Tuo metu tarp vokiečių kilo didžiulis nerimas. Bažnyčia atvėrė žemėje milžinišką turgų. Dėl pirkėjų minių ir pardavėjų šūksnių bei juokų jį buvo galima pavadinti muge, bet muge, kuriai vadovavo vienuoliai. Prekė, kurią jie gyrė ir siūlė mažesne kaina, buvo, anot jų, sielų išgelbėjimas!
Šie prekeiviai keliaudavo per šalį dailia karieta, lydimi trijų raitelių. Jie gyveno labai prabangiai ir leido pinigus vėjais. Atrodė, kad tai kažkoks arkivyskupas lanko savo vyskupiją su palyda ir kariškiais, o ne paprastas keliaujantis pirklys (prekeivis) ar elgetaujantis vienuolis. Kai procesija priartėjo prie miesto, magistrate laukęs pasiuntinys pasakė: „Prie jūsų vartų Dievo ir Šventojo Tėvo malonė.“ Aplink iškart visi sujudo. Dvasininkai, kunigai ir vienuoliai, taryba, mokytojai su mokiniais, prekeiviai su savo vėliavomis, vyrai ir moterys, jauni ir seni išėjo pasitikti šių pirklių. Su žvakėmis rankose jie skubėjo muzikos ir varpelių skambesio link, kad, pasak istoriko, „su didžiausia pagarba priimtų patį Dievą“. Kai vieni kitus pasveikino, procesija pajudėjo prie bažnyčios. Priekyje ant aksominės pagalvėlės arba auksinio audinio buvo nešama pontifiko malonės bulė. Šalia žengė vyriausiasis indulgencijų pardavinėtojas su didžiuliu raudonu mediniu kryžiumi rankose. Visą procesiją supo giedotojai, maldininkai ir smilkalų dūmai. Vargonai ir garsi muzika kvietė vienuolį prekeivį ir jo palydą į šventyklą. Jo nešamas kryžius būdavo pastatomas priešais altorių: ant kryžiaus padedami popiežiaus ginklai. Kol jie ten būdavo, miestelio dvasininkai, popiežiaus tribunolas ir jaunesnieji įgaliotiniai baltomis lazdelėmis ateidavo kasdien po mišparų arba prieš pasveikinimą atiduoti pagarbos. Šis didingas renginys ramiuose Vokietijos miesteliuose sukėlė didelę sensaciją.
Vienas asmuo ypač atkreipė žiūrovų dėmesį šioje mugėje. Jis nešė raudoną kryžių ir atliko svarbiausią vaidmenį. Tas žmogus vilkėjo dominikonų apdarą ir žingsniavo arogantiška mina. Jo skambus balsas atrodė kupinas jėgos, nors žmogui jau buvo sukakę šešiasdešimt treji. Tai Leipcigo auksakalio Dico (Diez) sūnus, žinomas kaip Johanas Dicelis (Johann Diezel), arba Tecelis (Tetzel). Jis mokėsi gimtajame mieste, 1487 metais gavo bakalauro laipsnį, o po dvejų metų įstojo į dominikonų ordiną. Gavo daugybę apdovanojimų. Teologijos bakalauras, dominikonų vienuolyno vyresnysis, įgaliotasis apaštalas, inkvizitorius, nuo 1502 metų be paliovos prekiavęs indulgencijomis. Gebėjimai, kuriuos įgijo kaip pavaldinys, veikiai pelnė jam vyriausiojo įgaliotinio vardą. Jis gaudavo po aštuoniasdešimt florinų per mėnesį. Visos išlaidos būdavo padengiamos, galėjo disponuoti karieta su trimis arkliais, o papildomos pajamos, galima spėti, gerokai pranoko algą. 1507 metais Friburge jis per dvi dienas surinko du tūkstančius florinų. Jeigu būtų ėjęs juokdario pareigas, būtų mokėjęs elgtis ir tuo atveju. Insbruke (Innsbruck) jį apkaltino svetimavimu bei negarbingu