Net nežinau, kuria linkme eiti… Šventajame Rašte labai daug vietų, kuriose apie tai kalbama, bet norėčiau, kad atsiverstumėte Ezechielio knygą. Šioje knygoje pamatysime tai, kas glaudžiai susiję su savęs išsižadėjimu. Ezechielio knygos 36 skyrius. Gimimo iš aukšto ideologija. Mano draugas parašė pamfletą „Gimimo iš aukšto ideologija“ (Born-Againism). Amerikoje visi yra atgimę iš aukšto, ir atgimė jie todėl, kad dauguma pamokslininkų ir pastorių, nesuprasdami nei Evangelijos, nei jos galios, atgimimą iš aukšto sumenkino iki keturių dvasinių dėsnių ir penkių dalykų, kurių iš jūsų reikalauja Dievas. Mes padarėme tą patį, ką katalikybė pačiose savo ištakose – išgelbėjimą pavertėme ne kuo kitu kaip keliais žingsneliais ir prietaringa malda pabaigoje, ne kuo kitu kaip žmogaus nutarimu, kai žmogus pats nusprendžia imti ir iššokti iš virtinės, traukiančios pragaro link, ir įšokti į dangaus link žingsniuojančią vorą.
Bet vos tik suvokiate atgimimo galią, visa kita sustoja į savo vietas, o kol nesuprantate tos galios, nesuprantate nei savęs išsižadėjimo doktrinos, nei kvietimo išsižadėti savęs. Prieš perskaitydamas ištrauką iš Ezechielio knygos, pateiksiu pavyzdį, dar vieną žmogaus apibūdinimą, kurį užsirašiau. Žmogus yra puolusi, visiškai sugedusi, dvasia mirusi, moraliai perpuvusi, nuodėmę mylinti, Dievo nekenčianti būtybė. Pačioje savo esybėje jis kaip pats velnias priešinasi Dievui. Jis negali nei pasikeisti, nei noro keistis turi. Jis myli melą ir daro viską, ką gali, kad tik pažabotų ir užgniaužtų bet kokią tiesą apie Dievą. O kuo daugiau sužino apie Dievą, tuo labiau Jo nekenčia, nes Dievas yra teisus, o žmogus – nedoras.
Ką apie tai manote? Nejau tikitės, kad tokia būtybė, staiga išgirdusi Evangelijos žinią apie savęs išsižadėjimą, visiškai nusigręš nuo savęs ir bet kokia kaina seks Kristumi? Nejau tikitės, kad nenorėdamas ir negalėdamas žengti pirmo žingsnio, žmogus leisis į tolimą kelionę? Būtent tai brolis turėjo galvoje sakydamas: „Taigi išgelbėkime juos, o vėliau po truputį supažindinsime su išgelbėjimu, mokinyste ir pašaukimu atsižadėti savęs.“ Tik norėčiau pasakyti, jog įkalbėti numirėlį žengti vieną žingsnį ne ką lengviau, nei įkalbėti jį patraukti tolimon kelionėn. Jei jis miręs, vadinasi, miręs. Kaip tik čia susiduriama su atgimimo galia.
Kadangi aš esu pamokslininkas, keliaujantis menkas pamokslininkas, niekas, ir tikiu Evangelijos galia bei atgimdomuoju Šventosios Dvasios veikimu, tai galiu žiūrėti į pačius baisiausius žmones žemėje, liepti jiems palikti savo tėvą bei motiną, kraštą, namus, savo paties gyvenimą ir tikėtis, kad kas nors iš jų išeis. Man nereikia užtverti kelio Evangelijai. Tą pačią akimirką, kai kalbu su tokiu žmogumi, galiu liepti ateiti ir mirti, nes tikiu prisikėlimo galia. Kai manęs klausia: „Kaip gali iš žmogaus šito reikalauti?“ Aš atsakau: „Atsakysiu klausimu į klausimą. Kaip Ezechielis galėjo įsakyti kaulams atgyti, o Jėzus šaukdamas kreipėsi į numirėlį ir liepė jam išeiti?“ Nes išgelbėjimas – ne vien kažkoks menkas, silpnas žmogaus sprendimas. Tai antgamtinis Dievo darbas. Drįsčiau sakyti, kad per atgimdomąjį Šventosios Dvasios darbą vieno nusidėjėlio gyvenime parodoma daugiau galios nei visa ta galia, kuri buvo parodyta per šešias pasaulio kūrimo dienas. Mums reikia tuo patikėti ir nepasiduoti apgaulei bei klastai. Kai ieškau misionierių, prieš save matau visokio plauko vaikinus. Norėčiau, kad bent vienas su atversta Biblija išeitų į aikštės vidurį mieste ir pamokslautų tol, kol jį nužudytų arba kažkas iš ten atgimtų iš aukšto, nes juk tai ir yra viskas, ko reikia, – tiesa. Kuo daugiau savo gyvenimą pildysime įvairiausiomis kvailybėmis, tuo mažiau Dievo jėgos bus apreikšta mūsų gyvenime.
O dabar paskaitykime iš Ezechielio knygos 36 skyriaus ir tiesiog pamatykime viso šito didybę, supraskime, kaip žmogus sutinka išsižadėti savęs. 36 skyrius 22 eilutė: „Sakyk izraelitams: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Izraelitai, ne dėl jūsų Aš tai darau, bet dėl savo švento vardo, kurį jūs sutepėte tarp pagonių, pas kuriuos gyvenote.’“
Nežinau. Man atrodo, kad Dievas… Nesuprantu, gal tai toks humoro jausmas? Nežinau, kaip tai pavadintumėte. Gal Dievas nori, kad aš susigūžčiau? Nežinau, kodėl Jis taip elgiasi, bet aš pamokslauju pačiose įvairiausiose vietose, ir kiekvieną kartą prieš pamokslą atsiranda kokia nors moteriškė, kuri atsistoja ir sugieda giesmę, kurioje skamba toks klausimas: „Nesuprantu, kodėl Dievas išgelbėjo mane. Ką tokio vertingo Dievas įžvelgė manyje?“
O aš kaip tas mokinukas bažnyčios gale: „Tu tik pakviesk mane, aš tau pasakysiu!“ Ir kiekvieną kartą aš turiu išeiti į priekį ant pakylos ir pasakyti: „Aš jums tiksliai atsakysiu, kodėl Dievas jus išgelbėjo. Išgelbėjimas visiškai nesusijęs su jumis. Dievas neįžvelgė jumyse jokios prigimtinės vertės. Vienintelis dalykas, ką jūs išvis galėjote padaryti, tai paskatinti šventą ir teisų Dievą pasmerkti jūsų sielą pačiam giliausiam pragaro užkaboriui. Dievas išgelbėjo jus dėl savo paties vardo ir šlovės, kad parodytų savo paties galią.“
Nepamiršk šito, mano broli kalviniste. Jis išgelbėjo dar ir todėl, kad Dievas yra meilė. Šito irgi nepamiršk. Supraskit, kad kažkokia mūsų prigimtinė vertė, aptinkama kūriniuose, neiššaukia Jo meilės, bet Dievas yra pati meilė ir gelbsti tik todėl, kad myli. O kokia tai nuostabi doktrina, ir ne tik Jo paties šlovės, Jo paties vardo prasme. Tokiose konferencijose kaip ši darosi labai populiaru taip kalbėti, bet aš tuo didžiuojuosi, nes tai tiesa. Tik niekada nepamirškite, kad mūsų Dievas yra meilės Dievas ir Jis gelbsti žmones.
