Liuterio raštai nuo pradžių vienodai užvaldė ir tikinčiuosius, ir bedievius. Bedievius dėl to, kad pozityvios doktrinos, kurios vėliau turėjo būti įdiegtos, dar nebuvo visiškai išplėtotos. Tikinčiuosius dėl to, kad doktrinų užuomazgos buvo atrastos gyvame tikėjime, kurį su didele jėga skelbė Liuterio raštai. Šių raštų įtaka buvo milžiniška. Jie paplito po Vokietiją ir visą pasaulį. Visur dominavo slaptas įsitikinimas, kurį žmonės rengėsi paliudyti. Tai buvo ne kokia nors sekta, o naujai užgimusi Bažnyčia ir visuomenė. Gimusieji iš Šventosios Dvasios telkėsi. Krikščioniškasis pasaulis pasidalijo į dvi grupes: tuos, kurie stojo Dvasios pusėn ir kovojo su formomis, ir tuos, kurie gynė formą nuo Dvasios. Formos pusėje, atrodė, esti jėga ir didybė, Dvasios pusėje – bejėgiškumas ir nereikšmingumas. Bet forma be Dvasios tėra silpnas kūnas, kurį gali pargriauti pirmas vėjo pūstelėjimas. Jos tariama jėga tik kursto priešiškumą ir numato griūtį. Taip paprastas tiesos Žodis pakėlė galingą kariuomenę, kuri stojo už Liuterį.
Ši kariuomenė buvo itin būtina, nes didikai ėmė nerimauti, o imperija ir Bažnyčia jau vienijo jėgas, kad atsikratytų rūpesčius keliančiu vienuoliu. Jei imperatoriaus soste būtų sėdėjęs galingas ir drąsus valdovas, jis būtų galėjęs pasinaudoti religiniu sujudimu ir pasitikėjimu Dievo Žodžiu bei tauta. Bet Maksimilianas buvo per senas. Be to, nusprendė paaukoti viską, kad tik įgyvendintų didįjį savo gyvenimo tikslą – išplėstų rūmus, išaukštintų savo vaikaitį. Tuo metu imperatorius Augsburge sukvietė imperatorišką suvažiavimą. Jo pakviesti asmeniškai atvyko šeši elektoriai. Buvo atstovaujama visiems Vokietijos kraštams. Prancūzijos, Vengrijos ir Lenkijos karaliai atsiuntė savo ambasadorius. Kunigaikščiai ir pasiuntiniai atrodė ypač didingi. Viena iš šio suvažiavimo sušaukimo priežasčių buvo Turkų karas. Susirinkti šiuo klausimu reikalavo Leono X atstovas. Valstybės, įgijusios išminties iš to, kaip neteisingai anksčiau buvo panaudotos jų skirtos lėšos, ir išklausiusios protingų elektoriaus Frydricho patarimų, pasitenkino pareiškusios, kad šį klausimą apsvarstys, ir kartu pateikė naujų nusiskundimų Roma. Suvažiavimo metu išleistas lotyniškas diskursas drąsiai atskleidė tikrą pavojų vokiečių kunigaikščiams. „Norite priversti turką bėgti? – rašė autorius. – Puiku, bet labai bijau, kad pasirinkote ne tą asmenį. Turėtumėte jo ieškoti ne Azijoje, o Italijoje.“
Kitas ne mažiau svarbus reikalas buvo užimti susirinkimą. Maksimilianas troško, kad jo vaikaitis Karolis, kuris jau buvo Ispanijos ir Neapolio karalius, su imperatoriška didybe būtų paskelbtas romėnų karaliumi ir jo įpėdiniu. Popiežius pernelyg gerai suvokė savo interesus, kad norėtų imperatoriškajame soste matyti valdovą, kurio valdžia Italijoje keltų pavojų jam pačiam. Imperatorius tarėsi jau įveikęs daugelį elektorių ir valstybių, tačiau sutiko įnirtingą Frydricho pasipriešinimą. Visi prašymai nuėjo perniek. Veltui ministrai ir geriausi elektoriaus draugai susivienijo užtardami imperatorių. Frydrichas buvo neperkalbamas ir parodė, jog šiuo klausimu (kaip minėta) priėmė tvirtą sprendimą, kurį laiko esant teisingu. Imperatoriaus planas žlugo.
