Kas yra Evangelija?

Polas Vošeris (Paul Washer)

Šįvakar kalbėsiu apie Evangeliją. Kas iš jūsų žinote, kas yra Evangelija? Kas nors žinote? Štai keli žino. Ar suvokiate, kad tądien, kai sugrįš Jėzus Kristus, suprasite viską, ką reikia suprasti apie eschatologiją, apie antrąjį atėjimą? Viskas akimirksniu taps aišku. Visi jus dominantys klausimai bus akimirksniu atsakyti. Tačiau nepaisant to, visą amžinybę leisite danguje, bet net nepradėsite suprasti Jėzaus Kristaus Evangelijos.

Jūs gyvenate Amerikoje – šalyje, kuri užtvindyta supaprastinta Evangelija. Mes paėmėme šlovingą mūsų palaimintojo Dievo Evangeliją ir supaprastinome ją iki keturių dvasinių dėsnių ar penkių dalykų, kuriuos Dievas nori, kad žinotumėte. Jei juos perskaitote, su jais sutinkate ir pabaigoje sukalbate maldelę, sveikiname – jūs krikščionis. Tai ne Jėzaus Kristaus Evangelija. Jėzaus Kristaus Evangelija ne tokia.

Amerika ir Amerikos krikščionybė tokia veikli, tokia triukšminga. Tik ar turime nors kiek supratimo bent apie krikščionybės ištakas?

Pasak Šventojo Rašto, didžiausias dalykas, kurį gali pažinti žmogus, yra Dievas. Jei dabar kiekvienam duočiau popieriaus lapą ir paprašyčiau parašyti pastraipą, kurioje apibūdintumėte kiekvieną Dievo savybę, ar jas žinotumėte? Ar jūs, kaip krikščionis, mokotės to, kas svarbu? Kai nebeturite krikščionybės esmės, jos galios ir tiesos, jums reikia ją palaikyti visokiausiais dirbtiniais dalykais. Taip Jėzaus Kristaus Bažnyčia paverčiama milžinišku krikščionišku centru tik tam, kad susirinktų žmonės.

Šioje šalyje įvyks vienas iš dviejų dalykų – atgimimas arba teismas. Tik žinokite, kad teismas prasideda ne nuo liberalių politikų ar ištvirkusio Holivudo, o nuo Bažnyčios. Bet čia kyla dar vienas svarbus klausimas. Tai kur toji Bažnyčia? Kas yra Bažnyčia?

Galiu pasakyti, kad dažniausiai tai, kas šiandien vadinama Bažnyčia, nėra Bažnyčia, nes tikroji Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra tikėti Juo, atgailauti dėl nuodėmių, augti šventumu ir meile. Jėzaus Kristaus Bažnyčia nėra egocentriška ir nesiekia pasireikšti, o pamiršta save ir Dievo vardu eikvojasi kitų labui.

Matote, labai bijau dėl jūsų, nes mes tiek daug grindžiame ne Šventuoju Raštu, o kultūra. Tai privalo liautis. Mums reikia iš naujo mokytis ne tų tiesų, kurių niekas niekada neišsiaiškino – privalome išmokti tas, kurios per visą krikščionybės istoriją buvo esminės. Jūs, kaip krikščionis – jei esate krikščionis, – privalote grįžti prie uolos, iš kurios buvote iškirstas. „Ieškokite, – sako pranašas, – senovinių takų ir mokykitės jais vaikščioti.“

Nuo ko gi pradėsime? Pradėkime nuo Jėzaus Kristaus Evangelijos.

Šįvakar panagrinėsime tai, ką dauguma teologų laiko pačia svarbiausia Šventojo Rašto vieta. Tiesą sakant, jei tektų atsisakyti visų Šventojo Rašto vietų, išskyrus vieną, būtent šią vietą pasilaikyčiau. Daugelis ją vadina krikščionių tikėjimo akropoliu – tuo stipriu, įtvirtintu Dievo miestu. Todėl jei turite, atsiverskite Bibliją, Laiško romiečiams 3 skyrių, ir kol kalbu, noriu, kad kai ką suprastumėte. Šiuolaikinei kultūrai aš atrodau nesvarbus, bet tai, apie ką šįvakar kalbėsiu, mano kultūrai nepatiks. Tiesą sakant, dauguma to, ką šįvakar pasakysiu, mano kultūrai pasirodys skandalinga.

Matote, krikščionybė neturi įtakos pasaulyje, nes ji pati kaip pasaulis. Ji išdalino klausimyną, kad išsiaiškintų, ko nori pasaulis, ir prisitaiko prie jo norų. Ne, krikščionybė yra teisinga. Ji ateina pas žmones ir surengia jiems akistatą su tiesa ir būtent tai tiesai žmonės turi pažvelgti į akis.

Galiu jus patikinti, kad šiai tiesai pažvelgiate į akis dabar arba tai padarysite stovėdami prieš Dievo teismo sostą.

Matote, kai kalbame apie Dievą, yra tokia doktrina. Pagal ją Dievas yra amžinas. Jo neišbalsuosi. Jo vietos neužims joks kitas režimas. Sargyba nesikeis. Dievas, apie kurį kalbu šįvakar, yra Tas, su kuriuo visuomet turėsite reikalų ir, kad ir kaip stengtumėtės, Jo niekaip neišvengsite. Rom 3, 23–27: „Nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje. Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kantrus, nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, ir parodė savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų. Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tik tikėjimo įstatymu.“

Melskimės.

Tėve, Tu mane pažįsti. Stoviu prieš Tave tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardu ir bijau Tavęs, nes Tu tas, kurio reikia bijoti, ir myliu Tave, nes Tu pirmas pamilai mane. Tėve, savo vardu pašlovink Evangeliją dėl savo Sūnaus. Tėve, Tu žinai, kad aš žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Tu pažįsti šią kultūrą, žinai, kokia ji atstumianti, kaip iš tikrųjų Tau priešinasi. Tu pažįsti savo žmones, kokią įtaką jiems daro visa, kas nedora. Todėl meldžiu, kad atgręžtum savo žmonių širdis ir jie garbintų Tave, bijotų Tavęs, mylėtų Tave, kad viską laikytų mėšlu, palyginti su Tavęs pažinimu. Tėve, nesiųsk manęs bergždžiai. Veik čia šįvakar arba tuoj pat mus paleisk. Jėzaus vardu. Amen.

