Tai pareiškimų ir idėjų, su kuriomis Liuteris kreipdavosi į savo apsišvietusius kraštiečius, pavyzdys. Artinosi Sekminių savaitė. Tuo laikotarpiu, kai apaštalai pirmą kartą apie savo tikėjimą paliudijo prisikėlusiam Gelbėtojui, Liuteris, naujasis apaštalas, išleido šią sukrečiančią dvasią knygą, kurioje karštai ragino Bažnyčią atsinaujinti. 1518 metų gegužės dvidešimt antrą dieną, šeštadienį, Sekminių išvakarėse, jis išsiuntė veikalą savo vienuolyno vyresniajam, Brandenburgo vyskupui, pridėjęs tokį laišką:
„Gerbiamas Tėve Dievuje! Jau kuris laikas mūsų šalyje kelia triukšmą naujas ir negirdėtas mokymas apie apaštališkas indulgencijas. Juo buvo varginami ir išsilavinę, ir tamsuoliai. Daugelis – vieni man pažįstami, kiti ne – prašo manęs pamokslu ar raštu paskelbti, ką manau apie šio mokymo naujumą (nesakysiu – įžūlumą). Iš pradžių tylėjau ir laikiausi atokiai. Bet pagaliau įvykiai pakrypo taip, kad buvo sukompromituotas popiežiaus šventumas.
Ką aš galiu padaryti? Manau, mano pareiga – nei pritarti šioms doktrinoms, nei jas smerkti. Verčiau, kol ką nors nuspręs šventoji Bažnyčia, pradėti diskusiją šiuo svarbiu klausimu.
Kadangi niekas nepriėmė iššūkio, kurį mečiau visam pasauliui, ir mano tezės buvo palaikytos ne diskutuotinais klausimais, o teiginiais, esu priverstas išleisti jų paaiškinimą. Tad malonėkite priimti šiuos menkniekius, kuriuos jums siunčiu, gailestingasis vyskupe. O kad visas pasaulis suprastų, jog nesielgiu įžūliai, prašau jūsų šventenybės imti plunksną bei rašalą ir užtušuoti arba net mesti į ugnį ir sudeginti viską, kas jus žeis. Žinau – Jėzui Kristui nereikia nei mano darbų, nei tarnavimo. Jis ras būdą paskelbti savo gerąją naujieną Bažnyčiai ir be mano pagalbos. Ne mano priešų bulės ir grasinimai man kelia nerimą – atvirkščiai. Jei šie teiginiai nebūtų tokie įžūlūs, begėdiški, niekas neturėtų manęs klausytis. Turėčiau lindėti kokiame nors kampe ir studijuoti savo labui. Jei tai ne Dievo darbas, jo tikrai nebetęsiu nei aš, nei joks kitas žmogus. Tegu jis pražūva. Šlovė ir garbė Tam, kuriam ji ir priklauso!“ 
Liuteris vis dar gerbė Bažnyčios vadovą. Jis laikė Leoną teisingu žmogumi, mylinčiu tiesą. Todėl ir nusprendė jam parašyti. Po savaitės, Trejybės sekmadienį, 1518 metų gegužės trisdešimtą dieną jis parašė laišką, kurio kelias ištraukas pateiksime.
„Palaiminčiausiam Tėvui Leonui X, Martynas Liuteris, augustinų brolis, linki amžinojo išganymo.
Man pranešė, Šventasis Tėve, kad apie mane sklinda blogos kalbos, kurios nemalonios jūsų šventenybei. Esu vadinamas eretiku, atsimetėliu, išdaviku ir dar tūkstančiais kitų įžeidžiančių vardų. Tai, ką matau, mane stebina; tai, ką sužinau, kelia nerimą. Bet išlieka vienintelis mano ramybės pagrindas – tyra ir taiki sąžinė. Malonėkite mane išklausyti, Švenčiausiasis Tėve, – mane, tik vaiką ir dar bemokslį.“
Išdėstęs visą reikalą, Liuteris tęsia: „Visose smuklėse tik ir girdi nusiskundimus kunigų klasta bei pasipiktinimą raktais ir aukščiausiu vyskupu. Tai paliudys visa Vokietija. Kai tai sužinojau, prabudo mano uolumas dėl Kristaus šlovės – tokios, kokią ją supratau. Kitaip tariant, užvirė mano jaunas ir karštas kraujas.
