Parašęs šį laišką, tą pačią dieną Liuteris parašė ir savo draugui Štaupicui, savo ordino generaliniam vikarui. Mat tikėjosi, kad su jo pagalba Sprendimai ir laiškas pasieks Leoną.
„Prašau, – rašė Liuteris, – maloniai priimti šiuos mažmožius, kuriuos tau siunčiu, ir perduoti juos nuostabiajam popiežiui Leonui X. Ne, nenoriu įtraukti tavęs į pavojų, kuris gresia man pačiam, – esu pasiryžęs pasitikti jį vienas. Jėzus Kristus nuspręs, ar tai, ką pasakiau, kilo iš Jo, ar iš manęs, – Jėzus Kristus, be kurio valios nepajuda popiežiaus liežuvis ir nieko negali nuspręsti karalių širdys.
O man grasinantiems atsakau Roichlino žodžiais: „Vargetai nėra ko bijoti, nes jis neturi ko prarasti.“ Neturiu ir nenoriu turėti nei turto, nei pinigų. Jei anksčiau buvau gerbiamas ir turėjau gerą reputaciją, tegu Tas, kuris pradėjo atiminėti iš manęs šiuos dalykus, savo užduotį ir užbaigia. Man teliko išvargintas kūnas, nusilpęs po daugybės sunkumų. Jeigu jie nužudytų mane klasta ar jėga, Dievui tebūtų šlovė! Taip jie galbūt sutrumpintų mano gyvenimą valanda ar dviem. Man užtenka to, kad turiu brangų Atpirkėją, galingą Vyriausiąjį Kunigą, savo Viešpatį Jėzų Kristų. Garbinsiu Jį, kol gyvas būsiu. Jei kiti tame garbinime prie manęs neprisidės – kas man?“
Šie žodžiai atskleidė Liuterio širdies gelmes.
Kol jis su pasitikėjimu žvelgė į Romą, Roma rezgė planą, kaip jam atkeršyti. Jau balandžio trečiąją kardinolas Rafaelis iš Roveros popiežiaus vardu parašė elektoriui Frydrichui, pranešdamas, kad kilo įtarimų dėl Liuterio ortodoksiškumo ir įspėjo jo neginti. „Kardinolas Rafaelis, – pasakė Liuteris, – būtų patyręs didžiulį malonumą, matydamas, kaip aš, Frydricho įsakymu, sudeginamas.“ Taip Roma pradėjo galąsti ginklus prieš Liuterį. Pirmąjį smūgį ji ketino suduoti būtent per jo globėją. Jei pavyktų sugriauti pastogę, po kuria glaudėsi Vitenbergo vienuolis, pastarasis taptų jai lengva auka.
Vokietijos kunigaikščiai akylai saugojo savosios ortodoksijos reputaciją. Menkiausias įtarimas erezija jiems kėlė siaubą. Romos dvaras sugebėjo tuo pasinaudoti. Be to, Frydrichas visada buvo prisirišęs prie savo protėvių religijos, tad Rafaelio laiškas jį smarkiai sujaudino. Tačiau elektorius laikėsi taisyklės niekada nesielgti neapgalvotai. Jis žinojo, jog tiesa ne visada stipriausiųjų pusėje. Ginčai tarp imperijos ir Romos buvo išmokę jį nepasitikėti suinteresuotomis to dvaro pažiūromis. Jis suprato, kad būti krikščioniu kunigaikščiu – nebūtinai tapti popiežiaus vergu.
„Jis nebuvo vienas iš tų bedievių, – pasakė Melanchtonas, – kurie įsako sustabdyti bet kokias permainas, vos tik šios prasideda. Frydrichas atsidavė Dievui. Jis atidžiai perskaitė pasirodžiusius raštus ir neleido sunaikinti to, ką laikė esant tiesa.“ Taip jis elgėsi ne iš valdžios troškimo. Mat turėjo aukščiausią valdžią ne tik savo kraštuose, bet ir imperijoje buvo gerbiamas ne mažiau už patį imperatorių.