Noriu, kad atkreiptumėte dėmesį į labai svarbų dalyką. Kai Dievas sako: „Ne dėl jūsų Aš tai darau, bet dėl savo švento vardo“, o 23 eilutėje priduria „Aš pašventinsiu savo didingą vardą, kurį jūs sutepėte,“ Jis paaiškina: „Ir tautos žinos, kad Aš esu Viešpats, kai pasirodysiu šventas jumyse jų akivaizdoje.“ Kitais žodžiais, Dievas sako atliksiąs išgelbėjimo darbą, kuris jumyse bus toks didis, kad net netikinčios pagonių tautos pripažins, kad čia vyksta kažkas antgamtiško, kad aš esu Dievas.
Nejau neaišku, kad Dievas niekaip kitaip negalėjo išvaduoti Izraelio iš Egipto, kaip tik per viena po kitos vykstančias nelaimes. Kodėl? Jis išvedė kai kuriuos egiptiečius. Jis įrodė Egiptui esąs Dievas. Kai žmogaus gyvenime Dievas tikrai vykdo išgelbėjimo darbą, veda jį prie nuoširdaus atsivertimo, turėtume laukti, kad netikintis pasaulis jo nei matys, nei perpras, bet klaidingai jį aiškins ir matys tai, ko negali paaiškinti. Bet dėl Amerikoje skelbiamos „evangelijos“ Dievo vardas plūstamas tarp pagonių, nes mes kaip katalikai skelbiame, kad neatgimusieji yra išgelbėti. Tie tariami krikščionys gyvena kaip pasiutę, todėl netikintis pasaulis žiūri ir klausia: „Kurgi jūsų Dievo galia? Jūs – patyčių objektas, pašaipų objektas.“
Mes kalbame apie doktrinas. Ne tik doktrinas apie išganymą, bet ir doktrinas apie bažnyčią. Tai labai svarbu. Bažnytinė drausmė skirta ne tik tam, kad būtų sugražinta paklydusi avis. Bažnytinė bausmė skirta Dievo šlovei, Jo vardui. Per atsivertusią bažnyčią, per grupę atgimusių žmonių tautos turi matyti Dievo galią. Paklausykite manęs, pastoriai, jūs turėtumėte rūpintis savo avimis todėl, kad jas mylite, ir saugoti jas dėl Dievo vardo. Apaštalas Paulius troško pristatyti bažnyčią kaip gražią mergelę. Jis tuo gyveno. Tai buvo jo viso gyvenimo darbas. Mielieji, kalbama apie žmones, bet svarbiausia ne žmonės, o Dievas ir Jo garbė, Jo šlovė tarp tautų.
Pateiksiu jums pavyzdį. Skaičių knygos 14 skyriuje po tos istorijos su žvalgais ir visko, kas ten nutiko, Dievas mėgina Mozę. Jis stiprina Mozę savo malone ir jį tikrina. Iš esmės Dievas ragina Mozę pasitraukti, Jis sako išnaikinsiąs visus izraelitus ir iš Mozės padarysiąs tautą.
O Mozė užtaria žmones sakydamas: „Ne, Viešpatie, tu negali šitaip pasielgti, nes tavo priešai sakys, kad sugebėjai išvesti juos iš Egipto, o nepajėgei įvesti šios tautos į kraštą, kurį buvai prisiekęs jiems duoti.“
Drįstu teigti, kad kaip tik tai šiandien ir vyksta Amerikoje. Dievas išgelbėjo žmones, bet nieko negali su jais padaryti. Dievas gali išgelbėti nuo pragaro, bet negali išvaduoti iš nuodėmės valdžios. Turėjau garbę mokytis iš Leonardo Reivenhilo (Leonard Ravenhill) ir prisimenu jį klausiant: „Tai sakote esąs išgelbėtas. Išgelbėtas nuo ko? Ar esate išgelbėtas nuo geidulio? Ar esate išgelbėtas nuo godulio? Ar esate išgelbėtas nuo puikybės? Ar esate išgelbėtas nuo palaido gyvenimo? Nuo ko esate išgelbėtas?“
Didžioji baptistų teologijos dalis yra ne kas kita kaip reakcija, reakcingas judėjimas prieš ereziją. Tik kad jis pats darosi erezija. Mes tokie greiti ginti nuteisinimo doktriną, kad patys ją griauname, nes nuteisinimo doktrina be atgimimo doktrinos yra niekas. Tas pats Dievas, kuris turi galią išteisinti nedorėlį, nes Dievui rūstaujant vietoj žmogaus mirė Jo paties Sūnus, turi galią atgimdyti žmogaus širdį ir padaryti jį ne tik nauju kūriniu, bet ir tokiu, kuris elgiasi kaip naujas kūrinys.
O dabar pažvelkime, kas pasakyta 24 eilutėje: „Aš išvesiu jus iš tautų, surinksiu iš visų kraštų ir parvesiu jus į jūsų kraštą.“ Tokia yra savęs išsižadėjimo esmė. Ar suprantate? Tai Dievas. Mūsų brolis labai stengėsi išaiškinti mūsų pareigas, o tai padaryti ganėtinai sunku. Tai kaip dvi monetos pusės. Mes privalome išlaikyti pusiausvyrą, antraip iškraipysime tiesą. Jūs kalbate apie Dievą ir Jo darbą. Čia tas pats.
Pažiūrėkime, kas čia parašyta. Man labai patinka ši vieta. Skaitydamas pabrėšiu asmeninį įvardį „Aš“. 24 eil.: „Nes Aš išvesiu jus iš tautų, Aš surinksiu iš visų kraštų ir Aš parvesiu jus į jūsų kraštą.“ Nuo 25 eil.: „Aš apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs tapsite švarūs. Nuo jūsų netyrumo ir nuo jūsų stabų Aš apvalysiu jus. Be to, Aš duosiu jums naują širdį ir Aš įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir Aš duosiu kūno širdį. Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus.“
Ar atpažįstate tam tikrą modelį? Išgelbėjimo esmė yra Dievo darbas, demonstruojantis Dievo šlovę. Štai kodėl tokie žmonės, kaip mes, turėtų nepaprastai akylai ją saugoti ir labai atsargiai ją skelbti, nes išgelbėjimas neatsiejamas nuo Dievo ir Jo vardo, kad Jo vardas būtų išaukštintas tautose. „Teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia.“ Juk visa esmė – Dievas.
Kai pamoksluose nebelieka atgimimo doktrinos, nieko nebelieka. Nieko. Dievas sako: „Aš surinksiu jus iš visų kraštų.“ Tai atskyrimas. Atskyrimas. „Aš išvesiu jus iš ten ir tai padarysiu savo galinga ranka.“
Jei jūsų gyvenime nematyti atskyrimo, kuris bet kuriuo metu atpažįstamas, jūs pražuvęs. „Bet, broli Polai, – tarsite jūs – jei taip kalbėsiu, jie mane užmuš.“ Tai ir žūkite!
