Tecelis leidosi net į finansinius apskaičiavimus. „Argi nežinote, – kalbėjo jis, – kad jeigu kas nors nori aplankyti Romą ar bet kurią kitą šalį, kurioje keliauninkų tyko pavojai, jis siunčia savo pinigus į banką ir už kiekvieną šimtą florinų, kuriuos nori gauti, duoda penkiais, šešiais ar dešimčia daugiau, kad su to banko raštais galėtų saugiai atsiskaityti savo pinigais Romoje ar kur nors kitur… O jūs už ketvirtį florino neperkate šių indulgencijų raštų, su kuriais niekuo nerizikuodami galėsite pasidėti rojuje ne niekingą metalą, o dievišką ir nemirtingą sielą.“
Paskui Tecelis perėjo prie kitos temos. „Maža to, – tęsė jis, – indulgencijos naudingos ne tik gyviesiems, bet ir mirusiems. Mat jas turintiems nereikės net atgailauti. Kunige! Didike! Pirkly! Žmona! Jaunuoli! Mergele! Argi negirdite, kaip jūsų mirę tėvai ir bičiuliai šaukiasi iš bedugnės gelmių: „Mes kenčiame siaubingas kančias! Mus išvaduotų menka išmalda. Jūs galite ją duoti, bet to nedarote!“ Visi sudrebėdavo, išgirdę šiuos griausmingu balsu ištartus apsišaukėlio vienuolio žodžius. „Jau šį akimirksnį, – toliau kalbėjo Tecelis, – vos tik pinigai skambteli skrynelės dugne, siela ištrūksta iš skaistyklos ir nuskrenda išlaisvinta į dangų. O kvaili ir buki žmonės, nesuprantantys taip gausiai siūlomos malonės! Dabar dangus visur atviras!.. Nejau atsisakysite įžengti tuojau? Tad kada gi įžengsite?.. Jūs jau dabar galite atpirkti tiek sielų!.. Kietasprandi ir nemąstantis žmogau! Vos už dvylika kruopų gali išlaisvinti savo tėvą iš skaistyklos, bet esi toks nedėkingas, kad to nedarai! Aš teismo dieną būsiu išteisintas, bet tu… tu būsi dar griežčiau nubaustas už tai, kad nepaisei tokio didžio išgelbėjimo. Sakau tau – net jeigu turėtum vienintelį apsiaustą, privalėtum nusivilkti jį ir parduoti, kad įsigytum šią malonę… Viešpats mūsų Dievas nebeviešpatauja. Jis visą valdžią atidavė popiežiui.“
Paskui, norėdamas panaudoti ir kitus ginklus, pridūrė: „Ar žinote, kodėl mūsų švenčiausias Viešpats taip gausiai teikia malonę? Kad būtų atstatyta sugriautoji Šv. Petro ir Šv. Pauliaus bažnyčia ir neturėtų lygių pasaulyje. Šioje bažnyčioje yra šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bei daugybės kankinių kūnai. Šie šventi kūnai dėl dabartinės pastato būklės, deja, yra… trypiami, užtvindomi, teršiami, niekinami, pūdomi lietaus ir krušos… Deja! Nejaugi šie šventi pelenai taip ir liks purve ir nuopuolyje?“
Toks apibūdinimas negalėjo nepadaryti įspūdžio daugeliui, kurie degė troškimu ateiti į pagalbą vargšui Leonui X, neturėjusiam lėšų pridengti šv. Petro ir šv. Pauliaus palaikus nuo dūlėjimo.
Paskui oratorius atsigręžė į išdavikus ir priekabiautojus, kurie priešinosi jo darbui. „Skelbiu juos atskirtus nuo bažnyčios!“ – šūktelėjo jis.
Tada, kreipdamasis į romias sielas ir bedieviškai pritaikydamas Šventąjį Raštą, sušuko: „Palaimintos akys, matančios tai, ką regite jūs. Mat sakau jums, daugelis pranašų ir karalių geidė išvysti tai, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti tai, ką jūs girdite, bet negirdėjo!“ Pagaliau, rodydamas į tvirtą dėžę, kurion krito pinigai, užbaigė pompastišką kalbą trimis kreipiniais į klausytojus: „Neškite, neškite, neškite!“ „Šiuos žodžius jis sušaukdavo taip siaubingai, – rašė Liuteris, – jog atrodė, kad žmones puola pasiutęs bulius ir bado ragais.“ Baigęs kalbą, jis pasitraukdavo nuo sakyklos, nubėgdavo prie dėžės ir visų akivaizdoje įmesdavo į ją pinigėlį, pasistengdamas, kad šis garsiai sužvangėtų.
Štai tokių kalbų apstulbusi Vokietija klausėsi tomis dienomis, kai Dievas ruošė Liuterį.
Baigus kalbą, buvo laikoma, kad indulgencija „su deramu iškilmingumu įtvirtino šioje vietoje savo sostą“. Visur būdavo pastatomos popiežiaus ginklais dekoruotos klausyklos. Jaunesnieji įgaliotiniai ir jų pasirinkti nuodėmklausiai didžiosios šventės metu buvo laikomi Romos apaštališkojo popiežiaus tribunolo atstovais, ir ant kiekvienos iš jų klausyklos didelėmis raidėmis puikuodavosi jų vardai, pavardės bei titulai.