Vėliau šis valdovas stengėsi pelnyti popiežiaus malonę, kad pastarasis taptų palankus jo planams. Norėdamas pateikti dar labiau stulbinantį savo ištikimybės įrodymą, rugpjūčio penktąją jis rašė: „Švenčiausiasis Tėve, mes sužinojome, kad kažkoks augustinų ordino brolis, vardu Martynas Liuteris, leido sau paskelbti tam tikrus teiginius apie prekybą indulgencijomis. Šis reikalas mums nepatinka dar ir dėl to, kad jis rado daug šalininkų, tarp kurių yra aukštą padėtį užimančių asmenų. Jei jūsų šventenybė ir garbingiausi Bažnyčios tėvai (t. y. kardinolai), pasinaudodami savo valdžia, kuo skubiau neužbaigsite šių skandalų, piktybiški mokytojai ne tik suvilios paprastus žmones, bet į savo pražūtį įtrauks ir didžiuosius kunigaikščius. Mes pasirūpinsime, jog kad ir ką šiuo klausimu Visagalio Dievo šlovei nuspręstų jūsų šventenybė, būtų įgyvendinta visoje imperijoje.“
Šis laiškas turbūt parašytas tuojau po kažkokio šilto Maksimiliano ir Frydricho pokalbio. Tą pačią dieną elektorius parašė Rafaeliui iš Roveros. Jis, aišku, jau žinojo, kad imperatorius parašė Romos pontifikui, ir, kad atremtų smūgį, pats susisiekė su Roma.
„Niekada nenorėjau nieko kito, – pasakė jis, – kaip tik parodyti savo klusnumą visuotinei Bažnyčiai.
Taigi niekuomet negyniau nei daktaro Martyno Liuterio raštų, nei pamokslų. Be to, žinau, kad jis visada siūlydavosi su apsauga stoti prieš nešališkus, išsilavinusius ir krikščionis teisėjus, kad apgintų savąjį mokymą ir nusileistų, jei būtų paties Šventojo Rašto apkaltintas klydęs.“
Leonas X, kuris lig tol leido šiam reikalui tekėti sava vaga, sujaudintas teologų ir vienuolių sukelto triukšmo, paskyrė Romoje bažnytinę komisiją, kad ištardytų Liuterį. Kaltintoju ir teisėju išsyk tapo didysis reformatoriaus priešas Silvestras Prierijus. Greitai buvo parengta byla, ir Liuteris buvo pakviestas per šešias dienas stoti prieš teismą.
Liuteris ramiai laukė Vitenberge gerų rezultatų, kurių tikėjosi po nuolankaus laiško popiežiui. Rugpjūčio septintąją, praėjus vos dviem dienoms po laiškų Maksimilianui ir Frydrichui išsiuntimo, jis gavo Romos teismo šaukimą. „Kaip tik tuo metu, kai tikėjausi palaimos, – pasakė jis, – mane trenkė žaibas. Aš buvau kaip avinėlis, sudrumstęs vilko lakamą vandenį. Kadangi Tecelis pabėgo, turėjau leisti suryjamas pats.“
Šis šaukimas Vitenberge sukėlė visuotinį nerimą. Mat kad ir kokią kryptį Liuteris būtų pasirinkęs, pavojaus išvengti nebegalėjo. Jeigu jis keliaus į Romą, taps priešų auka. Jei atsisakys pasirodyti, bus nuteistas už nepaklusnumą be galimybės pasprukti. Buvo žinoma, jog popiežiaus atstovas gavo nurodymą padaryti viską, ką gali, kad sukurstytų imperatorių ir vokiečių kunigaikščius prieš daktarą. Jo draugus apėmė siaubas. Nejaugi tiesos skelbėjas turi rizikuoti gyvybe tame didžiuliame mieste, permirkusiame šventųjų ir Jėzaus kankinių krauju? Nejau pavergtame krikščioniškame pasaulyje ši galva pakilo tik tam, kad ją nukirstų? Nejau bus susidorota ir su šiuo žmogumi, kurį Dievas, regis, išugdė atsilaikyti prieš jėgą, kuriai lig šiol niekas nepajėgė atsispirti? Pats Liuteris suprato, kad jį išgelbėti gali tik elektorius. Bet jis verčiau mirs nei sukompromituos savo valdovą. Pagaliau jo draugai susitarė, ko imtis, kad nesukeltų pavojaus Frydrichui. Tegu jis neišduoda Liuteriui apsaugos rašto – tada reformatorius turės kuo pateisinti savo neatvykimą į Romą.
