17 skyrius iš spaudai rengiamos Jerry Bridges knygos
NELIEČIAMOS NUODĖMĖS
Akistata su mūsų toleruojamomis nuodėmėmis
Polinkio teisti kitus nuodėmė yra viena iš sunkiausiai apčiuopiamų „neliečiamų“ nuodėmių, nes dažnai ją praktikuojame prisidengdami, kad uoliai siekiame to, kas teisinga. Akivaizdu, kad mes, konservatyvieji evangelikai, turime milijardus skirtingų nuomonių apie viską, pradedant teologija, elgesiu, baigiant gyvenimo būdu ir politika. Tačiau nuomonės ne tik skiriasi – savo nuomonę paprastai laikome teisingiausia. Štai čia ir prasideda bėdos dėl polinkio teisti kitus. Savo nuomones mes prilyginame tiesai.
Žinoma, polinkis teisti kitus nėra būdingas vien konservatyviesiems evangelikams. Jis plačiai paplitęs visuomenėje ir pasireiškia abiejose kultūrinės takoskyros pusėse. Gyvūnų teisių aktyvistai, deginantys medicinos tyrimus vykdančias klinikas, ekstremalieji aplinkosaugininkai, niokojantys slidinėjimo trasas, daro visa tai būtent dėl savo polinkio teisti kitus. Žmogų, kuris sako: „Jėzus nebūtų vairavęs didesnio pravažumo visureigio“, taip pat galime laikyti teisiančiu kitus, tačiau ne todėl, kad Jėzus vis dėlto būtų vairavęs tokį visureigį (esmė ne ta), bet todėl, kad šis žmogus pasakė kategorišką ir kritišką teiginį, pagrįstą vien savo asmenine nuomone.
Užaugau XX a. viduryje, tada žmonės, ruošdamiesi į bažnyčią, pasipuošdavo. Vyrai būtinai apsivilkdavo švarkus ir pasirišdavo kaklaraiščius (paprastai netgi kostiumus ir kaklaraiščius), moterys puošdavosi suknelėmis. Mūvėti kasdienes kelnes ir vilkėti marškinėlius atviru kaklu eidami į bažnyčią vyrai pradėjo maždaug aštuntame dešimtmetyje. Moterys taip pat ėmė mūvėti kelnes. Kelerius metus labai juos teisiau. Manydavau: Šie žmonės nerodo visiškai jokios pagarbos Dievui. Argi jie taip rengtųsi, jeigu ruoštųsi į priėmimą pas prezidentą? [Šie argumentai] man skambėjo gana įtikinamai.
Bet aš buvau neteisus. Biblijoje nerastume nieko apie tai, kuo turėtume rengtis eidami į bažnyčią. O priėmimo pas prezidentą apranga iš viso yra išimtinai kultūrinis dalykas, kuriam toną duoda Vašingtonas, Kolumbijos apygarda.[1] Jeigu jus pakviestų susitikti su prezidentu jam atostogaujant rančoje, tikriausiai į susitikimą atvyktumėte mūvėdami džinsus. Galiausiai padariau išvadą, kad pagarba Dievui – ne aprangos, o veikiau širdies reikalas. Jėzus sakė, kad tikrieji garbintojai garbina Tėvą dvasia ir tiesa (žr. Jn 4, 23). Galbūt tiesa, kad kasdienis drabužis atspindi nepagarbų požiūrį į Dievą, tačiau Biblijoje to nematau. Todėl [supratau, kad] turiu vengti sieti nepagarbų požiūrį [į Dievą] vien su žmogaus apranga.