„Nes visi nusidėjo“ (Rom 3, 23).

Nejau tai jūsų negąsdina? O turėtų.

Mes tokie žmonės, kurie iš tikrųjų nepažįsta Dievo, todėl šiandien Dievas mums atrodo kaip Kalėdų senis. Mes turime tą išdresiruotą, naminį, nekenksmingą dievą, kurį galima įsikišti į kišenę, o prireikus sugalvoti norą ir tą dievą išsitraukti. Mes nepažįstame Dievo, nes labai menkai išmanome Šventąjį Raštą. O kadangi nepažįstame Dievo, tai nepažįstame savęs ir nežinome, kokia iš tikrųjų yra nuodėmė.

Pasakysiu jums tokius žodžius: šlykštu, žema, bjaurastis. Juk tai, ką šįvakar žiūrėjote per televizorių prieš čia ateidami ir iš ko juokėtės, Dievo, kurį tvirtinate čia garbiną, akyse yra žema ir pasibjaurėtina. Šis Dievas jums nėra visas jūsų gyvenimas. Jis jums ne papildas prie jau ir taip sėkmingos karjeros. Jis – viskas arba niekas. Dievas neturi klubų ir žaidimų nežaidžia. Jis yra Dievas.

O Biblijoje pasakyta, kad mes visi prieš Jį nusidėjome.

Puritonai šią mintį išreikšdavo taip: jūs nusidėjote ne prieš kažkokio kaimelio seniūną, nusižengėte ne saviškiui, o nusidėjote prieš visatos Kūrėją, kuris toks geras, jog nusipelno tik visa ko geriausio, ką galite jam padaryti, bet nepadarėte. Jūs nusidėjote.

Noriu, kad bent akimirkai įsivaizduotumėte. Tądien kurdamas pasaulį Dievas paliepė žvaigždėms, daug didesnėms už mūsų saulę, išsidėstyti kosmose – jos visos jam nusilenkė ir pakluso. Jis paliepė planetoms išsidėstyti ir nenukrypti nuo to įsakymo iki nepalieps kitaip – jos nusilenkė ir Jį pagarbino. Jis paliepė kalnams iškilti, o slėniams – nusileisti ir jie pakluso. Dievas paliepė jūrai – taip, tai didžiajai jūrai: „Iki čia ateisi, ne toliau“ ir jūros sušuko „amen“. Jis jums sako „ateik“, o jūs atkertate: „Ne, neisiu, o jei ateisiu, tai savaip, sava religine forma, kad tik nutildyčiau savo sąžinę, bet nedaryčiau to, ko trokšti.“

Nusidėjo, visi nusidėjo. Nusižengti Dievo įsakymams – tai juos apeiti ar neiti jų link. Jūs nusidėjote.

„Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės“ (Rom 3, 23).

Pagal šiuolaikinę šios Šventojo Rašto vietos interpretaciją, Dievas sukūrė jus šlovingam tikslui, bet dėl nuodėmės jūs to šlovingo tikslo nepasiekėte. O juk tai tik menka dalelytė tikrosios šios Šventojo Rašto eilutės reikšmės. Šioje Šventojo Rašto vietoje kalbama ne apie jus ar jūsų tikslą, ne apie jūsų siekių ir norų įgyvendinimą, o apie Dievą. Juk čia pasakyta, kad jūs sukurti ne sau, o Jam. O kadangi esate Jam sukurti, tai ramybės nerasite tol, kol Jam neatsiduosite; ne tik iš dalies, ne tik patvirtindami, kad Jis yra jūsų gyvenime, ne tik pripažindami savo asmeninius santykius su Dievu – ne. Kol Jam visiškai neatsiduosite, būsite nelaimingi, apgailėtini vargšai, akli ir nuogi, kad ir kiek turtų ar šlovės sukauptumėte šioje žemėje. Jūs būsite vargšai. Jūs buvote sukurti Jam.

Tiesą sakant, šioje žemėje visos blogybės kyla todėl, kad žmonės nusigręžė nuo savo tikslo. Jie viską apvertė aukštyn kojomis.

Tikriausiai girdėjote, kad dėl mūsų dienų moralinės krizės Amerikoje būsime teisiami, todėl geriau pasisaugoti. Netiesa! Pasakysiu, kas yra tiesa. Pagal Laiško romiečiams 1 skyrių, mūsų moralinė krizė tik patvirtina, kad mes jau pasverti, rasti lengvi ir nuteisti.

Matote, visos tos baisybės, žiaurumas, palaidumas, apie kuriuos girdite, Dievo teismo neužtraukia. Tie patys dalykai ir yra Dievo teismas dėl padarytos didesnės nuodėmės. O nuodėmė ta, kad, „pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo“ (Rom 1, 21). Ir ką gi padarė Dievas? Jis atidavė juos jiems patiems.

Norite savarankiškumo? Norite pats vienas valdyti savo gyvenimą? Prašau! Tik tas jūsų savarankiškumas – tai vergystė sugedusiai širdžiai ir sugedusiai visuomenei, todėl naudojatės ta laisve savo pražūčiai. Tai yra Dievo teismas. Žinokite, kad teismas jau ištiko. Jis prasidėjo. Tokia tikrovė. Ko šįvakar čia atėjote? Pasiklausyti įkvepiančios krikščioniškos kalbos ar išgirsti tiesą? Štai kokia yra tiesa. Sekmadienis po sekmadienio galite eiti per bažnyčias, bet taip nieko ir negirdėti, o tik spiestis apie Jėzų. Visi susieikime, apsikabinkime ir giedokime tas saldžiai pamaldžias ir naivias giesmeles. Tik esmė ta, kad Dievas tikrai yra, o ši knyga iš tikro teisinga.

„Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės.“

Man nerūpi, ar laimėsite visą pasaulį. Jis ne toks ir didelis. Jūs sukurti amžinybei. Jūs sukurti Jam ir tik Jam.

Esu krikščionis ilgiau nei dauguma jūsų gyvena šiame pasaulyje. Aš tarnauju ilgiau nei dauguma jūsų gyvena šioj planetoj. Nesigailiu nieko, ko netekau dėl Kristaus. Gailiuosi absoliučiai visko, ką pasilaikiau dėl savęs.

„Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės.“

Toliau eina 24 eilutė, kurioje apaštalas Paulius kalba apie krikščionis. Štai čia man reikia būti apdairiam. Kodėl? 65 proc. amerikiečių mano esą krikščionys.

Paėmę klasikinę teologiją, klasikinį krikščionybės apibrėžimą, kurį turi visos krikščioniškos konfesijos, pamatysime, kad Amerikoje turbūt mažiau nei 15 proc. visų tų, kurie išpažįsta Kristų, išvis yra atsivertę ar krikščionys. Šįvakar čia kai kas mano esąs krikščionis, nors iš tikrųjų jūs nenešate jokio vaisiaus, viduje neturite jokio tikro krikščionybės vaisiaus. Bėda ta, kad klausote pamokslų, kurie nė neskatina jūsų susimąstyti. Niekas nepriverčia jūsų išsigąsti.

Noriu pasakyti, kad jums yra ko bijoti. O apie tikrus krikščionis sakoma, jog jie „išteisinami“ (Rom 3, 24).

Ar žinote, ką tai reiškia? Ir vėlgi, krikščionybėje tai vienas svarbiausių žodžių. Ar žinote, ką reiškia „išteisinami“? Girdėjau sakant, kad išteisintas reiškia tarsi niekad nenusidėjęs.

Ne, netiesa. Išteisintas – tai teisinis, teisminis terminas, kuris reiškia, kad tą akimirką, kai žmogus patiki, nuoširdžiai patiki Jėzumi Kristumi, jis yra išteisintas. Dievas pagal įstatymą paskelbia tą žmogų teisų savo akyse.

Svarbu žinoti, ką reiškia vienas ar kitas terminas, nes svarbu pažinti tiesą. Jūs privalote skirti dalykus. Žmogus gali pasitikėti Kristumi, bet dėl to jis netampa teisus. Čia svarbus žodis „tampa“. Žmogus netampa teisus, antraip niekada nebenusidėtumėte. Jūs būtumėte tobulai dorovinga būtybė. Tą akimirką jūs nesukuriamas iš naujo kaip visiškai teisi būtybė. Net ir būdamas krikščionis jūs vis dar linkęs nusidėti. Būti išteisintu reiškia, kad Dievas iš savo sosto paskelbia jus teisiu savo akivaizdoje ir elgiasi kaip su susitaikiusiais su Juo – išteisintais.

Visos pasaulio religijos, bent pagrindinės, turi kai ką bendra. Ogi štai ką. Kaip žmogus gali būti nuteisintas prieš Dievą? Iš principo galima paimti visas pasaulio religijas ir suskirstyti į dvi – darbų ir malonės. Visos pasaulio religijos skelbia: „Daryk tą, daryk aną ir Dievo akivaizdoje būsi vertas. Padaryk Dievą savo skolininku. Gyvenk taip, kad Dievas privalėtų išgelbėti tave, antraip bus tau skolingas.“ Juk būtent tai skelbia darbai.

Kita vertus, yra išgelbėjimas iš malonės. Tai dovana.

Nueiname pas musulmoną ir klausiame:

– Jei dabar mirsi, kur eisi?

Tas atsako:

– Į rojų.

– Kodėl?

– Todėl, kad perskaičiau Koraną, lankiausi šventose vietose, kalbėjau maldas. Aš teisus. Aš geras.

Gerai. Nueikite pas žydų ortodoksą ir paklauskite:

– Jei dabar mirsi, kur eisi?

– Į rojų.

– Kodėl?

– Myliu Dievo įstatymą. Aš teisus, pasninkauju, meldžiuosi.

O tada nueikite pas krikščionį, tikrą krikščionį, ir paklauskite:

– Jei dabar mirsi, kur eisi?

– Į dangų.

– Kodėl?

Ir krikščionis atsakys:

– Aš gimiau nuodėmingas ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina. Nuo pat gimimo klaidžiojau be Dievo, sulaužiau visus įstatymus.

Tarkim, žurnalistas žiūri į jį ir sako:

– Nesuprantu. Anuos du ponus suprantu. Jie eina į dangų. Dievo akivaizdoje jie išteisinti, nes to verti, nes jie geri. Jie to siekė ir Dievas jiems skolingas. O jūs man sakote, kad einate į dangų, nors neturite jokio pagrindo ten patekti. Kuo grįsta tokia jūsų viltis?

Ir krikščionis atsako:

– Einu į dangų remdamasis kito, mano Viešpaties Jėzaus Kristaus, dorybėmis ir nuopelnais.

Štai kodėl apaštalas Paulius baigia šią vietą sakydamas, kad nėra pagrindo – jokio pagrindo – girtis, nes visa mūsų viltis remiasi ne mūsų pačių teisumu, ne mūsų pačių darbais, ne mūsų pasiekimais, ne tuo, ką išplėšėme iš Dievo rankų, nes Jo akivaizdoje buvome labai geri ir Jis mums skolingas. Mūsų viltis grįsta niekuo kitu kaip Jėzaus krauju ir teisumu. Nedrįstu viltis savimi, o tik šventu Jėzaus vardu.

Štai kodėl krikščionis vienintelis gali teigti einąs į dangų ir tuo nesigirs, nes ten eina ne dėl savo darbų ar poelgių, o dėl Kristaus.

Dabar susilauksiu atkirčio: „Visa tai mes žinome. Krikščionys tiesiog priima tai kaip dovaną. Jie ją gauna ir gyvena kaip kokie demonai.“

Ne. Taip gyvena neatsivertę bažnyčios nariai, taip gyvena neatsivertę universiteto studentai, kurie tvirtina pažįstą Kristų ir skelbia: „Išgelbėjimas – tai dovana“, bet patys gyvena kaip pasaulis.

