Pagaliau krikščioniškajame pasaulyje tiesa ėmė kelti galvą. Nugalėjusi popiežiaus pavaldinius, dabar ji stojo į kovą su jų vadu.
Šį drąsų žingsnį Liuteris žengė grįžęs iš Heidelbergo. Jo ankstyvosios tezės apie indulgencijas nebuvo suprastos. Jis nusprendė geriau išaiškinti jų reikšmę. Iš triukšmo, kurį sukėlė aklos neapykantos apimti priešai, Liuteris suprato, kaip svarbu šviesiausią tautos dalį laimėti tiesai. Nusprendė apeliuoti į jos nuovokumą, išdėstydamas pagrindus, kuriais rėmėsi jo naujieji įsitikinimai. Tam reikėjo iš karto mesti iššūkį Romos sprendimui. Liuteris nedvejodamas ten ir nusiuntė savo paaiškinimus. Viena ranka atidavęs juos apsišvietusiems ir nešališkiems savo tautos skaitytojams, kita išdėstė juos priešais aukščiausiojo pontifiko sostą. Šie tezių paaiškinimai, kuriuos jis pavadino Sprendimais , buvo parašyti labai nuosaikiai. Liuteris pasistengė sušvelninti ištraukas, kurios sukėlė didžiausią susierzinimą, taip įrodydamas nuoširdų nuolankumą. Bet kartu parodė nesudrebinamus įsitikinimus ir drąsiai gynė visus teiginius, kuriuos jį įpareigojo išdėstyti tiesa. Jis darsyk pakartojo, kad kiekvienam iš tiesų atgailaujančiam krikščioniui nuodėmės atleidžiamos be popiežiaus indulgencijų. Kad popiežius, kaip kukliausias kunigas, gali padaryti ne daugiau nei paprasčiausiai paskelbti, ką Dievas jau atleido. Ir kad popiežiaus valdomas šventųjų nuopelnų lobynas yra grynas prasimanymas, taip pat kad vienintelė tikėjimo taisyklė – Šventasis Raštas. Bet pažvelkime, ką jis pats pasakė kai kuriais iš šių klausimų.
Pirmiausia Liuteris apibūdina nuoširdžios atgailos prigimtį. „Šis graikiškas žodis reiškia naujos dvasios, naujo mąstymo, naujos prigimties priėmimą, taigi nebebuvimą žemišku, kad galėtum tapti dangišku… Kristus yra ne raidės, o dvasios mokytojas. Jo žodžiai – dvasia ir gyvybė. Jis moko atgailauti dvasia ir tiesa, priešingai išorinėms atgailoms, kurias nesižemindami gali atlikti išdidžiausi nusidėjėliai. Jam reikalinga atgaila, kuri būtų veiksminga visose gyvenimo situacijose – apdengta karaliaus purpuru, kunigo sutana, kunigaikščio skrybėle, vienuolio drabužiu, elgetos skarmalais ir Babilono, kuriame gyveno Danielius, pompastika.“
Toliau randame jo drąsų žodį: „Man nerūpi, kas patinka ar nepatinka popiežiui. Jis – žmogus, kaip ir kiti. Daug būta popiežių, kuriems patiko ne tik klaidos ir nedorybės, bet ir dar keistesni dalykai. Aš klausau popiežiaus kaip popiežiaus, t. y., kai jis kalba kanonais, pagal kanonus ar kartu su taryba išleidžia kokį nors potvarkį, bet ne tada, kai jis išreiškia savo mintis. Priešingu atveju, argi kartu su tais, kurie nepažįsta Kristaus, neturėčiau tvirtinti, kad siaubingos krikščionių skerdynės, kuriomis susitepė Julijus II, buvo geri švelnaus Kristaus kaimenės ganytojo darbai?“
„Negaliu nesistebėti, – tęsia Liuteris, – paprastumu tų, kurie tvirtina, kad du Evangelijos kalavijai simbolizuoja dvasinę ir pasaulietinę valdžią. Taip! Popiežius turi rankose geležinį kalaviją. Išsitraukė jį ir pasirodė krikščioniškajam pasauliui ne kaip švelnus tėvas, o kaip grėsmingas tironas. Deja, užsirūstinęs Dievas davė mums kalaviją, kurio troškom, ir pašalino tai, ko nekentėm. Jokiuose pasaulio kraštuose nevyksta siaubingesni karai kaip tarp krikščionių… Kodėl tas įžvalgus protas, sugalvojęs šį puikų komentarą, taip pat subtiliai neaiškina dviejų šv. Petrui patikėtų raktų istorijos ir nelaiko jų bažnyčios mokymu, kuris vienu raktu atveria dangaus lobynus, o kitu – žemės?“
„Žmogus negali būti krikščionis neturėdamas Kristaus, – rašo Liuteris kitoje vietoje. – O jeigu jis turi Kristų, kartu turi ir viską, kas Jam priklauso. Mūsų sąžines guodžia tai, kad per tikėjimą mūsų nuodėmės jau nebe mūsų, o Kristaus, ant kurio jas visas uždėjo Dievas. Kita vertus, mums Dievas suteikė visą Kristaus teisumą. Kristus uždeda ant mūsų ranką, ir mes esame išgydyti. Meta ant mūsų savo apsiaustą, ir esame apsaugoti. Mat Jis – amžinai palaimintas šlovingasis Gelbėtojas.“
Šitaip vertinant išgelbėjimo per Jėzų Kristų lobius indulgencijų nebereikėjo.
Nors popiežiaus valdžią Liuteris kritikavo, apie Leoną X kalbėjo pagarbiai. „Laikai, kuriais gyvename, tokie pikti, – pasakė jis, – kad net aukščiausius postus užimantys individai negali padėti Bažnyčiai. Dabar turime puikų popiežių – Leoną X. Jo nuoširdumas, išsilavinimas džiugina. Bet ką gali padaryti vienas žmogus, kad ir koks draugiškas bei malonus būtų? Verčiau jis būtų tapęs popiežiumi geresniais laikais. Mūsų dienomis esame verti tokių, kaip Julijus II ir Aleksandras VI.“
Paskui imasi esmės: „Pasakysiu, ką turiu galvoje, drąsiai ir trumpai: Bažnyčiai reikia reformacijos. Ir tai negali būti nei vieno žmogaus, kaip popiežiaus, nei daugelio, kaip kardinolai ir tarybos, darbas. Jo turi imtis visas pasaulis, tiksliau – tai vien Dievo darbas. O metą, kuriuo turi prasidėti tokia reformacija, žino tik Jis, kuris sukūrė visus laikus… Užtvara pralaužta, ir nebe mūsų galioje sulaikyti audringas bei galingas bangas.“