Užaugau tais laikais, kai bažnyčiose akompanuojant fortepijonu ir vargonais būdavo giedamos puikios senovinės giesmės. Tai buvo didinga. Man tai reiškė pagarbų Dievo garbinimą. Šiandien daugelyje bažnyčių senąsias gerąsias giesmes pakeitė šiuolaikinė muzika, o fortepijonus ir vargonus – gitaros ir būgnai. Ir tai teisiau: Kaip žmonės gali garbinti Dievą, pritardami šiais instrumentais? Tačiau Naujojo Testamento laikais bažnyčiose nebuvo nei fortepijonų, nei vargonų, ir visgi tikintieji sugebėjo šlovinti Dievą psalmėmis, himnais ir dvasinėmis giesmėmis (žr. Kol 3, 16). Aš vis dar pirmenybę teikiu tokiai bažnytinei muzikai, kokia būdavo atliekama mano jaunystėje, bet tai tik pirmenybė, o ne Biblija paremtas įsitikinimas. Tiesa, kad daug šiuolaikinės muzikos yra lėkšta ir sutelkta į žmogų. Bet daug yra ir tokios, kuri lygiai taip pat pagerbia ir šlovina Dievą, kaip ir tradicinės giesmės. Taigi venkime teisti.
Savo pačių įsitikinimus daugeliu klausimų mes iškeliame iki biblinės tiesos. Kitoje knygoje rašiau, kad pagaliau priėjau prie išvados, jog daugeliu atvejų Biblija moko saikingumo, o ne visiško atsisakymo vartoti alkoholinius gėrimus. Buvau priverstas atidžiai šį klausimą ištyrinėti, nes ir vėl supratau, kad teisiu, matydamas krikščionis išgeriant taurę vyno restorane. Tačiau parašęs apie saikingumą, gavau mandagų, bet griežtą vienos gerbiamos ponios laišką, kuriame ji mane gerokai išbarė. Ji buvo įsitikinusi, kad griaunu krikščioniškos moralės pamatus. Suprantu jos rūpestį, bet ji nepateikė jokio [savo teiginių] įrodymo iš Šventojo Rašto. Tai buvo jos asmeninis įsitikinimas.
Prašau, nesupraskite manęs klaidingai. Manau, kad itin plačiai paplitęs piktnaudžiavimas alkoholiu mūsų dienų visuomenėje yra pakankamai svari priežastis abstinencijai praktikuoti. Kitame kontekste, remdamasis šiais nuogąstavimais, pateikčiau įtikinamų argumentų už visišką susilaikymą nuo alkoholio. Tačiau šis skyrius yra apie polinkį teisti kitus, ir dabar savo gyvenimo pavyzdžiais mėginu parodyti, kaip lengva yra imti teisti dėl dalykų, apie kuriuos Biblija iš viso nekalba arba kalba ne taip aiškiai, kaip mums norėtųsi.
Iš Laiško romiečiams 14 skyriaus matyti, kad apaštalas Paulius taip pat tiesiogiai susidūrė su šia problema. Akivaizdu, jog egzistavo dvi konkrečios problemos, dėl kurių Romos bažnyčioje kilo teisimo nuodėmė. Viena iš jų buvo vegetarizmas, kurio šalininkai kovojo prieš tuos, kurie laikėsi požiūrio, kad galima valgyti viską, ko norisi. Antroji problema buvo susijusi su tam tikrų dienų laikymu šventomis. Pauliaus žodžiais tariant: „Vienas išskiria vieną dieną iš kitų dienų, o kitam jos visos vienodos“ (Rom 14, 5).
Žmonės, valgę tik daržoves, tikriausiai teisė tuos, kurie valgė viską (greičiausiai, mėsą), o tie, kurie valgė viską, neapkentė (niekino) tų, kurie valgė tik daržoves (žr. 3 eilutę). Taigi abi pusės teisė viena kitą. Vegetarai manė, kad yra morališkai teisesni, todėl iš aukšto žvelgė į tuos, kurie valgė viską. Kita pusė manė, kad jos pažinimas geresnis. Jie suprato, kad Dievui nėra skirtumo, ką valgai, jeigu priimi tai su padėka (žr. 1 Tim 4, 4). Taigi jie taip pat teisė, tik kitaip.