„Aš neteksiu namų!“ Tai ir netekite namų.
„Man tai brangiai atsieis.“ Tai ir sumokėkite. Nepasakokite man apie tai. Kiek čia yra kalvinistų? Kiek čia dorų vyrų, turinčių patikimą teologiją, bet labai bijančių ją skelbti? „Dėl jos prisivirsiu košės.“ O ko jūs tikitės? Visi mūsų pirmtakai praliejo savo kraują. Iš esmės jūs pamokslaujate neatgimusiai bažnyčios visumai. Ko iš jos tikitės? Ir kaipgi jie pasikeis, jei nekentėsime?
Prieš kelerius metus pamokslavau gana nemažame universitete ir ten prasidėjo tikras prabudimas. Mane iškoneveikė ir išvis uždraudė ten rodytis. Vėliau manęs paklausė apie tą atvejį ir atsakė, kad šito nesuprantą.
Aš atsakiau: „Jums reikia suprasti, kad žmonės pernelyg išauklėti, kad norėtų prabudimo. Jie pernelyg teisūs, kad norėtų prabudimo. Jie nori, kad viskas būtu gražu ir tvarkinga. Tik tokie žmonės niekada nepatirs prabudimo, nes prabudimui atėjus, viskas plyš per siūles, taip pat ir mes.“
Baisiausia, kas gali nutikti pamokslininkui, tai pasidaryti mandagiam. Tai nieko verta. Niekam tikę. Leonarde Reivenhile, kurį iškeisčiau į 20 negyvų kalvinistų, pastebėjau vieną dalyką – jis buvo pavojingas. Mes turime mylėti, vaikščioti persijuosę rankšluosčiais, raudoti, tarnauti, bet tiesos atžvilgiu turime būti pavojingi.
Nejau tikrai manote ištrūkti gyvi ir sveiki? Be jokių randų? Tai paskaitykite Hovelį Harisą (Howell Harris), Danielių Roulandsą (Daniel Rowlands), Vitfildą (Whitfield), du brolius Veslius ir net patį Edvardsą. Pažiūrėkite, kiek jiems tai atsiėjo. Juk jų dienomis vyko tas pats, kas ir mūsų. Ar suprantate? Kas tada dėjosi? Aš jums pasakysiu, kas dėjosi. Jei jūs, kaip kūdikis, buvote pakrikštytas, vadinasi jau esate bažnyčioje. Nors ir neatgimęs, bet bažnyčioje. Jūs priklausote bažnyčiai. Patekote. Kodėl? Todėl, kad atlikote žmonių pramanytas prietaringas apeigas. Pietų baptistai niekuo nesiskiria. Mes tiesiog nekrikštijame kūdikių. Pamaldų pabaigoje mes turime tą kvailą prietaringą maldą pagal Laiško romiečiams vietas apie išgelbėjimą, kuri nusiunčia daugiau žmonių į pragarą nei visi šalies viešnamiai kartu sudėjus. Tai tiesa, tikra tiesa.
Pažiūrėkit, ką mes darom. Tik pažiūrėkit. Juk mes niekuo nesiskiriame nuo Jehovos liudytojų ar į juos panašių. Mes kalbamės su žmogumi ir klausiame: „Ar žinai, kad esi nusidėjėlis?“ Tik dažniausiai tas mūsų klausimas skamba taip: „Žinai, mes visi nusidėjėliai.“
Mano mamai buvo diagnozuotas vėžys. Tie pokalbiai primena gydytoją, kuris prieš kelis mėnesius užėjo pas mamą ir jai pranešė: „Žinai, Barbara, tu sergi vėžiu“.
Ar pasiliekame Dievo artume, kad Jo baimė būtų mumyse? Jūs įrodinėjate žmogui: „Žinai, pasak Biblijos, tu nusidėjai.“ Ir jeigu jis atsako: „Taip, žinau, kad esu nusidėjėlis“, mes jam iškeliam kitą evangelinį lanką, pro kurį jis turi peršokti. O jis žino esąs nusidėjėlis, tai dabar pereikime prie kito klausimo. Aš pasakyčiau taip: „Gal eik pasikalbėk su velniu ir jo paklausk, ar jis žino esąs nusidėjėlis.“ Jis tau irgi atsakys: „Na taip, žinau. Ačiū, kad pasakei.“
Matot, klausimas dėl to, pripažįsta žmogus esąs nusidėjėlis ar ne, nekyla. Kyla kitas klausimas: „Ar man dalijantis su tavimi evangelija, Dievo galia atgimdė tavo širdį taip, kad dabar nekenti tos nuodėmės, kurią kažkada mylėjai?“ Ir jei žmogus atsako: „Taip, žinau, kad esu nusidėjėlis“, tada mes klausiame, ar jis norėtų eiti į dangų. Ar kada nors išgirdote tokį atsakymą: „Na ne, verčiau eisiu į pragarą.“ Nejau nesuprantate, kad visi nori eiti į dangų? Absoliučiai visi nori eiti į dangų. Tik jie nori, kad ten patekus, nebūtų Dievo. Žmonėms patinka dangus, jis jiems nekelia jokių abejonių. Jie nekenčia Dievo. Taigi nekyla klausimas, ar jie nori patekti į dangų. Kyla toks klausimas: „Ar tas Dievas, kurio nekentei, nepaisei, niekinai, nerodei Jam jokio dėkingumo, tavo širdyje atliko tokį darbą, kad dabar Jį gerbi ir Jo trokšti? Tas Kristus, kuris praliejo savo kraują už žmonių sielas. Ar tavo širdyje Dievas atliko tokį darbą, kad dabar Jį brangini?“ Jei priverčiame žmones pasakyti, kad jie nusidėjėliai ir nori eiti į dangų, tada užduodame jiems tokį klausimą: „Gal tada norėtum pasimelsti ir paprašyti Jėzaus Kristaus ateiti pas tave į širdį?“
Niekur šito nemačiau… Aš naudoju satyrą, nes ir pranašai naudojo satyrą. Tai biblinė priemonė. Tik niekur nematau, kad Jėzus ateitų ir sakytų: „Žinai, atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Gal kas nori įsileisti mane į savo širdį? Stoviu čia visą dieną ir nematau nė vienos durų rankenos. Jei durys bus atidarytos, jūs…“ Durys priklauso Jėzui Kristui. Jei Jis norės jas išnešti, taip ir padarys. Prieita prie absurdo ribos. Pagal tai galima statyti komediją.
Aš pamokslauju įvairiose užsienio šalyse. Ten broliai ir seserys šaiposi iš amerikiečių evangelikų bei Pietų baptistų ir sako: „Dieve, prašau, niekada jų čia neatsiųsk.“ O juk tai kvietimas atgailauti, tikėti ir galbūt dirbti su žmogumi. Žinot, aš pamokslaudavau Evangeliją ir mačiau kaip žmonės akimirksniu šlovingai atsiversdavo, ir jie vis dar gyvena su Dievu. Bet sutikau ir tokių žmonių, kuriuos išsiunčiau namo ir jie kelis mėnesius kankinosi tol, kol Dievas pats jiems neapreiškė, kad jie yra gimę iš aukšto.
