16 Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demonų apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius, 17 kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją: „Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas“. 18 Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą. 19 Tuomet priėjo vienas Rašto žinovas ir tarė Jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi!“ 20 Jėzus jam atsakė: „Lapės turi urvus, padangių paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. 21 Kitas Jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. 22 Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius“. 23 Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui Jį. 24 Ir štai ežere pakilo smarki audra, ir bangos liejo valtį. O Jis miegojo. 25 Mokiniai pripuolę ėmė Jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk mus, žūvame!“ 26 Jis jiems tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu. 27 Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas Jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras Jo klauso?“
Pirmoje šios ištraukos dalyje matome stulbinančią mūsų Viešpaties išmintį, atsiskleidžiančią Jam bendraujant su tais, kurie išsakė norą būti Jo mokiniais. Šios eilutės nušviečia vieną dalyką, kuris mūsų dienomis dažnai klaidingai suprantamas, todėl vertas šiek tiek daugiau dėmesio.
Kažkoks Rašto žinovas pasisiūlo sekti mūsų Viešpatį, kad ir kur šis eitų. Pasiūlymas išties išskirtinis, turint galvoje klasę, kuriai priklausė tas žmogus, ir laiką, kuriuo jis buvo išsakytas. Tačiau į pasiūlymą išskirtinai buvo ir atsakyta. Jis nebuvo tiesiogiai priimtas, tačiau nebuvo ir kategoriškai atmestas. Mūsų Viešpats į jį atsako rimtai: „Lapės turi urvus, padangių paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“ Skaityti toliau: Evangelijos pagal Matą 8 skyriaus 16–27 eilutės