Tuo metu tarp vokiečių kilo didžiulis nerimas. Bažnyčia atvėrė žemėje milžinišką turgų. Dėl pirkėjų minių ir pardavėjų šūksnių bei juokų jį buvo galima pavadinti muge, bet muge, kuriai vadovavo vienuoliai. Prekė, kurią jie gyrė ir siūlė mažesne kaina, buvo, anot jų, sielų išgelbėjimas!
Šie prekeiviai keliaudavo per šalį dailia karieta, lydimi trijų raitelių. Jie gyveno labai prabangiai ir leido pinigus vėjais. Atrodė, kad tai kažkoks arkivyskupas lanko savo vyskupiją su palyda ir kariškiais, o ne paprastas keliaujantis pirklys (prekeivis) ar elgetaujantis vienuolis. Kai procesija priartėjo prie miesto, magistrate laukęs pasiuntinys pasakė: „Prie jūsų vartų Dievo ir Šventojo Tėvo malonė.“ Aplink iškart visi sujudo. Dvasininkai, kunigai ir vienuoliai, taryba, mokytojai su mokiniais, prekeiviai su savo vėliavomis, vyrai ir moterys, jauni ir seni išėjo pasitikti šių pirklių. Su žvakėmis rankose jie skubėjo muzikos ir varpelių skambesio link, kad, pasak istoriko, „su didžiausia pagarba priimtų patį Dievą“. Kai vieni kitus pasveikino, procesija pajudėjo prie bažnyčios. Priekyje ant aksominės pagalvėlės arba auksinio audinio buvo nešama pontifiko malonės bulė. Šalia žengė vyriausiasis indulgencijų pardavinėtojas su didžiuliu raudonu mediniu kryžiumi rankose. Visą procesiją supo giedotojai, maldininkai ir smilkalų dūmai. Vargonai ir garsi muzika kvietė vienuolį prekeivį ir jo palydą į šventyklą. Jo nešamas kryžius būdavo pastatomas priešais altorių: ant kryžiaus padedami popiežiaus ginklai. Kol jie ten būdavo, miestelio dvasininkai, popiežiaus tribunolas ir jaunesnieji įgaliotiniai baltomis lazdelėmis ateidavo kasdien po mišparų arba prieš pasveikinimą atiduoti pagarbos. Šis didingas renginys ramiuose Vokietijos miesteliuose sukėlė didelę sensaciją. Skaityti toliau: Vienuoliktas skyrius. TINKLAI SIDABRUI ŽVEJOTI