Matot, atskyrimo darbą atliks Dievas ir tik Jis. Tuoj pamatysime, kad kiekvieno savo žmogaus gyvenime Dievas sako: „Nuo jūsų netyrumo ir nuo jūsų stabų Aš apvalysiu jus.“ Tą akimirką, kai Dievas pradeda veikti žmogaus gyvenime, Jis ima jį atskyrinėti ne vien tik nuo nedoro pasaulio, o sau. Daug žmonių religijos vardan atsiskyrė nuo visokiausių bjaurasčių, bet jie vis tiek yra prapuolę ir pražuvę. Kadangi klausimas ne tai, ar nekenčiate to, kas jus suteršia ir yra netyra. Juk ir dėl puikybės galima atsiskirti nuo to, kas netyra, bet ar mylite Dievą?
Norėčiau šiek tiek pakalbėti apie šventumą. Jei norite visiškai supainioti tą, kuris pamokslauja apie šventumą, paklauskite: „Kaip jūs apibrėžiate šventumą?“
Dažniausiai dauguma pamokslininkų atsakys: „Dievas yra be nuodėmės. Dievas yra tyras. Jame nėra blogio, nėra tamsos.“
O tada tęskite: „Ačiū. Tai jūs taip apibrėžiate šventumą?“
„Taip.“
„O kaip jūs apibrėžiate teisumą?“ „Dievas be nuodėmės. Jis yra šventas. Jis yra tyras.“
Tai kuris iš jų? Ar matote, kaip painiojame šias dvi sąvokas? Drįsčiau teigti, jog visų pirma šventumas nėra tai, kad Dievas yra tyras, kad Jis yra šviesa ir be nuodėmės. Šventumas reiškia, kad Dievas yra vienintelis, kad Viešpačiui lygaus nėra. Jam nėra lygaus. Jis visiškai kitoks. Aš visuomet klausiu jaunimo: „Į ką labiausiai panašus Dievas – į arkangelą Dievo akivaizdoje, garbinantį Jį šlovėje ir galioje ar į tualete plūduriuojančią bakteriją?“
Atsakymas visuomet toks pats: „Į angelą.“
O aš atsakau: „Nei viena, nei kita“. Arkangelas danguje neprimena Dievo labiau nei tualete plūduriuojanti bakterija, nes nė vienas nepanašus į Dievą! Jis nėra toks kaip mes, tik didesnis. Jis visai į mus nepanašus.
Tai ne kiekybinis, o kokybinis skirtumas. Jam nėra lygių. Jo vardas. Štai dėl ko visada sutariu su anglais, kurie su manimi darbuojasi. Jūs visuomet kalbate apie Dievą ir šalį. Tai šventvagystė. Dievą ir karalių. Šventvagystė. Dievas su niekuo kitu, kaip tik Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, nesiejamas. O kaip tai susiję su atskyrimu? Ogi visaip. Būti šventam ne tas pats, kas būti evangeliku fariziejūkščiu, kuris teisingai parašo raidę T, sudeda visus taškus ant I, padaro išvadas pagal įstatymus ir primeta jas visiems aplinkiniams.
Šventumas – tai būti atskirtam Dievui, pasinerti į Dievą, mylėti Dievą, pamesti protą dėl Dievo, galvoti apie Dievą, būti Dievo užvaldytam ir apimtam. Tai yra šventumas, o visa kita gimsta iš jo, nes bet koks kitas pagrindas yra niekam tikęs. Krikščionybės vardu galima daryti įvairiausius dalykus, bet būti šviesmečiais toli nuo Dievo ir Jo valios.
Taigi pasikartosiu, kad nėra taip, kad savęs išsižadėdamas asmuo nenoriai daro gera tam, kad patektų į dangų. Kartais su pastoriumi išvykstu aplankyti žmonių, kurie seniai lankėsi bažnyčioje. Pasibeldžiame į duris, žmogus atidaro ir labai maloniai bei nepaprastai mandagiai mus priima. Pradedame kalbėtis apie Dievą ir jis automatiškai pereina prie bažnyčios prievolių, sakydamas: „Jūs teisus. Žinau, kad man reikia grįžti į bažnyčią.“ Ar girdėjote tokias kalbas? „Turiu sugrįžti į bažnyčią, turiu vesti vaikus į sekmadieninę mokyklą, turiu skaityti Bibliją, turiu …“ Toks žmogus pražuvęs. Dievas jam ne kas kita, kaip neskanūs vaistai, kuriuos jis geria tik tam, kad nemirtų. Jei šįvakar grįžtu namo ir suspėju: mano žmona laukia manęs tarpdury. Aš įeinu ir ne pakšteliu jai į skruostą, o ją stipriai pabučiuoju, ji paklausia: „Ir ką gi tai reiškia?“
O aš išsitraukiu knygą ir sakau: „Gero vyro vadovo 32 puslapyje parašyta, kad aš turiu…“ Žmona sušers man tą knygą puslapį po puslapio. Ji nenori tokio požiūrio. Ji nori nuoširdumo. Kadangi kalbame apie savęs išsižadėjimą, tai nė karto gyvenime nesutikau misionieriaus, ne veltui valgančio duoną, kuris beveik visko atsižadėjo, kad net apie tai susimąstytų. Jis apie tai nė negalvoja. Jei pradedi kalbėti su juo apie tai, jam pasidaro nejauku ir jis stengiasi pakeisti temą, nes neprisimena nieko, ko būtų atsižadėjęs. Kodėl? Jį taip pakerėjo Dievas. Juk esmė – ne daiktų atsisakyti, o žiūrėti į Dievą ir Juo sekti.
O dabar tęskime toliau. 25 eilutėje Dievas sako: „Apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs tapsite švarūs.“ Tik pažiūrėkite! O dabar čia sustosiu. Tai ne kažkoks antras evangelinis palaiminimas dvasingiems krikščionims. Šie žodžiai skirti kiekvienam, vadinamam Jo vardu, kiekvienam, gimusiam Sione, kiekvienam Dievo vaikui. Šie žodžiai akivaizdžiai išsipildo tokio žmogaus gyvenime, antraip jis nėra Dievo vaikas.
Čia ir sustosiu. Dabar jau supyksiu. Man taip įgriso girdėti žmones kalbant, kad jie pritaria viskam, kas buvo pasakyta. Tiesiog noriu, kad suprastumėte aplinkybes. Man taip įgriso girdėti žmones kalbant, kad bažnyčioje tarpsta tokia pati nedorybė, kaip ir anapus bažnyčios, kad bažnyčioje tiek pat skyrybų, kaip ir anapus bažnyčios, kad bažnyčioje lygiai taip pat, kaip ir anapus bažnyčios tarpsta homoseksualumas, melas, neapykanta ir visa kita. Šlykštus melas. Jungtinėse Valstijose Jėzaus Kristaus bažnyčia, nors ir netobula, palūžusi, pažeminta, bet seka paskui savo Šeimininką. Bėda ta, kad daugelis jūsų net nežino, kas yra bažnyčia.