Bet kuo labiau tikrasis krikščionis suvokia, kad išgelbėjimas yra dovana, grįstas ne jo paties darbais, tuo labiau gailisi dėl savo nuodėmių ir tuo labiau trokšta gyventi dėl Kristaus. Tai ne prievolė, kurią reikia atlikti. Toks noras kyla iš meilės, iš malonės.

Jis teigia: „Mes išteisinti“, bet tik pagalvokite – „<…> išteisinami dovanai Jo malone“. Nereikia būti literatūros ar graikų kalbos specialistu, kad suprastumėte, jog tai pleonazmas (daugiažodiškumas). Ką reiškia mes „išteisinami dovanai Jo malone“? Argi malonė ne dovana? Argi apaštalas nesako, kad esame išteisinti Dievo akivaizdoje dovanai – dovanai, o ne pelnytai?

Taip, būtent tai jis ir stengiasi mums paaiškinti.

Apie šią frazę yra kai kas labai įdomaus. Pasakyta: „Išteisinami dovanai Jo malone.“

Žodis „dovana“ graikų kalba randamas kitoje Evangelijos pagal Joną vietoje, kur minint Jėzų pasakyta: „Jie manęs nekentė be priežasties.“

Toje Šventojo Rašto vietoje frazė „be priežasties“ išversta iš to paties žodžio kaip „dovana“ šioje Šventojo Rašto vietoje. Taigi sakoma, jog niekas neturėjo priežasties nekęsti Jėzaus. Bet lygiai taip pat Dievas neturėjo priežasties jo išteisinti. Žiūrėdamas į žmogų, Dievas neranda jokio pagrindo jo išteisinti ar paskelbti teisiu. Žvelgdamas į jį, Dievas mato tik viena – nuodėmę ir įstatymo reikalavimą nubausti jį mirties bausme. Todėl jeigu Dievas paskelbė jus teisiu, tai ne dėl mūsų pačių, o nepaisydamas mūsų.

Ar prisimenate moterį, kuri labai mylėjo Kristų? Ji buvo nedorėlė ir atėjusi pas Jėzų parpuolė Jam po kojomis, o šis kreipėsi į visus teisius fariziejus ir tarė: „Jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo.“

Kartą prie manęs priėjo įnirtęs žurnalistas ir paklausė:

– Kodėl visuomet kalbate apie nuodėmę?

Aš atsakiau:

– Nes noriu, kad pamiltumėte Dievą.

Žurnalistas tarė:

– Nesuprantu.

Aš tariau:

– Klausyk, ta moteris labai pamilo, nes jai buvo daug atleista, nes ji suvokė, kokia ji nuodėminga.

Šiandien jūsų kultūra, jūsų laikų pamokslininkai lepina ir saugo jus, nenori įžeisti, nes nori jus išlaikyti ir jumis naudotis. Jie niekad jums nepasakys, kokia iš tikrųjų nelaba jūsų širdis. O kadangi manote esąs geresnis nei iš tikrųjų esate, tai nevertinate to, kas jums duota. Štai kodėl mačiau narkomanus ir prostitutes, ateinančius pas Kristų, o po to gyvenančius su užsidegimu, nes jie žino, iš kokio liūno buvo išgelbėti.

Kuo daugiau sužinau apie žmogaus prigimtį iš Šventojo Rašto ir kuo dažniau tas žinias pritaikau savo paties širdžiai, tuo labiau imu garbinti Dievą – tiesiog garbinti.

Aš darbuojuosi trečiojo pasaulio šalyse, kur žmonės miršta badu. Jei prieičiau prie jūsų nešinas sumuštiniu iš dviejų sužiedėjusios duonos riekių, riekelės sūrio ir gabalėliu mėsos ir paduočiau sakydamas: „Prašau“, jūs, ko gero, jį paniekintumėte ir nusisuktumėte nuo manęs. Bet yra tokių šalių, kur žmonės paimtų tokį sumuštinį ir išbučiuotų man rankas už šį patiekalą. Jų skurdas gimdo padėką. Tai viena iš priežasčių, kodėl Jėzus sakė: „Palaiminti, turintys vargdienio dvasią.“ Kas supranta savo menkumą, sugeba vertinti Dievo meilę. Ir toji meilė skatina juos tarnauti.

Taigi apaštalas Paulius sako: „Išteisinami dovanai Jo malone“ (Rom 3, 24) – nepelnytu palankumu.

Jūs manote, kad pamokslininkui atsistojus ir paskelbus „Klausykite, išgelbėjimas – dovana, nepelnytas palankumas“, žmonės pasinaudos galimybe jį įsigyti. Bet jie nesinaudoja. Gal žinote, kodėl? Žmonės išpuikę: „Man nieko iš kitų nereikia. Man nieko iš jūsų Dievo nereikia. Aš ir pats viską galiu.“

Pone, be Dievo malonės net negalite įkvėpti!

Net ir užkietėjęs ateistas, kuris sugniaužęs kumščius grūmoja Dievui į veidą ir keikia Jo vardą, taip elgiasi tik Dievui leidus. Viskas iš malonės. Viskas iš nepelnyto Dievo palankumo.

Kartą Dievas veikė ir keli žmonės išėjo į priekį. Aš nulipau nuo pakylos ir meldžiausi. Prie manęs priėjo vienas jaunuolis ir meldėsi maždaug taip: „Dieve, noriu, kad man duotum tai, ko nusipelniau.“

Prieš tai niekada nebuvau nutraukęs maldos, bet jį nutraukiau. Aš patapšnojau jam per petį. Jis žvilgterėjo į mane, bet meldėsi toliau. Aš vėl patapšnojau jam per petį. Jis pažvelgė į mane, o aš jam tariau: „Niekada daugiau taip nesimelsk, nes vienintelis dalykas, kurio, jaunuoli, nusipelnei, yra amžinybė pragare.“ Jums reikia melsti, kad Dievas duotų jums tai, ko nenusipelnėte, – malonę, nepelnytą palankumą, amžinąjį gyvenimą Jėzaus Kristaus asmenyje.