Minia imdavo spraustis aplink nuodėmklausius. Visi ateidavo su pinigėliu rankoje. Vyrai, moterys, vaikai, vargšai, net tie, kurie gyveno iš išmaldos, – kiekvienas rasdavo pinigų. Popiežiaus tribunolo atstovai, iš naujo kiekvienam asmeniškai paaiškinę indulgencijos svarbą, kreipdavosi į atgailautoją klausimu: „Kiek pinigų gali sąžiningai skirti, kad įsigytum nuodėmių atleidimą?“ Šį klausimą, kaip nurodo Menco arkivyskupo instrukcijos įgaliotiniams, privaloma užduoti tuo momentu, kad atgailautojai būtų labiau linkę aukoti.
Tiems, kurie prisidės prie Šv. Petro bazilikos statybos, pažadamos keturios brangios malonės. „Pirmoji malonė, kurią jums skelbiame, – sakydavo įgaliotiniai pagal savo instrukcijų raštą, – yra visiškas kiekvienos nuodėmės atleidimas.“ Paskui trys kitos malonės: pirma, teisė pasirinkti nuodėmklausį, kuris prisiartinus mirties valandai už visas nuodėmes (net didžiausius nusikaltimus) suteiktų atleidimą, rezervuotą apaštališkai vyskupijai; antra, dalyvavimas visuose palaiminimuose, darbuose ir Katalikų bažnyčios nuopelnuose, maldose, pasninkavimuose, aukojimuose ir piligrimų kelionėse; trečia, skaistykloje esančių sielų atpirkimas.
Norint gauti pirmąją iš šių malonių, reikėjo širdies nuolankumo ir lūpų išpažinimo ar bent jau noro išpažinti. Bet kas dėl trijų kitų, jos galėjo būti įgytos be nuolankumo ir be išpažinimo – tiesiog susimokant. Kristupas Kolumbas, garbindamas aukso vertę, visiškai rimtai pasakė: „Kas jo turi, gali įvesti sielas į rojų.“ Tokios doktrinos mokė ir Menco arkivyskupas bei popiežiaus įgaliotiniai.
„Kurie nori, – kalbėjo jie, – išvaduoti sielas iš skaistyklos ir įgyti atleidimą už visus jų nusižengimus, temeta pinigus į skrynelę; širdies nuolankumas ar lūpų išpažinimas nebūtinas. Tegu tik paskuba atnešti pinigus. Taip atliks naudingiausią darbą mirusiųjų sieloms ir Šv. Petro bažnyčios statybai.“ Negalėjo būti didesnių palaiminimų už tokią mažą kainą.
Kai baigdavosi išpažintis – o tai įvykdavo greitai, – ištikimieji nuskubėdavo prie prekiautojo. Prekiauti buvo patikėta tik vienam. Prekystalis buvo prie kryžiaus. Prisiartinusį žmogų jis klausiamai apžvelgdavo įvertindamas elgesį, eiseną, aprangą. Pagal žmogaus išvaizdą pareikalaudavo atitinkamos sumos. Karaliai, karalienės, kunigaikščiai, arkivyskupai, vyskupai už paprastą indulgenciją turėjo mokėti dvidešimt penkis dukatus. Abatai, grafai ir baronai – dešimt. Kiti didikai, rektoriai ir visi, kurių pajamos siekė penkis šimtus florinų, mokėjo po šešis dukatus. Kurie per metus uždirbdavo du šimtus florinų, mokėjo vieną, o visi kiti – po pusę. Jei išlaikyti šiuos tarifus, kaip parašyta, buvo neįmanoma, apaštališkajam įgaliotiniui buvo suteiktos visos galios; viskas turėjo vykti remiantis „sveiku protu“ ir aukotojo dosnumu. Už tam tikras nuodėmes Tecelis buvo įvedęs tam tikrą mokestį. Už poligamiją – šešis dukatus, už šventvagystę ir melagingą liudijimą – devynis, už žmogžudystę – aštuonis, už raganavimą – du. Samsonas, kuris Šveicarijoje darė tą patį, ką Tecelis Vokietijoje, turėjo kitokius įkainius. Už vaikžudystę jis reikalavo keturių livres tournois (arba sterlingų, iš kurių kiekvienas tuomet buvo vertas maždaug 20 centų), o už tėvažudystę arba brolžudystę – vieno dukato (2,25 dolerio).
Apaštališkųjų įgaliotinių verslui kartais kildavo sunkumų. Taip dažnai nutikdavo ir kaimuose, ir miesteliuose, kai vyrai imdavo priešintis šiai prekybai ir drausdavo žmonoms ką nors mokėti prekeiviams. Kas likdavo daryti pamaldžioms sutuoktinėms? „Nejaugi neturite savo kraičio ar kitokios nuosavybės, kuria galėtumėte disponuoti? – klausdavo prekeiviai. – Jeigu turite, galite atsisakyti jo dėl tokio švento darbo ir prieš savo vyrų valią.“