Ir šiandien laikomasi panašių pažiūrų. Šiuolaikinės muzikos šalininkai niekina tuos, kuriems labiau patinka tradicinė muzika, vien todėl, kad jie esą senamadiški ir nejaučia laiko pulso. Vienas jaunas pastorius kartą man pasakė: „Tokia [senamadiška, tradicine] muzika greitai mes visą jaunimą atgrasysime nuo bažnyčios.“ Nors šiuolaikinės muzikos gerbėjai laikosi visiškai priešingo požiūrio, jie teisia lygiai taip pat, kaip ir pareiškiantys esą už tradicines giesmes. Tą patį galima pasakyti ir apie saikingo alkoholio vartojimo ir visiško susilaikymo nuo jo šalininkus. Žinau atvejų, kai tie, kurie alkoholio vartojimą laiko krikščioniškos laisvės objektu, niekina tuos, kurie praktikuoja visišką blaivybę.
Noriu pasakyti, kad visai nesvarbu, kurią pusę palaikote. Labai lengva imti teisti tuos, kurių nuomonės nesutampa su mūsiškėmis. O tada savo polinkį teisti mes apvelkame krikščioniškų įsitikinimų drabužiu.
Pauliaus reakcija į situaciją Romos bažnyčioje buvo: „Kas tu toks, kad drįsti teisti kito tarną?!“ Toliau jis priduria: „Ar jis stovi, ar krenta – tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Dievas turi galią jį išlaikyti“ (Rom 14, 4). Iš esmės Paulius čia sako: „Liaukitės mėginę žaisti Dievą kitų tikinčiųjų į Kristų atžvilgiu. Dievas yra Teisėjas, o ne jūs.“
Štai ką mes darome, kai teisiame kitus, kurių pomėgiai ir įpročiai skiriasi nuo mūsų. Mes nepagrįstai prisiimame vaidmenį, kurį Dievas pasiliko tik sau. Gali būti, kad būtent tai turėjo galvoje Jėzus visiems žinomoje ištraukoje iš Evangelijos pagal Matą 7 skyriaus 1–5 eilučių, sakydamas: „Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ Galbūt tas rąstas mūsų akyje yra teisimo, Dievo vaidmens priskyrimo sau rąstas?
Norėdamas paaiškinti mintį, Jėzus čia ir vėl vartoja hiperbolę. Fiziškai neįmanoma, kad rąstas atsidurtų kieno nors akyje. Tačiau kaip palyginime apie neatleidusį tarną dešimt tūkstančių talentų simbolizuoja tikrąjį mūsų nuodėmės Dievui dydį, taip ir rąstas žmogaus akyje galbūt rodo Dievo nuosprendį dėl mūsų nuodėmės, kai teisiame kitus. Jeigu neklystu, visas teisimo nuodėmės sunkumas yra ne tiek tai, kad teisiu savo brolį, kiek tai, kad tai darydamas aš prisiimu Dievo vaidmenį.
Viskas, ką iki šiol parašiau, nereiškia, kad mes niekada neturėtume teisti kitų žmonių įpročių ir įsitikinimų. Kai žmogaus gyvenimo būdas ar elgesys aiškiai prieštarauja Šventajam Raštui, tada esame teisūs sakydami, kad tas žmogus nusideda. Šventasis Raštas aiškiai smerkia kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, perskaitykite visiško moralinio nuopuolio aprašymą, kurį Paulius pateikia Laiško romiečiams 1 skyriuje, 24–32 eilutėse. Arba peržvelkite jo „kūno darbų“ apibūdinimą (žr. Gal 5, 19–21) ar „paskutiniųjų dienų“ požymius (žr. 2 Tim 3, 1–5). Ten minimi dalykai yra aiškiai nuodėmingi. Taip juos vertindami mes paprasčiausiai pritariame Dievo žodžiui. Tai Biblija teisia, o ne mes.
Kita vertus, net ir teisdami pagal Šventąjį Raštą, galime nusidėti. Galime nusidėti, jeigu teisiame laikydamiesi teisuoliško požiūrio arba teisiame itin griežtai, vadovaudamiesi cenzūros dvasia. Mes nusidedame, jeigu smerkiame akivaizdžias skandalingas kitų nuodėmes, bet kartu nepripažįstame, kad patys, Dievo akimis žiūrint, vis dar esame nusidėjėliai. Vienas svarbiausių šios knygos tikslų yra padėti mums liautis tai darius.
