<…> Atsiminkime, kad užtikrintumo turėtume trokšti dėl to, kad jis teikia paguodą ir ramybę šiame gyvenime.
Abejonės ir baimė gali gerokai apkartinti net ir tikro Kristaus tikinčiojo laimę. Netikrumas, nežinomybė slegia bet kurioje gyvenimo srityje – kai tai susiję su mūsų sveikata, turtu, šeima, polinkiais ir pomėgiais, žemiškuoju mūsų pašaukimu, tačiau ypač – kai tai liečia mūsų sielos reikalus. Kol tikintysis neišsivaduoja iš „aš viliuosi“ ar „aš tikiuosi“ būsenos, jis akivaizdžiai jaučiasi neužtikrintas dėl savo dvasios būklės. Itin daug byloja netgi patys žodžiai. Jis sako: „Aš tikiuosi“, nes nedrįsta sakyti „aš žinau“.
O užtikrintumas išlaisvina Dievo vaiką iš skausmingos dvejonių vergijos ir gerokai prisideda prie jo ramybės užtikrinimo. Jis leidžia žmogui suprasti, kad svarbiausias gyvenimo reikalas jau atliktas, didžiausia skola sumokėta, sunkiausia liga išgydyta, didžiausias darbas nuveiktas; kad visi kiti reikalai, ligos, skolos ir darbai yra palyginti nedideli ir nesvarbūs. Todėl užtikrintumas suteikia kantrybės per išmėginimus, nuramina patyrus netektis, neleidžia pernelyg nuliūsti atėjus sielvartui, teikia drąsos išgirdus negeras žinias, leidžia pasitenkinti kiekviena būkle, nes užtikrina širdies pastovumą. Jis pasaldina tikinčiojo kartėlio taurę, palengvina kryžiaus naštą, išlygina duobes tose vietose, per kurias jis keliauja, apšviečia mirties šešėlio slėnį. Jis leidžia tikinčiajam visuomet jausti tvirtą pagrindą po kojomis ir turėti ginklą rankose; jis yra patikimas draugas pakeliui į dangų ir tikrieji namai kelionės pabaigoje.[1] Skaityti toliau: Kodėl krikščionis turėtų trokšti tikėjimo užtikrintumo