Beza rašo, kad Tarybos salėje vėl prasidėjo neramumai ir kad jie „buvo beištraukią savo kardus ir pasiruošę brolžudiškomis skerdynėmis sutepti susirinkimo vietą“. Kalvino dėka baisios pjautynės vėl buvo sustabdytos. Po to jis pasakė ilgą ir vaizdžią kalbą, palietusią beveik visus klausytojus. Net ir Perinas paspaudė reformatoriaus ranką ir pažadėjo atgailauti. Tačiau Kalvinas negyveno iliuzijose. Jis nujautė, kad jo klausytojas buvo „kurčias“ žmogus. 1548-ųjų pradžioje, iš dalies Farelio ir Vire dėka, Perinui buvo dalinai grąžinti jo titulai ir buvo žadama taika. Tačiau ir vėl prasidėjo neramumai. Kalvino našta pasirodė per sunki. Galima atleisti už tai, jei kartais jis norėdavo pabėgti į kokią nors ramią priebėgą. Jo priešininkai iš tiesų nekentė Evangelijos. Jie buvo gašlūs ir amoralūs. Evangelija buvo lyg varžtai jų moraliniam išglebimui.
Grue
1547-ųjų birželio 23-ią dieną įvyko įsimintinas konsistorijos susitikimas, kuriame Perino žmona Abelį Pupiną, Kalvino kolegą, pavadino „kiaulės snukiu“. Ji buvo pašalinta jėga. Praėjus keturioms dienoms Švento Petro bažnyčioje, prie sakyklos, ten, kur pamokslaudamas įprastai atsiremdavo Kalvinas, buvo rastas pritvirtintas žeminantis šmeižikiškas raštas su grasinimu susidoroti. Buvo manoma, kad tai buvo rašeivos, vardu Grue (Gruet), darbas. Jis irgi savo religinėmis nuostatomis ir morale buvo libertinas. Tą dieną jis pietavo su Perino žmona Fransuaza ir grįždamas namo užsuko į bažnyčią. Kaltinamas jis viską neigė. Tai nebuvo labai įtikinama, nes, kaip ir praėjusiais metais, jis neigė visus jam pateiktus kaltinimus, o vėliau viską prisipažino. Taigi pagal to meto įpročius jis buvo kankinamas ir prisipažino dėl padaryto nusižengimo. Tyrimas nustatė ir kitus prasižengimus. Beza nurodo, kad „tyrimas atskleidė ir daugybę kitų šventvagysčių“. Jis buvo nuteistas mirti. Šešioliktame amžiuje už tokius prasižengimus buvo skiriama mirties bausmė. Reformatoriai nebuvo vieninteliai, kurie pritarė tokiems sprendimams. Taip elgėsi ir jų priešininkai. Du žymesni libertinų atstovai Ženevoje pareiškė, kad šventvagiška Grue knyga, atrasta po jo mirties 1550-ais metais, verta mirties nuosprendžio.
1548-ais metais Kalvino priešininkai padvigubino savo pastangas. Jo ir jo kolegų atžvilgiu buvo išsakoma vis daugiau apkalbų ir įžeidinėjimų. Jie naktimis prie jo namų skambino varpeliais. Beza rašo, kad kai kurie atvirai vaikščiojo su kryžiaus forma iškarpytomis apykaklėmis. Kiti savo šunims davė Kalvino vardą. Dar kiti žaidė su pačiu vardu ir „Kalviną“ pakeitė į „Kainą“. Savo elgesiu jie trukdė tarnavimams bažnyčios viduje ir išorėje bei niekino jos šventą aplinką. Kurį laiką atrodė, kad ir Taryba yra Kalvino priešų pusėje. Buvo pavogtas Kalvino siųstas laiškas Vire ir jo priešai ketino prieš jį panaudoti laiške išsakytą frazę. Jie norėjo, kad jis blogai atsilieptų apie Tarybą. Jis į visa tai reagavo neįtikėtinai kantriai. Jei kas puldavo bažnyčią, jis buvo geležinis žmogus, o kai buvo puolamas pats, rodė didelę kantrybę.