Toliau apaštalas Paulius rašo: mes išteisinti, dovanai paskelbti teisiais iš jo malonės per išpirkimą.

Ar žinote, ką tai reiškia? Yra žodžių, kuriuos ištarus virpančiomis lūpomis, pasak puritonų, turėtume nutilti ir nurimti, nes jie pernelyg šventi, kad juos tartume. Ir tai vieni tokių žodžių.

Kitaip tariant, vergo, kalinio, belaisvio laisvę reikėjo nupirkti ir sumokėti kainą. Vadinasi, šis nepelnytas Dievo palankumas, šis teisumas Dievo akivaizdoje buvo nupirktas. Kuo nupirktas? Jaučių ir ožių krauju? Ne. Auksu ir sidabru iš mūsų ankstesnio gyvenimo? Ne. Paties Dievo Sūnaus krauju. Mus reikėjo įsigyti. Mus reikėjo nupirkti.

Yra geras klausimas: iš ko? Iš ko mus reikėjo nupirkti? Visais laikais būta įvairiausių Biblijos neatitinkančių teorijų. Graikų tėvai klydo teigdami, kad reikėjo sumokėti šėtonui. Pasak jų, žmogus puolė, todėl atsidūrė šėtono valdžioje ir Dievui reikėjo sumokėti už žmogaus išvadavimą. Netiesa.

Norite sužinoti, kam buvo sumokėta? Dievui. Dievas pateikė reikalavimą. Jūs nusidėjote. Jūs mirėte. Ir Dievas taip pat sumokėjo kainą – savo paties Sūnaus krauju.

Truputį vėliau pakalbėsime apie tai šiek tiek plačiau, o kol kas norėčiau tęsti pradėtą mintį.

„Išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje“ (Rom 3, 24).

Kartą prie manęs priėjo jaunuolis ir tarė:

– Broli Polai, jūs teisus. Jėzus – viskas, ko mums reikia.

– Jaunuoli, Jėzus – viskas, ką turime. Be Jėzaus neturime nieko. Be Jo neturite nieko.

Matote, Šventasis Raštas, Naujasis Testamentas visada veikia dviejose skirtingose plotmėse. Arba esate kūniškas ir pražuvęs, arba gyvenate Dvasia ir esate išgelbėtas. Arba esate Adome ir pasmerktas, arba Kristuje ir išteisintas. Yra tik du variantai.

Jei jūs – Kristuje, turite išgelbėjimą. Be Kristaus neturite nieko. Štai kodėl tikras tikintysis žino šias tiesas ir laikosi įsitvėręs Kristaus.

Visi girdėjote pasakojimus apie aukštalipius. Jie dirba kelių šimtų metrų aukštyje ir drąsiai vaikšto sijomis bei atramomis. Tik, žiū, vieną dieną kuris paslysta, o kad nenukristų, įsitveria į siją taip stipriai ir su tokia baime, kad, norint jį atplėšti, reikėtų sulaužyti rankas, antraip jis tos sijos nepaleis. Štai kodėl mes laikomės įsitvėrę Kristaus, nes žinome, jog be Jo neturime nieko, visiškai nieko.

Apaštalas sako Kristuje… Paklausykite: „Dievas Jį viešai išstatė kaip permaldavimo auką“ (Rom 3, 25 – pažodinis vertimas iš angliškos New American Standart Version Biblijos).

Dabar nieko nesakykite. Tik ar žinote žodžio permaldavimas reikšmę? Dauguma teologų pasakytų, jog be Dievo vardo tai pats svarbiausias žodis Biblijoje. Tik kol visą tą laiką vaikščiojate į bažnyčią, ar jums kas nors paaiškino, ką jis reiškia? Ar matote, kad galite būti labai davatkiškas ir taip toli nupulti nuo krikščionybės?

Kas yra permaldavimas? Pažiūrėkime. Pasakyta: „Dievas Jį viešai išstatė.“

Šis žodis galėtų reikšti ir tą, kurį Dievas paskelbė. Jei pervažiuosite Tenesio ir kitas valstijas, kuriose įstatymai nedraudžia reklaminių stendų, tai pamatysite, kad viešose vietose visur pilna afišų, iškabų, skelbimų. O čia pasakyta, kad Dievas sąmoningai išstatė Kristų ant kryžiaus. Dievas išstatė Jį ten, kad visi matytų. Ar suprantate? Dievas norėjo, kad visi matytų, kas vyksta.

Drįsiu pasakyti, kad Dievas galėjo išspręsti nuodėmės klausimą kur nors paslapčia, tik kažkodėl Jis tai padarė viešai religinio pasaulio centre – religingoje Jeruzalėje, religijų kryžkelėje. Kristus buvo iškeltas ant kryžiaus ir Dievas sąmoningai tai padarė viešai.

Kodėl? Nes Dievas norėjo kai ką parodyti. Ir ką gi Jis norėjo parodyti? Eikime toliau.

„Dievas Jį viešai išstatė kaip permaldavimo auką“ (Rom 3, 25).

Šis žodis yra ir ispanų kalboje, net ir senojoje ispanų kalboje – propicio. Senąja ispanų kalba propicio a mi reiškia „būk man gailestingas, nesuteik to, ko nusipelniau“.

Šia mintį pavaizduočiau maždaug taip. Šeimininkas pričiumpa vagį ir šis už nusikaltimą baudžiamas mirties bausme. Šeimininkas čiumpa vagį už pakarpos ir nutempia jį į kartuves. Virvė nutrūksta, vagis krenta ant žemės, puola ant kelių ir ką daro? Maldauja pasigalėjimo. Nedaryk man to, ko nusipelniau. Nedaryk man to, ko reikalauja įstatymas.

Kas yra permaldavimas? Ogi auka, kuri leidžia Dievui būti gailestingam kaltiesiems.