Bažnyčia – tai ne Izraelis, iš kur kilo tautinė valstybė, o tada toji grupelė, tas mažas atgimusių žmonių likutis. Pamirškite, kad mes baptistai. Tai atgimusi bažnyčia. Tai atsivertusi bažnyčia. Klausiausi garsaus kalbėtojo. Aš nepritariu jo apologetikos formai, bet tas didysis apologetas atsistojo ir tarė: „Mums reikia kažką daryti. Mes turime kažko imtis, nes Amerikoje 75 proc. krikščionių jaunimo netiki, kad Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra svarbus.“
O aš atsakiau: „Pone, jei jie netiki, kad prisikėlimas yra svarbus, tai jie ne krikščionys.“ Tas pats, kai per pačią kūniškos prigimties kovą bažnyčioje atsistoja diakonas ir sako: „Mes krikščionys. Mums nederėtų nekęsti vienas kito.“ Jei jūs nekenčiate vienas kito, vadinasi jūs ne krikščionys.
Noriu pasakyti, kad krikščioniu vadiname kiekvieną, todėl po to svarbiausia ne išgelbėjimas, o tik apdovanojimai, kuriuos gaunate. Tai netiesa. Štai kodėl žiūrite į žmones, o jie aiškina Jėzaus palyginimą apie du namo statytojus ir dvejus pamatus – ant uolos ir ant smėlio. Girdėjau pamokslininkus sakant: „Jei jūs krikščionis, vadinasi statote ant uolos ir užėjus gyvenimo audroms, jūsų gyvenimas bus stabilus ir geras, nes gyvenimas kuriamas ant uolos. Na, o jei nesate krikščionis ir nekuriate savo gyvenimo ant uolos, tada užėjus gyvenimo audroms, jums bus sunku.“ O juk šiame palyginime kalbama apie visai ką kitą.
Jame pasakyta, kad jei klausotės Dievo žodžio ir jį vykdote, tai kuriate savo gyvenimą ant uolos, ir visa ko pabaigoje, užėjus Dievo teismų audroms, jūs išstovėsite. Bet jei klausotės Dievo žodžio ir jo nevykdote, tai kuriate savo gyvenimą ne ant uolos ir būsite pasmerktas. Tas pats pasakytina ir apie visus kitus Evangelijoje užrašytus Jėzaus Kristaus kvietimus atsižadėti savęs. Pagal mus Jėzus sako: „Gerai, tampate krikščionimis, o tada kai kurie iš jūsų atsiliepia į tuos kvietimus.“ Bet juk ne taip pasakyta. Jėzus pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi.“
Mes turime suprasti, kad tas savęs išsižadėjimas, tas kryžius ir tas sekimas Juo įgauna pačias įvairiausias apraiškas. Kai kurių žmonių gyvenime akivaizdžiai matyti, ką jie daro. Jie gali mirti kaip kankiniai ar tarnauti misijų lauke taip ir neapsilankę gimtinėje 40 metų, kaip antai, Eimė Karmaikl (Amy Carmichael). Kai kam iš mūsų, gyvenantiems šioje kultūroje, daug sunkiau nuspręsti, kaip savęs išsižadėjimas pasireiškia mūsų nešamame kryžiuje, bet vis tiek jis bus tikras.
Dievas sako: „Apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs tapsite švarūs.“ Aš augau ūkyje ir pastebėjau, kad ūkininkų berniukai visuomet būna purvini. Ir aš visą dieną pražaidęs lauke pareidavau purvinut purvinutėlis. Mama sakydavo: „Eik, išsimaudyk.“ Vieną dieną, kai man buvo devyneri, nusprendžiau, kad jau esu savarankiškas vyras. Nors, iš tikrųjų, man tada susisuko protas. Mama man sako: „Eik, išsimaudyk.“ O aš jai atsakau: „Gal šįkart neisiu.“ O juk tai buvo dar tais laikais, kai draudimo žudyti vaikų nebuvo.
Mama tik pasižiūrėjo į mane ir tarė: „Tu išsimaudysi.“ Aš išsimaudžiau. Ar ne nuostabu, kad mano mama turi daugiau valdžios nei Dievas?
Jis yra vienintelis Dievas – šlovės Viešpats, kuris niekam negali paliepti, ką daryti, o jeigu ir paliepia, tai Jo neklauso ir Jis nieko negali padaryti. Toks bejėgis Dievas neturi jokios galios. Mama man liepdavo: „Išsimaudyk“, ir aš eidavau, apsišlakstydavau vandeniu, išlipdavau iš vonios, o man nuo veido tekėdavo purvai, pasiimdavau baltą rankšluostį, kuris pasidarydavo juodas nuo purvo, bet tada įeidavo mama. Mama vartydavo šieną geriau už bet kurį vyrą. Jos rankos buvo nusėtos nuospaudomis. Ji imdavo ir nušveisdavo mane, todėl kai išlipdavau iš vonios, mano kūnas spindėdavo kaip šekinos šlovė, nes mama tvirtindavo: „Tu būsi švarus.“
Pažiūrėkite, ką sako Dievas: „Apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs tapsite švarūs.“ Kodėl? „Todėl, kad ne jūs gaunate šlovę už tai, kad sugebėjote patys save pašventinti. Tai aš būnu pašlovintas už tai, kad galiu jus keisti ir padaryti panašius į savo brangaus Sūnaus atvaizdą.“
Ir tęsia: „Nuo jūsų netyrumo ir nuo jūsų stabų Aš apvalysiu jus.“ Ar suprantate, kas čia per pažadas? Žinote, visų mūsų šarvai skylėti ir mes visi, kai buvome išgelbėti, regis, užmiršome daugybę nuodėmių ir, matyt, su jomis daugiau nesitvarkėme. O po to pasirodo, jog kai kurios tiek įsišaknijusios, kad iki šiol su jomis kovojame, ir kai kurie nuoširdūs tikintieji ima manyti, jog tos nuodėmės jie niekada neįveiks.
Kai sakau įveikti nuodėmę, galvoje turiu ne tyrą tobulumą, nes susigraudinęs, išpažįstantis krikščionis, kuris nugali jį nuolat persekiojančias nuodėmes, skiriasi nuo to krikščionio, kuris paprasčiausiai skęsta jį lydinčiose nuodėmėse. Dievas tau, tikintysis, pažadėjo, kad veiks tavo gyvenime ir apvalys tave nuo tavo netyrumo bei visų tavo stabų. O dabar stabtelėkime, nes žinau, ką manote.
Taip, kai įžengsiu į šlovę, viskas susitvarkys. Jeigu čia nesusitvarkysite, nesusitvarkysite ir ten, nes jūs ten nepateksite. Mes viską nukeliame į visa ko pabaigą. Mums reikia būti itin atsargiems. Taip, taip, tądien, kai Jis sugrįš ar mes nueisime pas Jį, nebus jokios kovos su kūniška prigimtimi. Jokių kovų. Jokių pralaimėjimų. Jokių kautynių. Taip, bet negalime sakyti, kad nebus jokios pažangos. Pažanga. Kilti aukštyn ir tolyn – panašėti į Jį. Panašėti į Jį, siekti būti šventam. Be šventumo niekas neregės Viešpaties. Niekas.
