Kategorija: Pamokslai

Kas yra Evangelija?

Polas Vošeris (Paul Washer)

Šįvakar kalbėsiu apie Evangeliją. Kas iš jūsų žinote, kas yra Evangelija? Kas nors žinote? Štai keli žino. Ar suvokiate, kad tądien, kai sugrįš Jėzus Kristus, suprasite viską, ką reikia suprasti apie eschatologiją, apie antrąjį atėjimą? Viskas akimirksniu taps aišku. Visi jus dominantys klausimai bus akimirksniu atsakyti. Tačiau nepaisant to, visą amžinybę leisite danguje, bet net nepradėsite suprasti Jėzaus Kristaus Evangelijos.

Jūs gyvenate Amerikoje – šalyje, kuri užtvindyta supaprastinta Evangelija. Mes paėmėme šlovingą mūsų palaimintojo Dievo Evangeliją ir supaprastinome ją iki keturių dvasinių dėsnių ar penkių dalykų, kuriuos Dievas nori, kad žinotumėte. Jei juos perskaitote, su jais sutinkate ir pabaigoje sukalbate maldelę, sveikiname – jūs krikščionis. Tai ne Jėzaus Kristaus Evangelija. Jėzaus Kristaus Evangelija ne tokia.

Amerika ir Amerikos krikščionybė tokia veikli, tokia triukšminga. Tik ar turime nors kiek supratimo bent apie krikščionybės ištakas?

Pasak Šventojo Rašto, didžiausias dalykas, kurį gali pažinti žmogus, yra Dievas. Jei dabar kiekvienam duočiau popieriaus lapą ir paprašyčiau parašyti pastraipą, kurioje apibūdintumėte kiekvieną Dievo savybę, ar jas žinotumėte? Ar jūs, kaip krikščionis, mokotės to, kas svarbu? Kai nebeturite krikščionybės esmės, jos galios ir tiesos, jums reikia ją palaikyti visokiausiais dirbtiniais dalykais. Taip Jėzaus Kristaus Bažnyčia paverčiama milžinišku krikščionišku centru tik tam, kad susirinktų žmonės.

Šioje šalyje įvyks vienas iš dviejų dalykų – atgimimas arba teismas. Tik žinokite, kad teismas prasideda ne nuo liberalių politikų ar ištvirkusio Holivudo, o nuo Bažnyčios. Bet čia kyla dar vienas svarbus klausimas. Tai kur toji Bažnyčia? Kas yra Bažnyčia?

Galiu pasakyti, kad dažniausiai tai, kas šiandien vadinama Bažnyčia, nėra Bažnyčia, nes tikroji Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra tikėti Juo, atgailauti dėl nuodėmių, augti šventumu ir meile. Jėzaus Kristaus Bažnyčia nėra egocentriška ir nesiekia pasireikšti, o pamiršta save ir Dievo vardu eikvojasi kitų labui. Skaityti toliau: Kas yra Evangelija?

„Ištirkite save“

Pamokslas, kuris papiktino daugelį

Polas Vošeris (Paul Washer), 2006 m. gegužės 22 d.

(2 Kor 13, 51; 1 Jn)

Šįvakar pasakysiu pamokslą, kuris papiktino nesuskaičiuojamą daugybę bažnytininkų. Jis papiktino daugybę vyresnio amžiaus žmonių. Jis papiktino daugybę jaunų žmonių. Daugelis jaunuolių, kuriems pasakiau šį pamokslą, baisiai įširdo, bet klausydami jo labiausiai niršo tų jaunuolių tėvai.

Pamačiau kai ką, kas mane ganėtinai nustebino: jei tėvams pavyksta išpešti iš savo vaikų tam tikrą pareiškimą, kad šie išpažįsta tikį Jėzų Kristų, tėvai atkakliai laikosi to pareiškimo ir jis jiems teikia užtikrinimą bei džiaugsmą. O jei kas ateina ir tuo suabejoja, tėvai iškart sunerimsta. Atrodo, kad mums geriau laikytis įsitvėrus apgaulingos vilties nei išgirsti tiesą.