Tai kas čia negerai? Dabar parodysiu didžiausią krikščionybės mįslę. Ji yra visa Evangelijos esmė, jos šerdis.

Noriu, kad pasižymėtumėte šitą vietą ir atsiverstumėte Pat 17, 15. Paklausykite, kas čia pasakyta. Studentai, paklausykite! Čia aukštojo mokslo institucija. Jūs, ko gero, puikiai išlaikėte stojamuosius ir įstojote. O dabar pagalvokite. Susimąstykite.

Krikščionybė – tai ne smegenų patikra prie įėjimo. Krikščionybė verčia susimąstyti, pradėti naudotis smegenimis. Todėl dabar susimąstykite. Pažiūrėkite, kas pasakyta Pat 17, 15:

„Kas išteisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisųjį, abu yra pasibjaurėjimas Viešpačiui.“

Dabar panagrinėkime vieną šios patarlės dalį.

„Kas išteisina nedorėlį <…>, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui.“

Pasibjaurėjimas, ko gero, pats stipriausias žodis visame Šventajame Rašte. Juo apibūdinama tai, kas šlykštu, negražu, niekšiška, neapkenčiama, prakeikta. Todėl kas išteisina nedorėlį, yra šlykštus, atstumiantis, pasibjaurėtinas Viešpačiui.

Iškyla didelė problema. Ar žinote kokia? Dvidešimt minučių kalbėjau apie tai, kad Dievas išteisina nedorėlį, kad, žmogui patikėjus Jėzumi Kristumi, Dievas pagal įstatymą jį išteisina.

Ar vis dar neįžvelgiate problemos? Paaiškinsiu jums taip. Tarkime, jūs su šeima gyvenate ne universiteto miestelyje. Šįvakar grįžtate namo, o visa jūsų šeima išžudyta. Jūs pamatote žudiką, kuris, stovėdamas krauju pasruvusiomis rankomis šalia jūsų mylimųjų, atima gyvybę mažiausiajam ir numeta jo kūnelį ant grindų. Kupinas įtūžio perlekiate kambarį, sugriebiate tą vyrą ir sviedžiate jį ant žemės. Tik staiga atsipeikėjate ir suvokiate, kad kerštas – ne sprendimas, todėl surišate žudiką ir paskambinate 112. Atvažiuoja policija ir išsiveda žudiką su visais įkalčiais.

Po kelių mėnesių tas žmogus stoja prieš teismą. Jis, kuris kaltinamas visos jūsų šeimos išžudymu, stovi prieš teisėją, o šis jam sako: „Aš esu mylintis ir labai gailestingas. Todėl išteisinu tave. Tau atleidžiama. Tu laisvas ir gali eiti.“

Kaip jūs reaguotumėte? Aš pasakysiu kaip. Rašytumėte į laikraščius. Kreiptumėtės į žiniasklaidą. Raštu kreiptumėtės į kongreso narius, netgi į prezidentą. Darytumėte viską, ką galite, kad tik viešai paskelbtumėte, jog teisėjas dar didesnis niekšas ir nedorėlis nei tas nusikaltėlis, kurį jis paleidžia į laisvę. Juk teisėjai turi vykdyti teisingumą. Teisingumo – štai ko jūs reikalaujate.

Argi nesiskundžiame, kad viena iš šalies blogybių yra korumpuoti teisėjai? Na, tik pagalvokite. Visatos teisėjas, visagalis Dievas, prieš kurį stovi nedorėlis, paskelbia: „Tu išteisintas ir aš elgsiuosi su tavimi kaip su teisiu.“

Tai didžiausia mįslė Šventajame Rašte – kaip Dievas, būdamas teisus, gali atleisti nedorėliui?

Lažinuosi, kad kiek girdite Evangeliją ar kiek pamokslaujate ją, niekada negirdėjote tokio dalyko. Ar suprantate, kodėl dabar sakau, kad taip menkai išmanome Evangeliją? O juk aš dėstau pagrindines istorines Evangelijos tiesas. Daugelis pamokslininkų nė nežino, kad tai yra pagrindinė Šventojo Rašto mįslė – jei Dievas teisus, Jis negali jums atleisti. Pagal įstatymą jūs privalote mirti. Jei Dievas teisus, jis negali imti ir apeiti nuodėmę. Jis privalo nubausti.

O dabar norėčiau pasakyti apie Dievą tai, kas ne visai politiškai korektiška, kas jums nuskambės skandalingai. Kada paskutinį kartą girdėjote pamokslą apie Dievo neapykantą? Kada paskutinį kartą girdėjote pamokslą apie tai, kad Dievas itin nekenčia nedorėlių? O kada paskutinį kartą girdėjote, kad Dievas myli nusidėjėlį, bet nekenčia nuodėmės?

Todėl ir esu čia, kad praneščiau, jog nepaisant to, kad tie žodžiai ir gerai atrodo ant krikščionio marškinėlių, bet jie neatitinka nei Biblijos, nei istorinės krikščionybės. Pasižymėkite mūsų nagrinėjamą vietą ir atsiverskite 5 psalmę.

Ps 5, 5: „Pagyrūnai negali stovėti Tavo akivaizdoje. Tu nekenti visų, darančių neteisybę.“

Vienas vertimas: „Tu nekenti visų, darančių kas nedora.“ Kas nors atitinka? Ar esate nusikaltęs? Taip. Ar ką nors nuskriaudėte? Taip. Kas pasakyta šioje Šventojo Rašto vietoje? Ar čia pasakyta, kad Dievas tiesiog nekenčia nuodėmės, o nusidėjėlį myli? Ne, čia pasakyta, kad Jis nekenčia visų, darančių neteisybę.

Bet jūs paklausite: „O kaip Jono 3, 16? Evangelijos pagal Joną 3, 16 pasakyta: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį.“ Juk taip parašyta Biblijoje!“

Taip, Biblijoje taip parašyta ir tai tiesa, bet Ps 5, 5 irgi yra Biblijoje ir tokia pat tiesa, kurią turite priimti. Tai ir yra amerikietiškos krikščionybės bėda – jūs matote tik vieną medalio pusę.