TEISIMAS DĖL DOKTRINOS
Kita sritis, kurioje lengvai galime pasiduoti kitų teisimo dvasiai, yra doktrinų skirtumai. Daugeliui krikščionių evangelikų šiandien tai nėra problema, nes doktrina jiems neatrodo svarbi. Prisimenu vieną atvejį, kai ypač pasipriešinau atviram teizmui, t. y. įsitikinimui, kad Dievas nežino ir negali žinoti, kas bus ateityje. Vienas mano draugas tada pasakė: „Kam dėl to taip nervintis? Argi negalime visi tiesiog mylėti Jėzų ir puikiai tarpusavyje sutarti?“
Visgi dauguma iš mūsų žinome, kad doktrina yra svarbi, ir būdami tuo įsitikinę, lengvai galime įpulti į teisimo nuodėmę. Pavyzdžiui, Kristaus užvaduojantis mūsų nuodėmių atpirkimas ir tai papildanti išteisinimo per tikėjimą tik į Kristų doktrina, man atrodo, yra esminės. Šios doktrinos yra būtent tos, kur aš, vaizdžiai tariant, brėžiu liniją smėlyje ir sakau: „Jokių kompromisų. Visiškai jokių, niekada ir taškas!“
Tačiau yra krikščionių rašytojų ir mokytojų, laikančių save evangelikais, kurie neigia, kad Kristus atpirko mūsų nuodėmes. Jiems neatrodo, kad Kristus mirė vietoj mūsų, užmokėdamas už mūsų nuodėmes. Užuot tikėję tuo, jie teigia, kad Jis ėjo ant kryžiaus vien todėl, kad parodytų mums pavyzdį, kuriuo turime sekti kentėdami. Kiti sumenkina Kristaus mirtį ant kryžiaus, sakydami, kad mes turėtume susitelkti ne į Jo kryžių, bet į gyvenimą, jis turėtų būti mums pavyzdys. Jei tik mano mokymo ar kalbėjimo tema leidžia tai daryti, aš nesutinku su taip manančiais. Manau, jog turiu tam teisę. Bet, išpažįstu, jog kartais dėl to esu pasidavęs teisimo nuodėmei. Aš taip nesutinku su jų mokymu, jog būdavo, imdavau juos demonizuoti. Esu tikras, kad ne aš vienas esu nusidėjęs šia nuodėme. Pastebėjau, kad ji būdinga ir kitiems mūsų evangelinės bendruomenės nariams. Būdami tvirtai įsitikinę sveikos doktrinos svarba, mes lengvai galime pradėti pernelyg kritiškai vertinti tuos, su kuriais nesutinkame. Privalome išsakyti savo nepritarimą, tačiau turime tai daryti taip, kad nežlugdytume jų asmenybės.
KRITIKOS DVASIA
Kitų teisimo nuodėme retsykiais nusideda daugelis. Tačiau tarp mūsų yra ir tokių, kurie teisia nuolat. Šie žmonės turi, kaip aš tai vadinu, kritikos dvasią. Jie ieško ir atranda trūkumų visuose ir viskame aplinkui. Nesvarbu, apie ką kalbama, – apie žmogų, bažnyčią, įvykį ar ką nors kitą, – jie baigia [pokalbį] nepagarbiai [ir menkinančiai] atsiliepdami apie kitus. Čia rašau ne apie mokslininkus. Tačiau esu sutikęs išties kritikos dvasios apimtų žmonių ir [galiu pasakyti, kad] bendrauti su jais tikrai nemalonu.
Ankstesniuose skyriuose minėjau, kad kai kurios iš mūsų priimtinųjų nuodėmių, kaip antai, savanaudiškumas, nekantrumas ir pyktis, dažnai kur kas laisviau reiškiasi namuose, tarp šeimos narių, negu viešumoje, ypač tarp krikščionių. Tą patį galima pasakyti ir apie teisimą. Kartais vyras arba žmona nuolat kabinėjasi prie savo sutuoktinės (sutuoktinio) arba vaikų. Tokios nuolatinės kritikos objektas greitai ima galvoti, kad iš tiesų nieko nesugeba atlikti tinkamai.