Kartą jaunas krikščionis manęs paklausė: „Broli Polai, kokia Biblijos eilute apibendrintumėte savo gyvenimą?“
Aš jam atsakiau: „Šita – Ez 36, 25: „Nuo jūsų netyrumo ir nuo jūsų stabų Aš apvalysiu jus.“ Kai žvelgiu į tuos 24 gyvenimo metus šlubčiojant paskui Kristų ir man reikia viena eilute apibūdinti Jo darbą manyje, tai Jo globa ir siekis apvalyti sudaužo mane į šipulius.
Niekada nepamiršiu vieno potyrio. Aš nuolat kęsdavau didelius skausmus. Man buvo pakeisti abu klubo sąnariai, buvo pakeistas riešo sąnarys. Gydytojai ruošėsi keisti alkūnės sąnarį. Mano kūne buvo daugiau metalo nei sunkvežimyje. Mane kankino baisus artritas. Prisimenu buvau Peru. Mums nusileidus iš kalnų, buvo labai lietingas ir niūrus oras. Jaučiausi tarsi surūdijęs. Limoje užlipau ant seno namo stogo. Diena buvo bjauri, man baisiai skaudėjo ir aš verkiau.
Aš tik sugrįžau į miestą, o charizmatai buvo išdraskę mūsų įkurtą bažnyčią, nes Peru baptistai evangelizuoja pražuvėlius, o charizmatai – baptistus. Bažnyčia buvo suskilusi ir išdraskyta. Ten sėdėdamas vis klausinėjau: „Dieve, kodėl? Kodėl?“ Tipiška savigaila. „Man taip skauda. Viską išdraskė vilkai. Kodėl?“ Negirdėjau jokio balso, niekas nepaveikė man širdies, bet man iškilo prisiminimai apie koledžo ir seminarijos laikus, kai aš su kitais jaunuoliais praleisdavome naktis maldoje patys nesuprasdami ko meldėme: „Viešpatie, bet kuria kaina padaryk mane panašų į Jėzų.“
Man pasirodė tarsi Viešpats sakytų: „Aš atsakinėju į visas tavo maldas. Nuo jūsų netyrumo ir nuo jūsų stabų Aš apvalau jus. Juk nori priklausyti man, tiesa?“
Jaunuoliai, melskitės tokia malda, bet žinokite, jog nė nenutuokiate, ko meldžiate, bet jei žinotumėte, ko meldžiate, tai nebūtumėte turėję drąsos šito melsti. Juk visa esmė yra būti panašiam į Kristaus atvaizdą, todėl savęs išsižadėjimas nėra dėl savęs išsižadėjimo. Savęs išsižadėti – tai sekti Kristumi ir trokšti būti panašiam į Kristų, būti tokio nusistatymo kaip ir Kristus Jėzus.
O visa esmė yra 26 eilutė: „Be to, Aš duosiu jums naują širdį ir Aš įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir Aš duosiu kūno širdį.“ Štai kodėl perdėm sugedęs, Dievo nekenčiantis nusidėjėlis vieną akimirką išgirsta Evangeliją, o kitą – jau pasirengęs visko atsisakyti, net savisaugos, ir sekti Jėzumi Kristumi.
Čia yra brolis Bretas, kurio bažnyčioje yra jaunuolis vardu Justinas. Kartą aš su juo buvau Peru. Manyta, kad gimnazijoje tas jaunuolis greičiausia ką nors nužudys. Tas vaikinas buvo visiškai pamišęs nusikaltėlis. Jis nusisamdė šaltkalvį, kad tas padarytų jam kovinį kirvį. Noriu pasakyti, kad tas vaikis buvo tikrai išprotėjęs. Justinas nekentė Dievo, nekentė krikščionių, nekentė visko ir visų. Vieną vakarą jis važiuoja senu sudaužytu sunkvežimiu ir, persisvėręs per langą, iškėlęs į dangų sugniaužtą kumštį mojuoja Dievui, rėkia, koneveikia ir keikia Dievą, kviečia Jį nužengti ir susigrumti. Staiga Justinas suvokia, kad sunkvežimis nuriedėjęs nuo kelio, o jis pats guli ant sunkvežimio kabinos grindų į dangų iškeltomis rankomis ir garbina Dievą, o jo širdį užliejo tokia meilė, kad jis manė susprogsiąs.
Taip, tai ne tik žmogaus sprendimas. Tai žmogaus sprendimas, bet tik todėl, kad yra amžinasis nutarimas, o tas amžinasis nutarimas įgyvendinamas per atgimdomąjį Šventosios Dvasios darbą. Pažiūrėkite, kas čia pasakyta, ir ką reikia suprasti. Štai stipriausio žmogaus pasaulyje statula (ir nesvarbu, kad ji 6 metrų aukščio). Ji padaryta iš akmens. Aš galiu prie jos prieiti ir bakstelėti, durti, spirti, smogti – daryti su ja absoliučiai viską. Ir ką gi toji statula man padarys? Ogi nieko. Kodėl? Ji negyva. Ji visai nereaguoja į dirgiklius.
O dabar paimkite patį stipriausią žmogų Sent Luiso mieste. Aš galiu pačiupti jį už tam tikrų vietų ir taip užlaužti, kad jis ims spiegti kaip miškinė katė. Kodėl? Kūnas reaguoja į dirgiklius. Žmonės negali reaguoti į dieviškuosius dirgiklius ir nereaguos. Tai kodėl gi mes raginame žmones radikaliai savęs išsižadėti ir sekti Jėzumi Kristumi? Ogi todėl, kad manome, jog per vieną menką žmogų, kuris rankoje laiko atverstą Bibliją ir skelbia Jėzaus Kristaus Evangeliją, Dievas atgimdys to žmogaus širdį ir privers jį išeiti iš kapo. Štai kodėl.
Mane tai visiškai pribloškia. Ar suprantate, kad tokia buvo prabudimo doktrina. Būtent tai pamokslavo Vitfildas. Būtent tai pamokslavo Edvardsas. Būtent tai pamokslavo Roulandsas, Hovelis Haris. Štai, ką jie pamokslavo – antgamtinę jėgą. Ja nepamanipuliuosi. Jos neiššauksi. Ji antgamtinė. Mes, kaip kalvinistai, turėtume būti labiausiai antgamtine jėga tikintys žmonės pasaulyje.
Bet žinote, ką aš mačiau? Mes kalbame gerai ir teisingai, bet kai stebiu kalvinistą, kuris, kaip dažnai manoma, veda žmogų pas Viešpatį, tai jis niekuo nesiskiria nuo to, kurio teologija išties neteisinga. Iš tikrųjų. Kaip jus pakeitė jūsų teologija?
Aš buvau 30 kilometrų į pietus nuo Aliaskos ir Kanadoje pamokslavau Pietų baptistams. Šito niekaip nesuprantu. Jie paprašė manęs surengti konferenciją ir aš surengiau. Po to paprašė atvykti kitais metais ir aplankyti visas tas bažnytėles, kurios negalėjo atvykti į konferenciją. Taigi aš tame mažame miestelyje 30 kilometrų į pietus nuo Aliaskos. Kažkas sakė, kad grizlių populiacija pranoksta to miestelio gyventojų skaičių. Kaip tik tuo metu, kai kilau prie sakyklos, įėjo kalnietis. Maždaug šešiasdešimties šešiasdešimt penkerių metų vyriškis. Jis būtų galėjęs sumušti visus ten susirinkusius dvidešimt vyrų – tikras kalnietis. Liūdniausias žmogus, kokį tik buvau matęs.