Daugelis nė nenori klausytis tiesos, nes ji pakerta turimą apgaulingą viltį, kad jų vaikai eina į dangų, kai iš tikrųjų visai ne. Tiek daug krikščionių – Amerikos krikščionių – mano esą susitaikę su Dievu, išgelbėti, nes taip jiems pasakė pamokslininkas, kuriam derėjo daugiau laiko praleisti nagrinėjant Bibliją ir mažiau – pamokslaujant.

Visame pasaulyje, o ypač šioje šalyje, girdžiu žmones tvirtinant esą jie išgelbėti. Kai paklausiu, iš kur jie žino, kad yra išgelbėti, jie man atsako, kad tuo tiki. Tik niekas neužduoda jiems kito klausimo: „Iš kur žinai, kad tiki?“

Skaityti toliau: „Ištirkite save“

Atgimimas ir savęs išsižadėjimas

(kol nesuprasite pirmojo, nesuprasite ir pastarojo)

Polas Vošeris (Paul Washer), 2006 m. kovo 8 d.

Ez 36, 22–27; Mt 13, 44.

Biblijoje atsiverskite Evangelijos pagal Matą 13 skyriaus 44 eilutę:

„Dangaus karalystė panaši į dirvoje paslėptą lobį. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Dangaus karalystė dar panaši į pirklį, ieškantį gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.“

Melskimės:

Tėve, ateinu pas Tave Tavo sūnaus, Jėzaus Kristaus, vardu ir žinau, kad girdi mane. Viešpatie, šiandien esu silpnas ir virpu. Tu suteikei man didelę garbę šiandien stovėti čia, prieš kur kas pranašesnius už mane brolius ir seseris. Kvailių ir nemokšų silpnume pasirodyk esąs labai stiprus. Pasirodyk esąs išmintingas. Padėk mums šiandien. Tenebūna tai tuščiai praleistas laikas. Tiek daug pamokslų, tiek daug žodžių. Viešpatie, geriau užsimerkęs mėtysiu akmenis į Tavo duris tol, kol atsakysi. Perplėšk dangų ir nuženk. Pasirodyk savo galioje. Sukelk reformaciją ir prabudimą. Padaryk savo nuotaką šlovingą. Padėk jai. Padėk tiems vyrams, kuriems patikėjai savo nuotaką, ja labai rūpintis. Vesk mus amžinuoju keliu. Padaryk mus išmintingais Rašto žinovais. Tegimsta iš seno ir naujo geri dalykai. Įdėk į mūsų visų širdis norą pristatyti Tau nuotaką be dėmės. Verčiau liksiu čia. Viešpatie, padėk man, Jėzaus vardu. Amen.

Prieš pradėdamas turiu pasakyti, kad esu netekęs žado. Tai ne spektaklis. Labai bijau Dievo, kad vaidinčiau, bet šiai kalbai ruošiausi visą praeitą savaitę. Iki pat praeito vakaro dirbau, rašiau ir plėšiau ką parašęs. Vakar vakare 11 valandą po susitikimo nuėjau į savo kabinetą, atėjo žmona ir paklausė: „Kas čia dabar? Maniau eini miegoti.“

Aš atsakiau: „Ne, visai nieko neparašiau kalbai, nė žodžio.“ Tada žmona tarė: „Tai pasimatysime ryte.“

Turiu mokyti apie savęs išsižadėjimą, o Šventajame Rašte tiek daug visko, ko neišmokysi, nes reikia sudėti pamatus, o daugelis pamatų yra subyrėję. Aplink mus tiek daug sudaužytų ir sugriautų kolonų, kad net nežinau nuo ko pradėti. Net nežinau nuo ko pradėti? Nuo ko pradėti? Nuo savęs išsižadėjimo. Ko jūs mokote apie jį? Skaityti toliau: Atgimimas ir savęs išsižadėjimas

Pyktis – gležna dorybė!

Trys nuodėmingo pykčio formos ir penki užtikrinti vaistai nuo jo

Džonas Trepas (John Trapp), 1655 m.