Nežinau, ar studijavote logiką, bet taip negali būti, nes medalis visada turi dvi puses. Girdite aibes pamokslų apie Dievo meilę, bet Biblijoje aiškiai kalbama ir apie Dievo neapykantą, o dauguma negirdėjote nė vieno pamokslo apie tai. Jūs girdite tik vieną pasakojimo pusę. O tai labai pavojinga.

Jūs tvirtinate: „Dievas negali nekęsti, nes Dievas yra meilė.“ O aš sakau: „Ne, Dievas iš tikrųjų nekenčia, nes Jis yra meilė.“ – „Broli Polai, ką tu turi omeny?“ Gerai, aš paklausiu: Ar mylite žydus? Viliuosi, kad taip. Jei mylite žydus, ar galite likti abejingas holokausto atžvilgiu? Jūs nekęsite holokausto. Jei imsiu kalbėti apie afroamerikiečių vergiją ir segregaciją, jūs sakysite: „Na, žinai, ne taip jau ir baisu. Šiuo klausimu tvirtos nuomonės neturiu.“

Nejau galima sakyti, kad mylite afroamerikiečius? Ne. Ar mylite kūdikius? Tada turite nekęsti abortų. Ar suprantate?

Jei atsineščiau laikraščio straipsnį, kuriame rašoma apie tai, kad pedofilas pagrobė berniuką, 10 metų laikė rūsyje ir jį prievartaudavo, perskaityčiau jį jums, o jūs pasakytumėte: „Na, žinai, kiekvienas renkasi savo gyvenimo būdą“, tai pamanyčiau, kad jūs toks pats pabaisa, kaip tas pedofilas.

Matote, net ir jūs, girdėdami pasakojimus apie siaubingus dalykus ir neteisybes, širstate, ar ne? Jūs supykstate! Vadinasi, jūs turite teisę taip elgtis, o Dievas ne? Jūs, kurie sulaužėte visus Dievo įstatymus, turite teisę atsistoti ir piktintis, mat kai kas pasielgė blogiau už jus, o Dievas, kuris yra meilė, turi tik sėdėti ir būti abejingas?

Ar girdėjote pamokslininkus sakant: „Pirmiausia noriu pasakyti, kad Dievas nepyksta“? Girdėjote tokias kalbas? Turiu naujienų. Dievas pyksta. Juk Biblijoje pasakyta, kad Jis kasdien pyksta. Būtent taip pasakyta Biblijoje.

Neketinu čia žaisti vien tam, kad apsaugočiau gerą Dievo vardą ar parodyčiau Jį tokį, koks jums patiktų. Aš pasakysiu, koks Dievas iš tikrųjų.

„Broli Polai, o kaip meilė?“ – paklausite jūs.

Tik tokiame kontekste galima suprasti meilę. Matote, Dievas teisus ir šventas. Jam patinka viskas, kas gražu ir gera. Todėl Jis ir nekenčia to, kas iškrypę, suteršta, nedora ir žalinga. Ar suprantate?

Ar suprantate, kad sulaužėte visus įstatymus? Galėčiau pereiti visą dekalogą – 10 Dievo įsakymų – ir parodyti, kaip sulaužėme kiekvieną iš jų. Dievas turėtų pykti ir Jis pyksta. Tik stebina vienas dalykas. Dievo meilė tokia didelė, kad Jis myli net savo rūstybės objektus ir siekia juos išgelbėti.

Bet yra viena bėda. Mes sulaužėme Dievo įstatymą ir pagal Dievo teisingumą turime mirti.

Jums reikia suprasti vieną dalyką. Šiandien gyvenate tokiame pasaulyje, kuriame nėra teisingumo. Šiandien gyvenate tokiame pasaulyje, kuriame visoks žmonių daromas blogis paaiškinamas liga arba sakoma, jog iš tikrųjų tai ne jų kaltė. Bet tai netiesa. Blogis yra ir mes darome bloga.

Mano mielas bičiuli, jei dabar išplėščiau jūsų sielą, kiekvieną jūsų turėtą mintį įrašyčiau ir kaip vaizdo klipą parodyčiau šįvakar, bėgtumėte iš šio universiteto ir niekada daugiau čia nepasirodytumėte, nes jūsų mintys buvo tokios žemos, kad negalite jų papasakoti net ir artimiausiems savo draugams. Net jeigu žinote, kad darėme tą patį, jums būtų gėda net prieš mus. Tai kaipgi stosite prieš šventą Dievą? Matote? Nejau nesuprantate?

Bet kyla klausimas. Jei Dievas šventas ir teisus, vadinasi, Jis turi imtis veiksmų prieš nedorėlius – tai kaip nedorėliai gali būti išgelbėti? Yra tik vienas būdas – kas nors užima nedorėlio vietą, prisiima nedorėlio kaltę, yra teisiamas ir pasmerkiamas vietoj nedorėlio. Būtent tai padarė Jėzus Kristus ir tuo parodė Dievo meilę.

Matote, nupiešiau visiškai juodą paveikslą. Kodėl? Pasakysiu, kodėl. Šįvakar norėčiau jūsų paklausti. Kur dingo visos žvaigždės? Ar koks kosminis milžinas susižėrė jas visas į krepšį eidamas pro šalį ir nusinešė į kitą pasaulio pusę? Kur dingo žvaigždės? Niekur nedingo. Tai kodėl jų nesimato? Nes jas užgožia saulės šviesa. Bet nakties tamsoje tie šviesuliai labai ryškiai šviečia. Taip ir Dievo meilė. Jei kas atėjęs jus gražiai pavaizduoja, jei viskas puiku ir jūs geras ir aš geras, Dievas mus myli, nes juk mes labai geri žmonės – jūs nematote malonės. Nematote ir meilės. Nematote, ką garbinti. Bet kai žiūrite nuodėmės tamsoje, tai būtent tokiame fone aiškiai matyti, kad ateina šlovė Dievo meilės, kurios nenusipelnote ir negalite užsitarnauti.

