Apie tikrąją žmogaus „be Kristaus“ būklę

Dabar norėčiau apsvarstyti kitą dalyką. Kokia yra tikroji žmogaus „be Kristaus“ būklė?

Į šią mūsų nagrinėjamos temos dalį reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Būčiau labai dėkingas [Dievui], jei man pavyktų tinkamai ją atskleisti. Nesunku įsivaizduoti kurį nors skaitytoją, patį sau sakantį: „Na, tarkime, aš esu be Kristaus, tad kurgi toji didelė žala? Viliuosi, Dievas bus gailestingas. Nesu blogesnis už kitus. Tikiuosi, galiausiai man viskas bus gerai.“ Klausykite, Dievo padedamas, pamėginsiu parodyti, kaip liūdnai jūs apsigaunate. „Be Kristaus“ jums nebus viskas gerai, bus beviltiškai blogai.

Skaityti toliau: Apie tikrąją žmogaus „be Kristaus“ būklę

Kodėl krikščionis turėtų trokšti tikėjimo užtikrintumo

<…> Atsiminkime, kad užtikrintumo turėtume trokšti dėl to, kad jis teikia paguodą ir ramybę šiame gyvenime.

Abejonės ir baimė gali gerokai apkartinti net ir tikro Kristaus tikinčiojo laimę. Netikrumas, nežinomybė slegia bet kurioje gyvenimo srityje – kai tai susiję su mūsų sveikata, turtu, šeima, polinkiais ir pomėgiais, žemiškuoju mūsų pašaukimu, tačiau ypač – kai tai liečia mūsų sielos reikalus. Kol tikintysis neišsivaduoja iš „aš viliuosi“ ar „aš tikiuosi“ būsenos, jis akivaizdžiai jaučiasi neužtikrintas dėl savo dvasios būklės. Itin daug byloja netgi patys žodžiai. Jis sako: „Aš tikiuosi“, nes nedrįsta sakyti „aš žinau“.

O užtikrintumas išlaisvina Dievo vaiką iš skausmingos dvejonių vergijos ir gerokai prisideda prie jo ramybės užtikrinimo. Jis leidžia žmogui suprasti, kad svarbiausias gyvenimo reikalas jau atliktas, didžiausia skola sumokėta, sunkiausia liga išgydyta, didžiausias darbas nuveiktas; kad visi kiti reikalai, ligos, skolos ir darbai yra palyginti nedideli ir nesvarbūs. Todėl užtikrintumas suteikia kantrybės per išmėginimus, nuramina patyrus netektis, neleidžia pernelyg nuliūsti atėjus sielvartui, teikia drąsos išgirdus negeras žinias, leidžia pasitenkinti kiekviena būkle, nes užtikrina širdies pastovumą. Jis pasaldina tikinčiojo kartėlio taurę, palengvina kryžiaus naštą, išlygina duobes tose vietose, per kurias jis keliauja, apšviečia mirties šešėlio slėnį. Jis leidžia tikinčiajam visuomet jausti tvirtą pagrindą po kojomis ir turėti ginklą rankose; jis yra patikimas draugas pakeliui į dangų ir tikrieji namai kelionės pabaigoje.[1] Skaityti toliau: Kodėl krikščionis turėtų trokšti tikėjimo užtikrintumo

Apie krikščionio augimą malone

Kaip tuščias kalbas atmeskime plačiai paplitusį įsitikinimą, esą tikėjime įmanomi „kraštutinumai“, įmanoma nueiti „per toli“. Šis posakis itin mėgstamas velnio, jį jis visur uoliai platina. Be abejo, esti užsidegėlių ir fanatikų, kurie neįprastu savo elgesiu ir kvailybėmis teršia krikščionybės vardą. Tačiau jeigu kas nors sako, kad krikščionis gali tapti pernelyg nuolankus, pernelyg geras, pernelyg šventas, pernelyg uoliai darantis gera, toks žmogus yra arba netikintis, arba kvailys. Per toli itin lengva nueiti tik vaikantis malonumų ar tarnaujant pinigams. Tačiau siekiant dalykų, iš kurių susideda tikras tikėjimas, iš tiesų tarnaujant Kristui, kraštutinumai tiesiog neįmanomi.

Skaityti toliau: Apie krikščionio augimą malone

Apie religinius prabudimus ir „išlaidų paskaičiavimą“

Neapskaičiavę „išlaidų“, šimtai per religinį prabudimą atsivertusių išpažinėjų po kurio laiko grįžta į pasaulį ir tampa tikra gėda krikščionybei. Liūdna, bet jie pradeda nuo klaidingo tikrosios krikščionybės supratimo. Jie įsivaizduoja, kad krikščionybė – tai tik taip vadinamas „atėjimas pas Kristų“, didelis džiaugsmas ir ramybės jausmas. Todėl, po kurio laiko supratę, kad reikia nešti kryžių, kad žmonių širdys apgaulingos, kad nuolat aplink slankioja velnias, jie pasipiktinę atvėsta ir grįžta prie senųjų nuodėmių. Kodėl? Ogi todėl, kad jie niekada iš tiesų nesuprato, kas yra biblinė krikščionybė. Jie niekada nepagalvojo, kad turi „apskaičiuoti išlaidas“.(Išnaša)

Skaityti toliau: Apie religinius prabudimus ir „išlaidų paskaičiavimą“

error: Atsiprašome, tekstas skirtas tik skaityti.