elgesiu. Dėl savo nedorybių jis vos nemirė. Imperatorius Maksimilianas įsakė įkišti jį į maišą ir įmesti į upę. Tačiau įsikišo Saksonijos elektorius Frydrichas ir pelnė jam atleidimą. Vis dėlto gautoji pamoka neišmokė kuklumo. Paskui jį nusekė ir du jo vaikai. Šį faktą viename iš savo laiškų mini popiežiaus atstovas Milticas (Miltitz). Būtų buvę sunku rasti visuose Vokietijos vienuolynuose žmogų, kuris geriau nei Tecelis išmanytų patikėtąjį verslą. Vienuolio teologiją ir inkvizitoriaus užsidegimą bei dvasią jis sujungė su didžiausiu įžūlumu. Labiausiai jo užduotį palengvino sugebėjimas išgalvoti fantastiškas istorijas, kurios užvaldydavo žmonių protus. Jam tiko visos priemonės, kurios tik papildydavo jo iždą. Pakėlęs balsą, su juokdario iškalba siūlydavo indulgencijas visiems, ir geriau už bet kokį prekeivį išmanė, kaip girti savo prekę.
Kai kryžių pakeldavo ir patraukdavo nuo jo popiežiaus ginklus, Tecelis žengdavo į sakyklą ir užtikrintu tonu į šventą vietą ceremonijos priviliotos minios akivaizdoje imdavo liaupsinti indulgencijų vertę. Žmonės išpūtę akis klausėsi apie stebuklingas jo skelbiamas dorybes. Vienas jėzuitų istorikas, kalbėdamas apie dominikonų vienuolius, kuriuos Tecelis vesdavosi su savimi, pasakė: „Kai kuriems iš šių pamokslininkų pavykdavo peržengti nagrinėjamo klausimo ribas ir taip išpūsti indulgencijų vertę, kad žmonės patikėdavo, jog vos tik jie atiduos savo pinigus, jos užtikrins jiems išgelbėjimą ir išvaduos sielas iš skaistyklos.“ Jei tokie buvo mokiniai, nesunku įsivaizduoti jų mokytoją. Paklausykime vienos pompastiškos kalbos, kurią Tecelis pasakė po kryžiaus iškėlimo.
„Indulgencijos – brangiausia ir kilniausia iš Dievo dovanų. Šis kryžius (rodo į raudoną kryžių) toks pats veiksmingas kaip Jėzaus Kristaus kryžius. Ateikite, ir aš jums duosiu raštus – visi jie deramai užantspauduoti, – per kuriuos gali būti atleistos net tos nuodėmės, kurias jūs dar tik ketinate padaryti. Nekeisčiau savo privilegijų net į šv. Petro danguje. Mat savo indulgencijomis esu išgelbėjęs daugiau sielų nei tas apaštalas savo pamokslais. Nėra tokios didelės nuodėmės, kurios negalėtų atleisti indulgencija. Net jeigu kas nors (o to, žinoma, negali būti) nusižengė palaimintajai mergelei Marijai, Dievo motinai, tegu sumoka – tereikia leisti jam dosniai susimokėti, ir viskas bus atleista. Tad pagalvokite: po kiekvienos mirtinos nuodėmės, ją išpažinę ir atgailavę, jūs turite septynerius metus atlikti bausmę – šiame gyvenime arba skaistykloje. O kiek mirtinų nuodėmių padaroma per dieną, kiek per savaitę, kiek per mėnesį, kiek per metus, kiek per visą gyvenimą!.. Deja! Šios nuodėmės beveik begalinės, todėl užtraukia begalinę bausmę skaistyklos liepsnose. O dabar šiais indulgencijų raštais jūs galite kartą per savo gyvenimą visais atvejais, išskyrus keturis, kurie rezervuoti apaštališkajai vyskupystei, ir po mirties gauti visišką visų jūsų kalčių ir nuodėmių atleidimą!“