1548-ųjų lapkričio 18-ą dieną Perinas vėl buvo paskirtas vyriausiuoju vadu. Praėjus dviem dienoms du jo šalininkai mieste gavo garbingas pareigas. 1549-ųjų vasario 3-ią dieną Perinas buvo paskirtas magistratu, o jo bendrininkas Vandelis – vyriausiuoju patikėtiniu. Šie du žmonės dabar užėmė vienus svarbiausių postų ir, atrodo, libertinai šventė pergalę. Jie ir toliau kėlė neramumus, o Taryba į viską žiūrėjo pro pirštus. 1550-ųjų kovo 29-ą dieną mirė Kalvino žmona Ideletė. Balandžio 1-ą dieną Kalvinas jau stovėjo priešais Tarybą. Draugams rašyti laiškai atskleidžia Kalvino širdgėlą, tačiau stovėdamas viešumoje jis atrodė neįtikėtinai ramus.
1549-aisiais ir 1550-aisiais atvyko pabėgėliai iš Prancūzijos. Tarp jų buvo Lorencas iš Normandijos ir Teodoras de Beza. Laikui bėgant jie tapo artimiausiais Kalvino draugais ir bendradarbiais. Taip, jis neteko mylimos žmonos, tačiau Dievas suvedė jį su broliais, kurie jį supo ir palaikė permainingose situacijose. Libertinai greitai įžvelgė sau grėsmę iš naujų atvykėlių. Jie įžeidinėdavo juos gatvėse ir pateikė pasiūlymą, kad jiems būtų leista sėdėti Ženevos Tarybose tik po dešimties metų.
Bolsekas
Bolsekas (Bolsec) buvo gydytojas (arba greičiau šundaktaris) ir įvykių sūkuryje pasirodė 1551-ais metais. Tarnavimo metu jis atvirai paprieštaravo Kalvinui dėl predestinacijos. Kalvinas kaltinimus švelniai atmetė. Bolsekas vėl įsikišo, tik jau dabar Pupino ir Farelio pamokslų metu. Kalvinas įėjo jam bekalbant ir, palaukęs, kol šis pabaigs, išsamiai papunkčiui jam atsakė.
Taryba nusprendė susitvarkyti su Bolseku. Buvo nuspręsta išvaryti jį iš miesto viešai, pagal tuometinį paprotį, skambant trimitams. Kiek vėliau jis buvo išvarytas ir iš Berno. Jis apsistojo Paryžiuje. Dar kelis kartus pakeitęs savo įsitikinimus, galiausiai jis visiškai išsižadėjo protestantizmo. Rašydamas apie Kalvino gyvenimą paskleidė daug melo ir šmeižto. Šį arsenalą Kalvino priešai naudoja net iki šių dienų.
Trolje
Trolje (Trolliet) buvo kitas ginklas, kurį libertinai naudojo prieš Kalviną. Kalvinas atsisakė jį priimti į tarnystę, dėl to jis griežė ant jo dantį. Smuklėje kartu su Perinu, Gaspardu Favre ir kitais jis rengė sąmokslą. Kalvinas žinojo, kas vyksta, ir perspėjo Tarybą apie pavojų, jei į tai nebus atkreiptas dėmesys. Trolje pasiskundė Tarybai, kad Kalvinas pamokslauja apie nenaudėlius, kurie smuklėse piktžodžiauja tiesai. Kalvinas neminėjo vardų. Jis tik pacitavo patarlę: „Kur žmogui niežti, ten jis ir kasosi“. Penkis mėnesius šis žmogus Ženevoje kėlė neramumus. Jis apkaltino Kalviną, kad šis mokė, jog Dievas yra nuodėmės autorius. Šiems laisvos moralės žmonėms nepatiko Kalvino požiūris į predestinaciją ir jie klaidingai apie ją kalbėjo. Taryba pareiškė, kad Krikščioniško tikėjimo pagrindai išreiškia šventą Dievo tiesą, tačiau libertinų draugai pasirūpino Trolje, kad išvykstant iš miesto Taryba jam išduotų teigiamą rekomendaciją.
Visos šios kovos vargino Kalviną. Tačiau jis nepaliks Kristaus kaimenės, kuri jam buvo patikėta. Nepaisydamas viso melo ir neteisingo liudijimo, jis tvirtai laikėsi savo mokymo. Jo mokymas neatėjo iš jo paties. Jis kilo iš Dievo žodžio. Ir jo reikia arba laikytis, arba tapti išdaviku. Taigi jis darbavosi toliau. Pergalė buvo arčiau, nei jis tikėjosi. Tačiau prieš ją dar reikėjo susitikti su Migeliu Servetu (Miguel Servetus).
Tekstas paimtas iš W. J. Grier knygos „Reformatorius Jonas Kalvinas”. Knygą galite įsigyti „Reformatų knygyne”.