Gali būti, kad apie šį kardinolo Rafaelio laišką, išsiųstą elektoriui liepos septintąją, Liuteris kai ką žinojo. Tikriausiai būtent ekskomunikacijos perspektyva, kurią, regis, numatė oficialus raštas iš Romos, ir paskatino jį to paties mėnesio penkioliktą dieną stoti prie Vitenbergo sakyklos ir pasakyti ta tema didelį įspūdį sukėlusį pamokslą. Jis išaiškino skirtumą tarp išorinės ir vidinės ekskomunikacijos. Pirmoji atskiria tik nuo tarnavimo bažnyčioje, antroji – ir nuo bendravimo su Dievu. „Niekas, – pasakė jis, – negali sutaikyti nusidėjėlio su Dievu, išskyrus Amžinąjį. Niekas negali atskirti žmogaus nuo Dievo, išskyrus jį patį per jo paties nuodėmes. Palaimintas tas, kuris miršta neteisingai ekskomunikuotas! Iškentęs už teisumą didžiulę bausmę nuo žmonių, jis priima iš Dievo rankų amžinos laimės vainiką.“
Vieni klausytojai garsiai komentavo šią drąsią kalbą, kitus ji dar labiau suerzino.
Bet Liuteris nebebuvo vienas. Nors jo tikėjimui tebuvo reikalingas Dievo palaikymas, nuo priešų jį gynusi falanga darėsi vis tvirtesnė. Vokiečiai išgirdo reformatoriaus balsą. Jo pamokslai ir raštai spinduliavo šviesą, kuri žadino ir apšvietė amžininkus. Jo tikėjimo jėga ugnies srovėmis užliejo sustingusias širdis. Gyvybė, kurią Dievas suteikė šiam neeiliniam protui, tekėjo į mirusį Bažnyčios kūną. Daug šimtmečių nejudėjęs krikščioniškas pasaulis atgijo religiniu entuziazmu. Žmonių prisirišimas prie Romos prietarų kasdien vis tirpo. Vis mažiau liko rankų, kurios siūlė pinigus už atleidimą. Kartu Liuterio reputacija plėtėsi. Tauta gręžėsi į jį ir sveikino su meile bei pagarba kaip bebaimį tiesos ir laisvės gynėją.
Žinoma, ne visi įžvelgė jo skelbiamo mokslo gelmes. Daugeliui užteko išgirsti, kad Liuteris sukilo prieš popiežių ir savo galingais žodžiais sudrebino kunigų bei vienuolių valdžią. Jų akyse Liuterio išpuolis buvo kaip kalnuose iškelti švyturiai, skelbiantys visai tautai, kad atėjo metas sutraukyti savo grandines. Reformatorius nesuprato, ką padaręs, kol tauta nepasveikino jo kaip savo vedlio. Tačiau daugeliui Liuterio atėjimas buvo daugiau negu tai. Taip meistriškai atskleistas Dievo Žodis pervėrė jiems širdis kaip dviašmenis kalavijas. Daugelio krūtinėje užgimė nuoširdus troškimas būti tikriems dėl savo nuodėmių atleidimo ir amžinojo gyvenimo. Nuo seniausių laikų Bažnyčia dar nebuvo mačiusi tokio teisumo alkio ir troškulio. Jei Petro Atsiskyrėlio ir šv. Bernardo kalbos įkvėpė viduramžių žmones prisiimti nykstantį kryžių, Liuterio iškalba paskatino priimti tikrą kryžių – išgelbėjančią tiesą. Ešafotai, apsupę Bažnyčią, sukaustė viską; forma sunaikino gyvybę. Galinga šio žmogaus kalba virš krikščioniškojo pasaulio dirvos paskleidė gaivinantį kvapsnį.
