Kategorija: W. J. Grier. Reformatorius Jonas Kalvinas

„Šešiolika metų stebėjęs Kalvino gyvenimą, turiu teisę paliudyti, jog šis žmogus yra gražiausias krikščioniško gyvenimo ir mirties pavyzdys, kurį lengva šmeižti, tačiau sunku pamėgdžioti.“
– Kalvino biografas Teodoras Beza

„Gerai J. Kalviną ištyrinėję autoriai teigia, kad „jo įtaka pranoko Bažnyčios, taip pat ir Ženevos sienas, nes daugelis jo minčių apie politiką, estetiką, mokslą ir istoriją tapo neatsiejama Vakarų minties dalimi, ir mes turime pripažinti jį vienu didžiųjų konstruktyvių protų, vienu lemiamų Vakarų kultūros ir civilizacijos raidos veiksnių“. Viliamės, kad šioje knygoje šis nedidelis jo veiklos, kurią autorius išsamiai ištyrė, įvertinimas supažindins jus su reformatoriaus, savo sveikatos, turto, ištaigos sąskaita triūsusio Dievo šlovei, nepailstamai tarnavusio vienam tikrajam Dievui ir skelbusiam Jo tiesą tiek Jo tautai, tiek ir pasauliui, nuveiktu dideliu darbu.“
– Iš leidėjų žodžio

20 skyrius. Neįtikėtinas Protestantizmo augimas Prancūzijoje

1559-uosius Kalvino biografas dr. Emilis Dumergas vadina „iškiliais metais“. Tiesa, tais metais Valjadolide (Valladolid) buvo viešai įvykdytas inkvizicijos aktas. Tame mieste Ispanijos karalius Pilypas II ant protestantų išliejo savo įniršį. Tačiau tais metais dienos šviesą išvydo galutinis Kalvino Krikščioniško tikėjimo pagrindų leidimas. Tais metais taip pat buvo įkurta Ženevos Akademija, taip pat Kalvino dėka buvo sušauktas pirmasis Nacionalinis Prancūzijos Sinodas. Tuo pat metu, kai Ženevai iš visų pusių buvo grasinama, teisėjai, tarnautojai, kilmingieji ir paprasti žmonės darbavosi stiprindami miesto įtvirtinimus. Pačiam reformatoriui tai buvo kūniškos ligos ir nepertraukiamo darbo metai.

Reformacija Prancūzijoje

Nuo tos dienos, kai 1541-aisiais sugrįžo į Ženevą, Kalvinas siekė suburti reformuotus tikinčiuosius ne tik šiame mieste,  bet  ir  Prancūzijoje.  Prieš  pat  1559-ųjų  sinodo susirinkimą  Paryžiuje  protestantizmo  augimas  buvo neįtikėtinas. 1556-aisiais Beza apie Prancūzijos karalių rašė: „Tironas privalės arba sunaikinti ištisus miestus, arba palikti vietos tiesai.“ Dar po metų, nors ir nerimau damas dėl ganytojų trūkumo, jis pasidalino su Kalvinu dideliu  džiaugsmu  dėl  neįtikėtino  Kristaus  karalystės plitimo Prancūzijoje. Skaityti toliau: 20 skyrius. Neįtikėtinas Protestantizmo augimas Prancūzijoje

Puslapiai: Puslapis 1, Puslapis 2

13 skyrius. Kalvinas prieš libertinus

Atviras nesutarimas su libertinais prasidėjo pirmoje 1546-ų metų pusėje, vos praėjus ketveriems metams po Kalvino sugrįžimo į Ženevą. Libertinai buvo senų patriotiškų Ženevos šeimų grupelė, atvedusi bendruomenę į nepriklausomybę ir reformaciją. Bet palaipsniui jie pradėjo piktintis augančia Kalvino ir „svetimšalių“ įtaka sprendžiant jų miesto reikalus. Nuo 1546-ųjų iki 1555-ųjų kova su Kalvinu darėsi vis aršesnė. Feliksas Bungeneris rašė: „Ištisus devynerius metus jis [Kalvinas] bet kurią akimirką galėjo būti ne nugalėtas (nes jis buvo ne iš tų, kurie galėtų būti nugalėti), o sutriuškintas. Visus devynerius metus jis laukė, kad bet kurį mėnesį ar savaitę jis gali būti išmestas iš miesto, kurį garsino ir stiprino. Devynerius metus jis vedė Ženevą lyg laivą per ugnį, kuri, nors ir degino savo kapitono kojas, vis tiek jo klausė bei kuri susirėmimuose buvo ne mažiau grėsminga ir sunkiai įveikiama“. Apžvelkime keletą libertinų vadovų. Skaityti toliau: 13 skyrius. Kalvinas prieš libertinus

Puslapiai: Puslapis 1, Puslapis 2
error: Atsiprašome, tekstas skirtas tik skaityti.