Vienas mano draugas pasakojo, kad užaugo pasiturinčioje viduriniosios klasės krikščioniškoje šeimoje, kurios tėvas buvo perdėtai kritiškas, jis ypač kritikavo savo vidurinę dukrą. Galiausiai ji tapo tokiu žmogumi, kuris „nieko negali atlikti tinkamai“, bent jau taip būdavo galima pamanyti nuolat girdint, kaip smarkiai tėtis ją kritikuoja. Tačiau kuo daugiau jis peikė jos laikyseną, tuo labiau ji kūprinosi. Kuo dažniau priekaištavo, kad ji nežiūrinti pašnekovui į akis, tuo labiau ji žiūrėdavo į vieną tašką ir nuleisdavo akis. Jeigu toks nuolatinis jos žeminimas „jos pačios labui“ ir turėjo kokį nors poveikį, tai buvo savaime išsipildanti pranašystė. Nuolatinę savo tėvo kritiką ji suvokė kaip atstūmimą, todėl ilgainiui ėmė laikyti save atstumtąja. Suaugus svarbiausiu jos gyvenimo tikslu tapo žmonių, kurie ją priimtų, pripažintų, paieškos. Tačiau jos „draugai“ greitai išmoko šiuo jos poreikiu naudotis. Prieš pat mirtį tėvas šią kritikos dvasios nuodėmę savo dukrai suvokė ir su ašaromis atgailavo. Bet buvo per vėlu. Tuo metu ji jau slapta paleistuvavo ir buvo priklausoma nuo rūkomo kokaino.
[Žinoma,] tai itin radikalus pavyzdys, kokie žlugdantys gali būti kritika ir teisimas. Tačiau aplinkui gausu šios nuodėmės nuodėmingumo įrodymų. Ne veltui yra sakoma, kad norint panaikinti vienos kritiškos pastabos poveikį, reikia pasakyti septynis komplimentus. Todėl ištirkime save; arba dar geriau – paprašykime, kad mus ištirtų kiti. Ar mums būdinga kritikos dvasia? Ar mes nuolat pastebime kitų žmonių, ypač šeimos ar bažnyčios narių, trūkumus?
Galiausiai, įtariu, kai kurie brangūs mano draugai nesutiks su tam tikrais dalykais, kuriuos išdėsčiau šiame skyriuje. Kai kurie tokių dalykų, kaip apranga bažnyčioje ar mūsų giedamos giesmės, iš viso nelaiko vertais išskirtinio dėmesio. Jiems tai įsitikinimų reikalas. Aš gerbiu jų nuostatas ir tikrai nenoriu jų įsitikinimų pakeisti.
Norėčiau būti kaip Paulius, kuris laikėsi panašaus požiūrio dėl Romos tikinčiųjų bendruomenę skaldžiusių dalykų. Jis nemėgino pakeisti kieno nors įsitikinimų, susijusių su valgymu ar ypatingomis dienomis, kurių kai kurie laikėsi. Užuot tai daręs, jis sakė: „Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą“ (Rom 14, 5). Toks jo pareiškimas daugelį iš mūsų verčia jaustis nepatogiai. Mums nepatinka dviprasmybės krikščionybės praktikavimo dalykuose. Mums sunku pripažinti, kad kitų asmenų nuomonė gali skirtis nuo mūsų, tačiau Dievas priims ir mus, ir juos. Tačiau būtent tai Paulius teigia Laiško romiečiams 14 skyriuje. Jeigu rimtai žiūrėsime į Paulių, o savo įsitikinimų laikysimės nuolankiai, tai padės išvengti kitų teisimo nuodėmės.
[1] Autorius čia turi galvoje Baltuosius rūmus, JAV prezidentą ir jo administraciją. (Vert. pastaba)