„Rūstaukite ir nenusidėkite. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“

Ef 4, 26

Tas, kuris norėtų pykti nenusidėdamas, turėtų piktintis tik nuodėme. Mūsų Gelbėtojas supyko ant Petro, piktinosi fariziejų širdies kietumu. Mozę apėmė šventas pyktis, pamačius tautą garbinant auksinį veršį. Dievas laimina kiekvieną dorą žmogų, išgyvenantį tokius jausmus ir taip reaguojantį į Dievo reikalus. Tokiomis aplinkybėmis šaltakraujiškumas ne ką geriau už pasitenkinimą ar apatiją. „Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla. Aš jų nekenčiu be galo, laikau juos savo priešais“ (Ps 139, 21-22)

Būtent taip iš uolumo pyko Finėjas, Elijas, Eliziejus, o svarbiausia ir nuostabiausia – Viešpats. Taip turėjo pykti Adomas ant savo žmonos, Elis – ant savo sūnų ir Lotas – ant savo tarnų. Pyktis turi tinkamai sukilti ir tinkamai nuslūgti, pastebėjo Martynas Buceris (Martin Bucer), jam reikalinga tinkama priežastis ir tinkamos pasekmės. Viešpats smerkia, jei „kas be reikalo pyksta ant savo brolio“.

Pykti dėl nuodėmės nėra nuodėmė, bet supykus sunku nenusidėti. Pyktis – gležna dorybė, kuri per mūsų paikumą lengvai sugenda ir tampa pavojinga.

Taigi, jei yra teisėtas pagrindas pykti, tada turi būti nustatyta ir teisėta priemonė, kad mūsų pyktis dėl nuodėmės neatimtų iš mūsų nei gebėjimo gailėtis nusidėjėlių, kaip kad mūsų Gelbėtojas pykdamas gailėjosi užsispyrusių fariziejų, nei gebėjimo melstis už juos, kaip kad Mozė meldėsi už stabmeldžius (Iš 32, 31–32). Pyktis, jei jis nevaldomas tokiais būdais, tėra tik akimirkos įniršis. Skaityti toliau: Pyktis – gležna dorybė!

Triasmenio Dievo įsikūnijimas

Pamokslų serija „Tikroji Kalėdų prasmė“

Džonas F. Makarturas (John F. MacArthur), 1980 m. gruodžio 21 d.

Fil 2, 6–11

Raginu atsiversti Bibliją, Laišką filipiečiams antrą skyrių. Mūsų kalėdinį pamokslą norėčiau pagrįsti 6–11 eilutėmis. Bet prieš skaitant ir konkrečiai susipažįstant su tuo, ką pasakė Šventoji Dvasia, norėčiau atkreipti dėmesį į kai kurias mintis. Nė neabejoju, kad žinote, jog per Kalėdas kas kart susiduriame su labai sunkia užduotimi – Kalėdų tiesą atskirti nuo ją gaubiančios sumaišties. Aplink tvyro toks baisus chaosas, jog kartais manai, kad Kalėdų istorija tarsi deimantas, pamestas šieno kupetoje. Atrodo, kad jo neįmanoma surasti. Kalėdos išvirto į visišką nesąmonę.

Tvartui būdingas kuklumas ir skurdas kažkaip sumišęs su dovanų dovanojimui būdinga prabanga, pataikavimu sau ir savanaudiškumu. Betliejaus ramybė ir tyla sumišusi su prekybos centrų ir greitkelių gausmu. Įsikūnijimo blaivumas kažkaip persipynęs su šių metų laikui būdingu kvaituliu. Blykčiojančios spalvotos lemputės kažkaip susijusios su Betliejaus žvaigžde. Smuklės kambarys, toks tamsus, toks purvinas, su tokiu skurdžiu maistu, kažkodėl siejamas su šiltais namais, židiniu ir vaišėmis nuklotu stalu. Pigūs plastikiniai žaislai, kuriais tenkinami vaikų kaprizai, persipynę su tikrąja dovanų, kurias atnešė išminčiai, verte. Pardavėjai kažkodėl painiojami su piemenimis. Angelai – su skriejančiais elniais, o vienas jų net turi raudoną nosį. Skaityti toliau: Triasmenio Dievo įsikūnijimas

error: Atsiprašome, tekstas skirtas tik skaityti.