Aš priėjau prie sakyklos ir pradėjau pamokslauti Evangeliją. Baigęs, priėjau prie to žmogaus ir paklausiau: „Pone, kas su jumis negerai?“
Jis išsitraukė rudą voką ir tarė: „Per tris savaites aš mirsiu. Niekada nebijojau jokio žmogaus. Gyvenu miške. Į vienkiemį, kuriame dirbu, galima patekti tik jojant per kalnus, lėktuvu ar kelias savaites plaukiant upe plaustu. Niekada nebuvau bažnyčioje. Tikiu, kad yra Dievas, ir kartą girdėjau kalbant apie vyruką vardu Jėzus, bet man taip baisu.“
Aš tariau: „Pone, aš jums pamokslavau Evangeliją. Jūs klausėtės. Ar supratote?“
Kalnietis atsakė: „Taip, supratau, bet tik tiek. Bet kas būtų supratęs. Bet nejaugi tai viskas? Nori, kad pasakyčiau, jog ją supratau?“
Dauguma Pietų baptistų būtų atsakę: „Taip, pone, tai viskas, ko reikia. O dabar pasimelskite su manimi tokia malda“ ir pasmerkę jo sielą pragarui. Mums reikėtų susodinti tokius evangelistus į valtį, išsiųsti į kokią salą ir jiems išplaukiant iš uosto giedoti giesmes. Ko man pykti ant Jehovos liudytojų, kurie pasmerkia žmones pragarui, ir tylėti apie tuos, kurie mūsų konfesijoje daro tą patį?
Aš pažvelgiau į jį ir tariau: „Pone, rytoj turiu skirsti atgal. Aš atidėsiu skrydį. Liksiu čia tol, kol jums apsireikš Viešpats arba jūs mirsite. Pradėkime.“ Ir aš ėmiau jam nuo pradžių aiškinti Šventąjį Raštą. Aiškinau kokią valandą, mes kalbėjomės, o tada paklausiau: „Ar supratai, apie ką kalbėjome?“
Jis atsakė: „Taip.“
Aš paklausiau: „Ir? Jei šauksiesi Viešpaties vardo… Ar nori Jo ieškoti?“
Jis sako: „Žiūrėk, aš tik…“
Todėl tariau: „Gerai, skaitome dar kartą.“ Matot, jei norite į restoraną pavalgyti, tai pamirškite apie žmonių vedimą pas Kristų, nes tam gali prireikti daug laiko. Taigi perskaičiau ir paaiškinau dar kartą, o po to ir trečią kartą. Galiausiai pasakiau: „Gerai, tiesiog melskimės.“ Ir mes kokį dvidešimtąjį kartą perskaitėme Jn 3, 16. Aš pasakiau: „Tiesiog perskaityk.“
Jis sutiko: „Gerai. ‘Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog …’ Aš išgelbėtas! Aš išgelbėtas! Aš išgelbėtas! Aš turiu amžinąjį gyvenimą. Mano nuodėmės atleistos. Aš išgelbėtas!“
Aš paklausiau: „Pone, iš kur žinote?“
Jis paklausė: „Nejau anksčiau niekada neskaitei šitos eilutės?“
Supratot, apie ką kalbu? Esmė tai, kad tai žmonės, o ne statistiniai vienetai. Jei jie nepažįsta Kristaus, mirę eina į pragarą.
Misūrio valstijoje prie manęs priėjo moteriškė ir ėmė dejuoti: „Aš pražuvusi. Aš pražuvusi. Aš pražuvusi.“
Nežinau kodėl, bet ėmiau ir jos paklausiau: „Ar kada nors prašėte Jėzaus ateiti į širdį?“
Ji atsakė: „Šešis kartus.“
Aš paklausiau: „Ir iš to jokios naudos, ar ne?“
Ji atsakė: „Jokios.“ Ir paklausė: „Tai ką man daryti?“
Aš jai tariau: „Eikite namo. Parėjusi šaukitės Dievo taip tarsi pragaras būtų atvėręs savo nasrus pasiruošęs jus praryti. Ir šaukitės Dievo tol, kol Jis pats jums nepasakys, kad Jis jus išgelbėjo.“
Moteriškė parėjo namo ir kitą vakarą sugrįžusi atrodė tiesiog siaubingai. Ji pasakojo: „Šaukiausi Dievo visą naktį. Užmigau visiškoje neviltyje. Aš tikrai pražuvusi, bet nežinau, ką daryti. Ką man daryti?“
Aš atsakiau: „Brangioji, pasirinkimai tik du – toliau šauktis Dievo tol, kol Jis jus išgelbės, arba liautis ir eiti į pragarą.“
Kitą vakarą meldžiausi su jos tėčiu. Atėjo ir ji. Mes meldėmės, užgrojo muzika ir tėtis nuėjo į savo vietą. Staiga kažkas drėbtelėjo šalia manęs. Aš atsimerkiau, pasižiūrėjau, o ji man tarė: „Aš išgelbėta. Aš išgelbėta!“
Tada paklausiau: „Kas nutiko?“
Ji atsakė: „Šaukiausi Dievo visą naktį ir užmigau visiškoje neviltyje, bet kai šįryt prabudau, Jo meilė buvo išlieta mano širdyje ir aš esu išgelbėta!“
Kur tas antgamtinis Dievas, apie kurį kalbate? Jūs turite padėti Dievui, nes atrodo, kad Jis jau nebegali išgelbėti žmogaus kaip pridera. Jei šioje vietoje būtų prieš 150 metų gyvenę pamokslininkai, jie žiovautų iš nuobodulio, nes visa tai girdėjo. Juk jie apie tai ir kalbėjo. Nepamirškite, mes turime formulę. Mes turime metodiką. Kas pasakė: „1954 metais milijonu daugiau?“ Ar 1964 m.? Koks skirtumas? Mes turime milijonu daugiau, nei turėjome ir mes pasmerkti. Juk kalbame apie atsivertimą. Juk kalbame apie pamokslininkus.
Man taip nusibodo… Juk kalbame ne apie berniukus, kurie kartoja kaip papūgos. Juk kalbame apie vyrus, kurie gyvena Dievo akivaizdoje. Dievo žodis išdegintas jų širdyse ir, kad ir kaip sunku būtų, jie skelbia tiesą.
Juk taip ir gimsta reformacija. Štai, ką aš jums pasakysiu, senuomene, tokia, kaip aš pats. Tuos žmones kelia Dievas – Jis. Žiūrėkite, kad nepasidarytumėte jų priešais, kai jie ateis ir padalys bažnyčią, nes pats to nepadarytumėte.
