Ranka, išduodanti indulgenciją, negalėjo imti pinigų. Tai buvo uždrausta grasinant griežčiausiomis bausmėmis. Mat būta pagrindo bijoti, kad toji ranka pasirodys esanti neištikima. Atgailautojas pats turėjo įmesti į skrynelę sumą už savo atleidimą. Prekeivis tik rūsčiai pažvelgdavo į kiekvieną, kuris drįsdavo laikyti savo piniginę užsegtą.
Jei nuodėmklausius apgulusioje minioje rasdavo žmogų, kuris nusikaltimą padarė viešai, ir to nusikaltimo nenumato pilietiniai įstatymai, jis pirmiausia turėdavo atlikti viešą atgailą. Nusivesdavo jį į koplyčią ar zakristiją. Ten nuplėšdavo nuo jo drabužius, nutraukdavo batus ir palikdavo vienmarškinį. Sukryžiuodavo rankas ant kelių: į vieną įduodavo žvakę, į kitą – lazdą. Tuomet atgailautojas turėdavo eiti procesijos priešakyje iki raudono kryžiaus. Ten likdavo klūpėti, kol baigdavosi giedojimas ir aukų rinkimas. Po to įgaliotinis užgiedodavo „Miserere Mei!“ Nuodėmklausiai iš karto šokdavo prie atgailautojo ir nuvesdavo jį per stotis prie įgaliotinio, kuris, paėmęs lazdą, tris kartus švelniai sudavęs jam per nugarą, pasakydavo: „Dievas tavęs pasigailėjo ir atleidžia tavo nuodėmę!“ Paskui užgiedodavo „Kyrie eleison“ („Viešpatie, pasigailėk mūsų!“), atgailautoją nuvesdavo prie kryžiaus, kur nuodėmklausys suteikdavo jam apaštališkąjį atleidimą ir paskelbdavo, kad jis grąžinamas į ištikimųjų bendruomenę. Tai buvo juokinga, absurdiška ceremonija, baigiama Šventojo Rašto žodžiais, kurie tokiu momentu tebuvo šventvagystė!
Pateikiame vieną iš nuodėmių atleidimo raštų. Verta susipažinti su šių diplomų, vedusių į bažnyčios Reformaciją, turiniu.
„Tegu Viešpats Jėzus Kristus pasigaili tavęs N. N. ir atleidžia dėl savo švenčiausiosios kančios nuopelnų! O aš savo apaštališka man suteiktąja galia atleidžiu tave nuo visų bažnytinių pasmerkimų, teismų ir bausmių, kurias galėjai užsitraukti; nuo visų nesaikingumų, nuodėmių ir nusikaltimų, kuriuos galbūt atlikai, kad ir kokie dideli bei milžiniški jie būtų, ir nuo bet kokios priežasties, net jeigu tas atleidimas rezervuotas tik mūsų švenčiausiam tėvui popiežiui ir apaštališkai vyskupijai. Ištrinu visas negebėjimo dėmes ir gėdos žymes, kurias šiuo atžvilgiu galėjai užsitraukti. Atleidžiu nuo bausmės, kurią šiuo atžvilgiu galėjai užsitraukti. Leidžiu tau vėl dalyvauti bažnyčios sakramentuose. Iš naujo įvesdinu tave į šventųjų bendruomenę ir grąžinu tau tyrumą bei nekaltumą, kuriuos turėjai krikšto metu. Kad mirties valandą vartai, per kuriuos nusidėjėliai įžengia į kankinimų ir bausmės vietą, tau būtų uždaryti ir, atvirkščiai, vartai, vedantys į džiaugsmo rojų, – atviri. O jeigu gyventum ilgus metus, ši malonė liks nepakitusi iki tavo paskutinės valandos. Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen. Šį raštą savo paties ranka pasirašė vienuolis Johanas Tecelis, įgaliotinis.“
Kaip meistriškai įžūlūs ir melagingi žodžiai įpinami tarp šventų ir krikščioniškų posakių! Vietoje, kurioje būdavo pastatytas raudonas kryžius, išpažintį turėjo atlikti visi tikintieji. Nė vienas nebuvo atleidžiamas, išskyrus ligonius, senelius ir nėščiąsias. Tačiau jeigu kaimynystėje gyvendavo koks nors didikas pilyje ar svarbus asmuo rūmuose, išimtis buvo daroma ir jam, nes jis nenorėdavo grumdytis minioje, o už mokamus pinigus tikrai buvo verta pasivarginti ir nuvykti į dvarą.
Jeigu pasitaikydavo koks nors vienuolynas, kurio vyresnieji pasipriešindavo Tecelio verslui, drausdavo savo vienuoliams lankytis tose vietose, kuriose indulgencijos būdavo pasistačiusios savo sostą, jie rasdavo būdų pataisyti šią blogybę. Siųsdavo į vienuolyną nuodėmklausius, kurie buvo įgalioti atleisti nuodėmes, nepaisant jų ordino taisyklių ar vyresniųjų valios. Taigi šioje aukso kasykloje nebuvo gyslos, kuria pasinaudoti nerastų priemonių.
Pagaliau įvykdavo tai, kas vainikavo visą šį verslą ir buvo jo tikslas – pinigų skaičiavimas. Kad būtų saugiau, skrynia turėjo tris raktus. Vienas buvo pas Tecelį, kitas – pas Fugelio Augsburgiečio dvaro siųstą iždininką, kuriam buvo patikėtas šis milžiniškas verslas, trečias – pas kokį nors valstybės pareigūną. Atėjus metui, pinigų dėžės buvo atrakinamos notaro akivaizdoje ir turinys kruopščiai suskaičiuojamas bei užregistruojamas. Argi neturėjo Kristus pasirodyti ir išvyti šiuos šventvagiškus pinigų keitėjus iš šventyklos?
Misijai pasibaigus, prekeiviai ilsėdavosi po savo pinklių. Tiesa, generalinio įgaliotinio nurodymai draudė jiems dažnai lankytis smuklėse ir prastos reputacijos vietose. Tačiau jie šio draudimo nepaisė. Nuodėmė menkai tebaugino tuos, kurie taip lengvai pelnėsi iš jos. „Rinkėjai gyveno palaidai, – teigia vienas romėnų istorikas. – Jie švaistėsi smuklėse, lošimų namuose ir kitose liūdnai pagarsėjusiose vietose, be kurių žmonės stengdavosi apsieiti.“
Tekstas paimtas iš knygos „Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai„. Knygą galite įsigyti „Reformatų knygyne”.
