Atviras nesutarimas su libertinais prasidėjo pirmoje 1546-ų metų pusėje, vos praėjus ketveriems metams po Kalvino sugrįžimo į Ženevą. Libertinai buvo senų patriotiškų Ženevos šeimų grupelė, atvedusi bendruomenę į nepriklausomybę ir reformaciją. Bet palaipsniui jie pradėjo piktintis augančia Kalvino ir „svetimšalių“ įtaka sprendžiant jų miesto reikalus. Nuo 1546-ųjų iki 1555-ųjų kova su Kalvinu darėsi vis aršesnė. Feliksas Bungeneris rašė: „Ištisus devynerius metus jis [Kalvinas] bet kurią akimirką galėjo būti ne nugalėtas (nes jis buvo ne iš tų, kurie galėtų būti nugalėti), o sutriuškintas. Visus devynerius metus jis laukė, kad bet kurį mėnesį ar savaitę jis gali būti išmestas iš miesto, kurį garsino ir stiprino. Devynerius metus jis vedė Ženevą lyg laivą per ugnį, kuri, nors ir degino savo kapitono kojas, vis tiek jo klausė bei kuri susirėmimuose buvo ne mažiau grėsminga ir sunkiai įveikiama“. Apžvelkime keletą libertinų vadovų. Skaityti toliau: 13 skyrius. Kalvinas prieš libertinus
Diena: 2012-09-05
Devynioliktas skyrius. Laiškas Leonui X
Pagaliau krikščioniškajame pasaulyje tiesa ėmė kelti galvą. Nugalėjusi popiežiaus pavaldinius, dabar ji stojo į kovą su jų vadu.
Šį drąsų žingsnį Liuteris žengė grįžęs iš Heidelbergo. Jo ankstyvosios tezės apie indulgencijas nebuvo suprastos. Jis nusprendė geriau išaiškinti jų reikšmę. Iš triukšmo, kurį sukėlė aklos neapykantos apimti priešai, Liuteris suprato, kaip svarbu šviesiausią tautos dalį laimėti tiesai. Nusprendė apeliuoti į jos nuovokumą, išdėstydamas pagrindus, kuriais rėmėsi jo naujieji įsitikinimai. Tam reikėjo iš karto mesti iššūkį Romos sprendimui. Liuteris nedvejodamas ten ir nusiuntė savo paaiškinimus. Viena ranka atidavęs juos apsišvietusiems ir nešališkiems savo tautos skaitytojams, kita išdėstė juos priešais aukščiausiojo pontifiko sostą. Skaityti toliau: Devynioliktas skyrius. Laiškas Leonui X