Baigsiu šia eilute: „Įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus.“ Čia yra tas nuostabus žodis, ar ne? „Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus.“
Dievas negali priversti jūsų. Na, tiesą pasakius, gali. Jis ir užmušti jus gali, jei panorės. Kaip kartą išėjo su vienu netikinčiu vyriškiu, šalia kurio sėdėjo mano draugas, vyrukas vardu Houmeris Kreinas (Homer Crain). Pamokslininkas stovėjo ir tauzijo: „Dievas nori paimti tave į dangų, bet negali.“ O tas senas nusidėjėlis atsistojęs tarė: „Na, jei Jis negali paimti manęs į dangų, tai ir į pragarą negali nusiųsti“ ir išėjo. Jo teologija buvo teisingesnė nei daugumos pamokslininkų. Esmė tai, kad Dievas gali paimti į dangų ir gali nusiųsti į pragarą, tik abiem atvejais šlovė atiteks Jam. „Aš įdėsiu į jus savo dvasią!“
Man baisiausia tai, kad seminarijas baigę jaunuoliai daug žino, bet mažai patyrė. Jūs patikite puritonų ir ankstyvųjų baptistų tiesomis, bet jei neišeinate į miškus, neatsisėdate ant rąsto ir nesimeldžiate tol, kol rasa nusėda ant galvos, esate niekam vertas. Esmė ne sužinoti, kiek galima daugiau. Aš jau žinau pakankamai tiesos ir niekada nesugebėsiu įgyvendinti. Mačiau daug arminijonų, kurie gyvena ne pagal savo teologiją, bet niekada nesutikau nė vieno kalvinisto, kuris gyventų pagal savąją.
Paklausykite, kalbama apie Šventąją Dvasią, apie Šventosios Dvasios galią, ir aš neleisiu, kad kažkokia grupė žmonių iškraipytų šią doktriną, neleisiu iš mūsų pavogti mūsų palikimą. Jehovos liudytojai pasibeldžia man į duris ir sako: „Mes – Jehovos liudytojai.“
„Užeikite, – tariu jiems, – Ir aš.“ O jiems baigus postringauti, rėžiu: „Jūs man melavote. Jūs – ne Jehovos liudytojai. Dabar sėskite, aš jums parodysiu, kaip kalba tikri Jehovos liudytojai.“
Kai man sako „Aš charizmatas“, aš atsakau „Ir aš“, nes neleisiu, kad iš manęs atimtų Jėzaus krauju dėl manęs nupirktą paveldą, nes paprasčiausiai išsigandau, kad mane kažkas neteisingai supras. Geriausia, ką jūs, jaunuoliai, galėtumėte padaryti, tai eiti į miškus ir negrįžti tol, kol nesusitiksite su Dievu. Tada viskas pasikeis. Jaunuoli, jūs pažinsite Dievą. Jo artumas jums bus kur kas tikresnis nei bet kuris šalia jūsų sėdintis žmogus. Tai tiesa.
Dievas sako įdėsiąs mums savo dvasios. Tik pažiūrėkite. Visi tie žmonės tariamai turi Šventąją Dvasią, o gyvena tarsi velniai. Dėl to kaltas klaidingas pamokslavimas, klaidinga teologija. Kalbėdamas koledžuose jaunuomenei visuomet pateikiu tokį pavyzdį: „O kas, jei čia pasirodyčiau apsirengęs kostiumu, susišukavęs, bet valanda pavėluočiau. Visi piktintųsi manimi sakydami: „Nejau nevertini tau suteiktos galimybės čia pasakyti kalbą? Kodėl pavėlavai?“
Aš atrėžčiau: „Liaukitės. Važiavau greitkeliu ir man nuleido padangą. Bekeičiant padangą, varžtas nuriedėjo greitkeliu. Aš negalvodamas mečiausi paskui jį, o kai pribėgau ir pakėliau, prieš save pamačiau beveik 200 km per valandą greičiu lekiantį 30 tonų sveriantį miškavežį. Kai jį pamačiau, jis buvo pusantro metro prieš mane ir pervažiavo. Štai kodėl pavėlavau. Atsiprašau.“
Visi piktintųsi sakydami: „Arba meluoji, arba esi visai nesveikas.“ Tada aš klausčiau: „Kodėl?“
„Juk taip negali būti. Neįmanoma susidurti su 30 tonų sveriančiu miškavežiu, kuris lekia beveik 200 km per valandą greičiu, ir nieko nepatirti.“
Tai kaip jūs galite sakyti, kad susitikote su Dievu ir nepasikeitėte? Nejaugi laikui bėgant Dievo galia kažkaip sumenko ir Jis net nebegali įvertinti variklio pajėgumo?
Meldžiu, kad Dievas panaudotų mano išsakytas padrikas mintis ir jus padrąsintų. Mes gyvename nuostabiausiu laiku. Ar suprantate? Norėčiau kai ką pasakyti ir dauguma tai suprasite. Man keturiasdešimt ketveri. Mano karta, ko gero, nė nenutuokia, kas iš tiesų vyksta. Dievas kelia žmones. Matau tai visur vykstant. Tai Dievo darbas ir mes galime būti auklėtojais. Tai patys nuostabiausi laikai, kuriais gyvename. Prieš dešimt metų nė pagalvoti negalėjau, kad durys Evangelijai bus atvertos tokiose vietose, kur niekas nė neįsivaizdavo. Ar bėgsime per tas duris?
Teologiniu požiūriu vyksta nuostabūs dalykai. Man nekyla klausimas, kodėl mes kuriame bažnyčias Džordžijoje. Juk ten yra pačių įvairiausių bažnyčių. Ne, nėra. Ten apstu raudonplyčių pastatų, ant kurių užrašyta „Ichabodas“. Bažnyčių ten nedaug. Liaukitės. Kai taip elgiatės, jūs nebe baptistas. Tai pastatas, o ne bažnyčia.
Tai patys baisiausi, bet ir patys nuostabiausi laikai. Pakilkite jūsų Dievo galia, imkite šią tiesą, kuri tokia brangi, ir skelbkite ją, net jei ir tektų žūti.
Melskimės.
Tėve, labai Tau dėkoju. Visi pripažįsta Jėzaus vardo galią, kad net angelai puola kniūbsčia. Neškit šen karaliaus vainiką ir vainikuokit Jį Viešpačiu visų. Viešpatie, prašau, Šventosios Dvasios galia nukreipk klausytojus ir visa, kas pasakyta, teisinga linkme. Nukreipk juos nuo visko, kas kūniška.
Padėk mums, Viešpatie. Veik mūsų dienomis. Šlovinu Tave už tai, ką padarei. Šlovinu Tave, Viešpatie. Nesakysiu ir nesakau, kad neveiki, nes pastaraisiais metais mačiau Tave veikiant. Viešpatie, Tu darai nuostabų darbą, bet tai tik gailestingumo lašai, o mes meldžiame palaimos srovių, Dieve. Siųsk šiam kraštui prabudimą. Siųsk reformaciją, Viešpatie. Pakelk savo bažnyčią. Pašlovink savo vardą. Jėzaus vardu Jėzuje Kristuje. Amen.
DĖMESIO: Jūs galite paremti šią pamokslų vertimo tarnystę bet kokio dydžio auka per PayPal sistemą:
- Paspaudę šią nuorodą: https://goo.gl/dbJq6H
- Savo išmaniuoju telefonu nuskanavę šį QR kodą:
