Neapskaičiavę „išlaidų“, šimtai per religinį prabudimą atsivertusių išpažinėjų po kurio laiko grįžta į pasaulį ir tampa tikra gėda krikščionybei. Liūdna, bet jie pradeda nuo klaidingo tikrosios krikščionybės supratimo. Jie įsivaizduoja, kad krikščionybė – tai tik taip vadinamas „atėjimas pas Kristų“, didelis džiaugsmas ir ramybės jausmas. Todėl, po kurio laiko supratę, kad reikia nešti kryžių, kad žmonių širdys apgaulingos, kad nuolat aplink slankioja velnias, jie pasipiktinę atvėsta ir grįžta prie senųjų nuodėmių. Kodėl? Ogi todėl, kad jie niekada iš tiesų nesuprato, kas yra biblinė krikščionybė. Jie niekada nepagalvojo, kad turi „apskaičiuoti išlaidas“.(Išnaša)
(Išnaša) Labai atsiprašau, jei mano vartojama kalba apie religinius prabudimus gali būti netinkamai suprasta. Kad taip neatsitiktų, siūlau keletą paaiškinimų. Iš tiesų esu nepaprastai dėkingas už tikrus tikėjimo prabudimus. Kad ir kur jie vyktų, kad ir kokius žmones paliestų, iš visos širdies trokštu laiminti Dievą už juos. „Jei tik Kristus skelbiamas“, aš džiaugiuosi, nesvarbu, kas Jį skelbia. Jei gelbstimos sielos, aš džiaugiuosi, nesvarbu, kuri Kristaus Bažnyčios dalis skelbia gyvenimo žodį. Tačiau itin liūdina faktas, kad tokiame pasaulyje, kaip šis, jokie geri dalykai nevyksta, kartu neatnešdami ir bloga. Nesvyruodamas teigiu, kad vienas iš religinio prabudimo padarinių yra atsiradusi tam tikra teologinė sistema, kurią jaučiu pareigą vadinti ydinga ir labai žalinga. Vienas aiškiausių tos sistemos, apie kurią dabar kalbu, požymių yra pernelyg dažnai ir neproporcingai akcentuojami trys tikėjimo dalykai, t.y. momentinis atsivertimas, neatsivertusių nusidėjėlių kvietimas ateiti pas Kristų ir vidinis džiaugsmas bei ramybė, kurie esą būtinai lydi atsivertimą. Dar sykį kartoju, kad šios trys didžios tiesos (nes tai yra tiesos) yra taip be paliovos ir išimtinai brukamos, kad pridaro daug žalos. Žmonės, be abejonės, turi būti raginami iš karto atsiversti. Tačiau jie neturi imti manyti, jog tai vienintelis atsivertimo būdas ir neįmanomi jokie kiti, kad, jeigu neatsiverčiama į Dievą galingai ir staiga, vadinasi, neatsiverčiama visai. Aišku, ateiti pas Kristų iš karto, „tokie, kokie yra“, turėtų būti raginami visi klausytojai. Tai kertinis Evangelijos skelbimo akmuo. Tačiau žmonės taip pat turi būti raginami atgailauti, ne tik tikėti. Jiems privalo būti pasakyta, kodėl jie turėtų ateiti pas Kristų, kuriam tikslui, ir kad turi ateiti tada, kai pajus tam poreikį. Žmonėms turi būti skelbiama ramybės ir paguodos Kristuje galimybė. Tačiau tuo pat metu jie turi būti mokomi, kad vidinis džiaugsmas ir pakili dvasinė būsena nėra esminė išteisinimo sąlyga, kad šie pergalingi jausmai nebūtinai lydi tikrąjį tikėjimą ir tikrąją dvasios ramybę. Vien džiaugsmas nėra patikimas malonės liudijimas. Didžiausi šios teologinės sistemos, apie kurią kalbu, trūkumai man atrodo šie: 1) Šventosios Dvasios veikimas nusidėjėlių atsivertime yra pernelyg supaprastinamas ir apribojamas vieninteliu būdu. Ne visi tikri tikintieji atsiverčia iš karto, staiga, kaip Saulius ar Filipų kalėjimo prižiūrėtojas. 2) Nusidėjėliai nepakankamai mokomi apie Dievo įstatymo šventumą, jų nuodėmių rimtumą ir tikrąją kaltę dėl nuodėmės. Be paliovos kviesti nusidėjėlį „ateiti pas Kristų“ yra beprasmiška, jei jam nepaaiškinsi, kodėl jis turi tai padaryti, ir iki galo neparodysi jo nuodėmių. 3) Netinkamai paaiškinamas tikėjimas. Kartais žmonės mokomi, kad tikėjimas – tai paprasčiausi jausminiai išgyvenimai. Kartais jiems aiškinama, jog vien tikėdami, kad Kristus mirė už nusidėjėlius, jie jau iš tiesų tiki! Jei taip, tai net velniai turėtų būti vadinami tikinčiaisiais! 4) Teigiama, kad įtikėjus būtina jausti vidinį džiaugsmą ir tikrumą. Tačiau užtikrintumas tikrai nėra gelbstinčio tikėjimo esmė. Tikėti galima ir neturint tikrumo dėl savo tikėjimo. O visiems tikintiesiems primygtinai teigti, jog jie turi „džiaugtis“, jei iš tiesų įtikėjo, yra mažų mažiausiai neapdairu. Esu tikras, kad kai kurie žmonės džiaugsis ir neįtikėję, o kiti įtikės, tačiau nebūtinai iš karto džiaugsmingai jausis. 5) Paskutinis, tačiau nė kiek ne mažiau svarbus dalykas yra tai, kad Dievo visavaldystė gelbstint nusidėjėlius ir absoliuti pas Jį atvedančios malonės būtinybė yra pernelyg mažai akcentuojamos. Daugelis kalba taip, lyg atsivertimas vyktų žmogaus valia, lyg Biblijoje iš viso nebūtų šios eilutės: „Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo“ (Rom 9, 16). Esu tikras, mano aptartos teologinės sistemos daroma žala yra labai didelė. Viena vertus, dėl jos daugybė nusižeminusių kriškčionių lieka nusivylę, netekę ryžto. Jie įsivaizduoja, kad neturi malonės, nes negali pasiekti tos pakilios dvasinės būsenos ir jausmų, kurie jiems primygtinai peršami. Kita vertus, daugybė tikros malonės neturinčių žmonių yra klaidinami tikėti, kad yra „atsivertę“, nes patyrę spaudimą ar gyvulišką susijaudinimą ir greitai praeinančius jausmus jie buvo pastūmėti išpažinti, jog yra krikščionys. Visa tai formuoja atsainų, bedievišką, niekinantį požiūrį į tikėjimą, ir kartu suteikia dar daugiau priežasčių jį apleisti. Šią padėtį, kurią griežtai smerkiu, galėtų pakeisti keli dalykai: 1) „Visi Dievo nutarimai” turi būti skelbiami, laikantis Šventajame Rašte nustatyto proporcingumo; dvi ar trys itin vertingos Evangelijos doktrinos neturi nustelbti kitų tiesų. 2) Apie atgailą turi būti mokoma lygiai taip pat aiškiai ir išsamiai, kaip ir apie tikėjimą, ji neturi būti nustumta į antrą planą. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir šv. Paulius visada mokė abiejų dalykų. 3) Sąžiningai turi būti pripažįstami ir teigiami visi Šventosios Dvasios darbai; nors žmonės raginami atsiversti iš karto, apie momentinį atsivertimą neturi būti mokoma kaip apie būtinybę. 4) Tie, kurie išpažįsta iš karto atradę juntamą ramybę, turi būti aiškiai įspėjami ištirti save ir atsiminti, kad jausmai dar nereiškia tikėjimo, kad didžiausias tikrojo tikėjimo įrodymas yra „ištvermingas darymas gera“ (Rom 2, 7). 5) Visiems, linkusiems išpažinti savo tikėjimą, turi būti nuolat primenama didi pareiga „apskaičiuoti išlaidas“; jiems turi būti garbingai ir sąžiningai pasakyta, kad tarnaujant Kristui, be ramybės vyksta ir kova, be šlovės vainiko yra dar ir kryžius. Esu tikras, kad tikėjime labiau už viską reikėtų bijoti nesveiko jaudulio, nes jis dažnai baigiasi mirtina, sielą žudančia atmetimo reakcija ir visiška mirtimi. Kai minias staiga užvaldo religinių įspūdžių gausa, beveik visuomet dėl to kyla nesveikas jaudulys. Aš labai abejoju bet kokių masinių atsivertimų tikrumu. Man jie neatrodo derantys su Dievo veiksmais šiuo laikotarpiu. Man atrodo, kad paprastai, vykdydamas savo planą, Dievas pašaukia atskirus asmenis, po vieną. Todėl, kai girdžiu, kad iš karto, vienu metu atsivertė daug žmonių, man tai teikia kur kas mažiau vilties nei kitiems. Sveikiausios ir ilgalaikės sėkmės sulaukusios misijos tikrai nėra tos, kuriose vietiniai gyventojai atsiverčia į krikščionybę masiškai. Tad ir gimtinėje geriausiai ir patikimiausiai darbuojamasi tikrai ne per religinio prabudimo sąjūdžius. Šventajame Rašte yra dvi vietos, kurias labai norėčiau, kad visi skelbiantieji Evangeliją, o ypač tie, kurie tai daro per tokius sąjūdžius, dažnai ir detaliai aiškintų klausytojams. Viena jų – tai palyginimas apie sėjėją. Šis palyginimas ne be priežasties, bet norint pabrėžti gilią jo prasmę, Biblijoje užrašytas net tris kartus. Kita ištrauka yra mūsų Viešpaties mokymas apie „išlaidų apskaičiavimą“ ir jo žodžiai, pasakyti didelėms minioms, kurias Jis matė Jį sekant. Itin įsidėmėtina, kad Jis nepagiria šių savanorių ir neskatina toliau Juo sekti. Ne. Jis suprato, ko iš tiesų reikia šiuo atveju. Jis jiems patarė ramiai atsisėsti ir „apskaičiuoti išlaidas“ (Lk 14, 25 ir toliau). Nesu tikras, ar kai kurie šių laikų pamokslininkai laikosi šio požiūrio.
Tekstas paimtas iš Džono Čarlzo Railio knygos „Šventumas“, kurią galite įsigyti Reformatų knygyne.
Gražūs jausmai ‘įtikėjimo’ metu dažnai būna slidi skraistė, po kuria slepiasi neatgailaujantis nusidėjėlis. Ačiū už priminimą „skaičiuoti išlaidas” ir įvertinti tikrą sekimo Kristumi kainą. Tai paskatina iš naujo peržiūrėti Evangelijos skelbimą, ką sakome, ką akcentuojame, ir ką žadame.