Kategorija: Dž. Č. Railis. Evangelijos pagal Luką apmąstymai. 1 Tomas

36 Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo seno amžiaus. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, 37 o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. 38 Ir ji, tuo pačiu metu priėjusi, dėkojo Dievui ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo. 39 Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. 40 Vaikelis augo, stiprėjo dvasia, buvo pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su Juo.

Šios eilutės supažindina mus su Dievo tarnaite, kurios vardas niekur kitur Naujajame Testamente nepaminėtas. Onos, kaip ir Simeono, istorija, susijusi tik su Evangelija pagal Luką. Dievo išmintis iš anksto numatė, kad moteris, kaip ir vyras, paliudytų faktą, jog gimė Mesijas. Dviejų liudytojų burnomis buvo patvirtinta, kad išsipildė Malachijo pranašystė, ir į šventyklą netikėtai atėjo sandoros pasiuntinys (Mal 3, 1).

Čia atkreipkime dėmesį į dar prieš Kristaus Evangelijos įtvirtinimą pasireiškusį šventą moters charakterį. Apie Oną parašyti faktai negausūs ir paprasti, bet turintys daug pamokymų. Skaityti toliau: Evangelijos pagal Luką 2 skyriaus 36–40 eilutės

1 Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, 2 prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, buvo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. 3 Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atgailos krikštą nuodėmėms atleisti, 4 kaip parašyta pranašo Izaijo žodžių knygoje: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‚Paruoškite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jam takus! 5 Kiekvienas slėnis tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai tetampa tiesūs, o duobėti – išlyginti. 6 Ir kiekvienas kūnas išvys Dievo išgelbėjimą‘“.

 Šios eilutės apibūdina Kristaus Evangelijos pradžią. Tai prasidėjo Jono Krikštytojo skelbimu. Žydai niekada negalėjo sakyti, kad Mesijas atėjo be pranešimo ar paruošimo. Jis maloningai pasiuntė galingą šauklį eiti priekyje savęs, kurio tarnystė pažadino visos tautos dėmesį.

Pirmiausia šioje pastraipoje išskirkime nedorus laikus, kai pasauliui buvo paskelbta Kristaus Evangelija. Pirmosios skyriaus eilutės mums pasako kai kurių žemėje valdžiusių valdovų ir valdytojų vardus, kai prasidėjo Jono Krikštytojo tarnystė. Tai melancholiškas sąrašas, kupinas pamokymų. Jame sunku surasti vardą, kuris nebūtų žinomas dėl savo nedorybių. Apie Tiberijų ir Poncijų Pilotą, Erodą ir jo brolį, Aną ir Kajafą mažai žinoma arba žinoma tik dėl jų piktumo. Žemė, atrodo, buvo atiduota į nedorėlių rankas (Job 9, 24). Jei valdė tokie valdovai, tai kokie turėjo būti žmonės? Būtent tada Kristaus šaukliui pavesta pradėti pamokslauti. Tokiais laikais buvo išneštas ir padėtas pirmasis Kristaus bažnyčios pamatas. Tikrai galime pasakyti, kad Dievo keliai nėra mūsų keliai. Išmokime niekada nepulti į neviltį dėl Dievo tiesos, kad ir kaip nepalankiai ir juodai galėtų atrodyti jos perspektyvos. Tuo pačiu metu, kai dalykai atrodo beviltiški, Dievas gali ruošti galingą išlaisvinimą. Tuo pačiu metu, kai atrodo, jog Šėtono karalystė triumfuoja, „nedidelis akmuo, atkirstas be rankų“, gali būti pasiruošęs sudaužyti ją į gabalėlius. Dažnai prieš aušrą būna tamsiausia nakties valanda. Skaityti toliau: Evangelijos pagal Luką 3 skyriaus 1–6 eilutės