Rugpjūčio aštuntąją Liuteris parašė Špalatinui maldaudamas paveikti elektorių, kad jo reikalas Vokietijoje būtų išgirstas. „Žiūrėk, kokias pinkles jie man spendžia, – rašė jis ir Štaupicui, – ir kaip esu apsuptas dyglių. Tačiau Kristus gyvas ir karaliauja – vakar, šiandien ir per amžius. Mano sąžinė užtikrina, kad skelbiu tiesą, nors ji atrodo dar labiau nepakenčiama dėl to, kad ją skelbiu aš. Bažnyčia – Rebekos įsčios. Vaikai turi grumtis tarpusavyje, net rizikuodami motinos gyvybe. Kai dėl kitų, melskite Viešpatį, kad per daug nesidžiaugčiau šiuo išbandymu. Tegu Dievas neįskaito jiems šios nuodėmės.“
Liuterio draugai neapsiribojo patarimais ir skundais. Špalatinas elektoriaus vardu parašė imperatoriaus sekretoriui Reneriui: „Daktaras Martynas Liuteris mielai sutinka būti teisiamas visų Vokietijos universitetų, išskyrus Leipcigo, Erfurto ir Frankfurto prie Oderio (Frankfurt an der Oder), nes šie pasirodė esą šališki. Asmeniškai atvykti į Romą jam neįmanoma.“
Užtarimo laišką popiežiui išsiuntė ir Vitenbergo universitetas. Jame apie Liuterį sakoma: „Dėl silpnos sveikatos ir kelionės pavojų jam sunku ir net neįmanoma paklusti jūsų šventenybės įsakymui. Jo sielvartas ir maldos skatina mus jį užjausti. Todėl mes, kaip paklusnūs vaikai, prašome jus, Švenčiausiasis Tėve, žiūrėti į jį kaip į žmogų, kuris niekada nebuvo susitepęs mokymu, prieštaraujančiu Romos Bažnyčios principams.“
Susirūpinęs universitetas tą pačią dieną parašė ir Karoliui iš Miltico, Saksonijos ponui ir popiežiaus kapelionui, ypač vertintam Leono X. Šiame laiške jie paliudijo apie Liuterį ryžtingiau nei drįso pirmajame. „Gerbiamas tėvas, augustinas Martynas Liuteris yra kilniausias ir žymiausias mūsų universiteto narys. Daugelį metų mes žinojome ir matėme jo talentus, išsimokslinimą, puikų menų ir literatūros išmanymą, nepriekaištingą moralę ir dorą krikščionišką elgesį.“
Toks aktyvus užtarimas visų, kurie supo Liuterį, yra prakilniausia panegirika.
Kol žmonės su nerimu laukė bylos sprendimo, ji buvo nutraukta lengviau nei tikėtasi. Popiežiaus atstovas De Vio, pažemintas savo nesėkmės vykdant užduotį sukurstyti karą su turkais, panoro išaukštinti savo veiklą Vokietijoje kokiu nors kitu šauniu žygiu. Manė, kad jei sunaikins ereziją, galės garbingai grįžti į Romą. Todėl paprašė popiežiaus patikėti šį reikalą jam. Leonui labai patiko tvirtas Frydricho pasipriešinimas jaunojo Karolio išrinkimui. Frydricho parama jam atrodė dar būsianti reikalinga. Toliau nebeužsiminęs apie suvažiavimą, jis breve, datuota rugpjūčio dvidešimt trečiąja, įgaliojo atstovą išsiaiškinti situaciją Vokietijoje. Taip pakrypus įvykių eigai, popiežius nieko neprarado. Net jeigu Liuterio nepavyks priversti atsitraukti, triukšmo ir skandalo, kurį gali sukelti jo atvykimas į Romą, bus išvengta.
„Įpareigojame tave, – tarė Leonas, – vos tik gavus šį raštą, nedelsiant pasikviesti asmeniškai, iškvosti ir įkalinti minėtąjį Liuterį, kurį mūsų brangus brolis Jeronimas, Askoli (Ascoli) vyskupas, jau paskelbė eretiku.“
Paskui popiežius ištarė kelis griežčiausius grasinimus Liuteriui:
„Tam pasitelk kariuomenę, mūsų brangiausią sūnų Kristuje Maksimilianą, kitus Vokietijos kunigaikščius, visas bendruomenes, universitetus bei valdovus – bažnytinius arba pasaulietinius. Jei pavyks jį suimti, saugok kalėjime, kad galėtų būti atvežtas mums.“
Matome, kad šis pataikaujantis popiežiaus nuolaidumas tebuvo garantuotas būdas prisivilioti Liuterį į Romą. Toliau vardijamos švelnesnės priemonės:
„Jei jis grįš prie savo pareigos ir mels atleidimo už didžiulį paklydimą – vienas pats, be užtarimo, – suteikiame tau teisę priimti jį atgal į šventosios motinos Bažnyčios vienybę.“
Čia pat popiežius vėl grįžta prie prakeiksmų:
„Jei jis liks nesukalbamas ir suimti jo nepavyks, įgaliojame tave paskelbti jį už įstatymo ribų visoje Vokietijoje. Išvyti, prakeikti ir atskirti nuo Bažnyčios visus prelatus, religinius ordinus, universitetus, bendruomenes, vienuolynus, kunigaikščius ir valdovus (išskyrus patį imperatorių Maksimilianą), kurie nepadės suimti minėto Martyno Liuterio ir jo bendrų, ir gerai saugomus atvežti juos tau. Ir jeigu, apsaugok Dieve, minėti kunigaikščiai, bendruomenės, universitetai ir valdovai ar bet kas, kas jiems pavaldu, kaip nors pasiūlys minėtam Martynui ir jo sekėjams prieglobstį, asmeniškai ar viešai, patys ar per kitus padės jam ir patars, mes skelbiame interdiktą visiems šiems kunigaikščiams, bendruomenėms, universitetams ir valdovams su jų miestais, miesteliais, kraštais ir kaimais, taip pat miestams, miesteliams, kraštams ir kaimams, kuriuose minėtasis Martynas gali apsistoti, kol jis ten bus ir dar tris dienas po jo išvykimo.“