Aš įspėjau kelis Bažnyčios tarnautojus, bet vieni tik pasijuokė, kiti nekreipė dėmesio. Kiekvieną, atrodė, kausto jūsų vardo keliama baimė. Tada savo argumentus išspausdinau.
Ir štai, Švenčiausiasis Tėve, šis visuotinis sukrėtimas, apie kurį kalbama, sukėlė gaisrą visame pasaulyje.
Ką man dabar daryti? Atsitraukti negaliu, nors matau, kad šis leidinys iš visų pusių man užtraukia nepaaiškinamą neapykantą. Neturiu jokio noro stoti prieš pasaulį – nesu nei išsilavinęs, nei talentingas ir pernelyg menkas tokiems didiems dalykams (juo labiau šiais garsiais laikais, kuriais pats Ciceronas, jei gyventų, turėtų slėptis kokiame nors tamsiame kampe).
Bet kad nuraminčiau priešus ir atsakyčiau į draugų prašymus, skelbiu savo mintis. Skelbiu jas, Šventasis Tėve, kad po jūsų sparnų šešėliu būčiau saugesnis. Visi, kas tik nori, supras, kaip nuoširdžiai kreipiausi į Bažnyčios valdžią, kad mane pamokytų, ir kokią pagarbą parodžiau raktų galiai. Jei būčiau elgęsis nederamai, taikiausias valdovas Frydrichas, Saksonijos kunigaikštis ir elektorius, šviečiantis tarp apaštališkojo ir krikščionių tikėjimo bičiulių, savo Vitenbergo universitete nebūtų pakentęs tokio pavojingo žmogaus, kokiu laikomas aš.
Todėl, Švenčiausias Tėve, puolu jūsų šventumui po kojų ir atsiduodu jums su viskuo, ką turiu ir kas esu. Sunaikinkite mano darbą arba jį paviešinkite – paskelbkite mane teisiu ar neteisiu, atimkite gyvybę ar ją išsaugokite. Pripažinsiu jūsų balsą kaip Jėzaus Kristaus, kuris gyvena jumyse ir kalba per jus. Jei nusipelniau mirties, neatsisakysiu mirti (žemė ir viskas, kas yra joje, priklauso Viešpačiui). Tebūna Jis pašlovintas per visą amžinybę! Amen. Tepalaiko Jis jus amžinai! Amen.
Parašyta Šventosios Trejybės dieną 1518 metais.
Martynas Liuteris, augustinų brolis.“
Kiek nuolankumo ir tiesos Liuterio baimėje, o veikiau prisipažinime, kad jo jaunas karštas kraujas gal per greitai užsidegė! Čia įžvelgiame nuoširdumą žmogaus, kuris prisipažįsta bijąs savo audringų jausmų įtakos tokiais veiksmais, kurie visiškai atitinka Dievo Žodį. Tai skiriasi nuo išdidaus fanatiko kalbos. Liuteris karštai troško šiame tiesos reikale patraukti Leoną į savo pusę, kad būtų išvengta skilimo ir nuo Bažnyčios galvos prasidėtų Reformacija, kurios būtinybę jis skelbė. Jis tikrai neturi būti kaltinamas sugriovęs Vakarų bažnyčios vienybę, dėl kurios nuo tol apgailestavo daugelis įvairiausių sluoksnių žmonių. Jis viską paaukojo, kad ją išsaugotų, – viską, išskyrus tiesą. Ne jis, o jo priešai, atsisakę pripažinti Jėzaus Kristaus atnešto išgelbėjimo pilnatvę ir pakankamumą, sudraskė mūsų Viešpaties apdarą – pačioje kryžiaus papėdėje.
