1559-uosius Kalvino biografas dr. Emilis Dumergas vadina „iškiliais metais“. Tiesa, tais metais Valjadolide (Valladolid) buvo viešai įvykdytas inkvizicijos aktas. Tame mieste Ispanijos karalius Pilypas II ant protestantų išliejo savo įniršį. Tačiau tais metais dienos šviesą išvydo galutinis Kalvino Krikščioniško tikėjimo pagrindų leidimas. Tais metais taip pat buvo įkurta Ženevos Akademija, taip pat Kalvino dėka buvo sušauktas pirmasis Nacionalinis Prancūzijos Sinodas. Tuo pat metu, kai Ženevai iš visų pusių buvo grasinama, teisėjai, tarnautojai, kilmingieji ir paprasti žmonės darbavosi stiprindami miesto įtvirtinimus. Pačiam reformatoriui tai buvo kūniškos ligos ir nepertraukiamo darbo metai.
Reformacija Prancūzijoje
Nuo tos dienos, kai 1541-aisiais sugrįžo į Ženevą, Kalvinas siekė suburti reformuotus tikinčiuosius ne tik šiame mieste, bet ir Prancūzijoje. Prieš pat 1559-ųjų sinodo susirinkimą Paryžiuje protestantizmo augimas buvo neįtikėtinas. 1556-aisiais Beza apie Prancūzijos karalių rašė: „Tironas privalės arba sunaikinti ištisus miestus, arba palikti vietos tiesai.“ Dar po metų, nors ir nerimau damas dėl ganytojų trūkumo, jis pasidalino su Kalvinu dideliu džiaugsmu dėl neįtikėtino Kristaus karalystės plitimo Prancūzijoje. Skaityti toliau: 20 skyrius. Neįtikėtinas Protestantizmo augimas Prancūzijoje