Tik štai kas nuostabu, ypač kai esate vyresnis krikščionis, kaip kad aš. Pradėkime nuo to, kad jei aš jos pirmiau nenusipelniau, tai ir dabar nesu jos vertas. Gyvenu ne pagal įstatymą, o iš malonės tik todėl, kad dėl Jėzaus Kristaus Dievas myli mane su visomis mano nesėkmėmis, myli mane silpną, žlugusį, visiškai nuodėmingą. Dievas myli mane ne dėl manęs paties ar to, ką padariau, o dėl Jėzaus ir to, ką Jis padarė dėl manęs. Todėl man nereikia gyventi stengiantis prieš Dievą pasirodyti ir užsitarnauti Jo palankumo. Jis myli mane. Atlikta. Viskas buvo atlikta prieš 2000 metų ant to kryžiaus. Tobulas Dievas, tobulas Žmogus sumokėjo tobulą kainą.

O dabar noriu, kad atkreiptumėme dėmesį į kai ką labai svarbaus. Tai pati svarbiausia dalis, todėl pakentėkite. Žinau, kad pavargome, bet tik paklausykite. Kai žmonės kalba apie kryžių, jie visuomet kalba apie vinis Jo rankose ir kojose, apie ietį Jo šone, erškėčių vainiką ant galvos, patyčias, mušimus, rimbo kirčius – visokias fizines Kristaus kančias. Nenoriu jų sumenkinti, bet jei tik tiek žinote apie kryžių, vadinasi, nieko apie jį nežinote. Kryžiaus nesuprantate.

Mes išgelbėti ne vien dėl to, kad romėnai ir žydai atstūmė Jėzų, prikalė Jį prie kryžiaus, ietimi perdūrė Jam šoną ar nuplakė rimbu. Mes išgelbėti todėl, kad ant to kryžiaus Jis užnešė mūsų nuodėmes, buvo Tėvo paliktas, o visagalis Dievas visa savo neapykantos mūsų nuodėmei jėga sutrynė į miltus savo viengimį Sūnų. „Niekada apie tai negirdėjau“, – sakote jūs.

O juk tai istorinė krikščionybė. Matote, kai kalbama apie kryžių, kalbama tik apie tai, ką Jėzui padarė žmonės. Mes išgelbėti ne vien dėl to, ką Jėzui padarė žmonės. Mes išgelbėti dėl to, kas nutiko tarp Tėvo ir Sūnaus.

Prisiminkite tas savo brošiūrėles, kur sakoma, kad Dievas šventas, o žmogus – nusidėjėlis, tarp jųdviejų driekiasi milžiniška praraja ir žmogus negali pereiti pas Dievą. Taip, tai tiesa. Žmogus atskirtas nuo Dievo. O kad ta spraga būtų užtaisyta, reikėjo, kad nuo Dievo atsiskyrusio žmogaus vietoj kas nors mirtų. Kabėdamas ant kryžiaus, Jėzus sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!“ Ar suprantate? Ar suvokiate, kaip Dievas neapkenčia nuodėmės ir kaip paskutinę dieną su ja pasielgs? Jūs turite suprasti, kad kabėdamas ant kryžiaus Jėzus nešė nuodėmę – savo žmonių kaltę – ir Dievas Tėvas su Juo pasielgė taip, kaip turėjo pasielgti su mumis. Jėzus buvo Dievo rūstybės sutrintas į miltus. Jis buvo Dievo paliktas.

Tik pažvelkite į 22 psalmę.

Pamenate, kai Jėzus kybojo ant kryžiaus, Jis sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!“

O dabar pasiklausykite 22 psalmės 1–6 eilučių:

„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Mano šauksmas toli nuo mano pagalbos. Mano Dieve, šaukiuosi Tavęs dieną, bet Tu neišklausai, ir naktį aš nenutylu. Tu esi šventas, kuris gyveni Izraelio gyriuje. Mūsų tėvai pasitikėjo Tavimi, ir Tu išgelbėjai juos. Šaukėsi Tavęs ir buvo išgelbėti, pasitikėjo Tavimi ir nebuvo sugėdinti. Aš – ne žmogus, bet kirmėlė, žmonių išjuoktas, tautos paniekintas.“

Ką sako Jėzus? Ogi skundžiasi, klausia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ O tada pateikia savo argumentą: „Per visą sandoros tautos istoriją dar nė karto nebuvo taip, kad teisusis šauktųsi Tavęs, o Tu neatsakytum. Bet štai aš, tavo viengimis Sūnus, šaukiuosi Tavęs ant kryžiaus, o Tu neatsakai. Kodėl?“

Ir pats atsako į klausimą: „Tu šventas, o aš – kirmėlė, pajuoka.“

Matote, kažkas turėjo nešti jūsų kaltę. Kažkas turėjo prisiimti jūsų nuodėmę.

Girdėjau žmones taip sakant: „Žinote ką? Dievas išieškojo visą dangų ir neatsirado nė vieno norinčio angelo. Jis išnaršė visą žemę ir neatsirado nė vieno sugebančio žmogaus.“

Visiškas absurdas. Kad ir būtų mirę visi dangaus angelai, kaina vis tiek nebūtų buvus sumokėta. Juk mirti turėjo žmogus. Žmogus nusidėjo, žmogus ir turėjo mirti. Dievas tapo žmogumi. Jis tapo mūsų broliu, vyresniuoju broliu. Apie tai kalbama Laiške hebrajams. Jis tapo vienu iš mūsų. Jis susitapatino su mumis ir dėl mūsų nuėjo ant to kryžiaus.

Kartą man bepamokslaujant universitete, atsistojo vienas studentas ir tarė: „Noriu jūsų paklausti. Kaip yra, kad vienas žmogus kelias valandas pasikankina ant to kryžiaus, o sumoka kainą už daugybę žmonių ir išgelbsti juos nuo amžinybės pragare?“

Aš atsakiau: „Jaunuoli, paaiškinti galima tik tuo, kad tas vienintelis žmogus, kuris kabėjo ant kryžiaus, buvo brangesnis už visus kartu sudėjus.“

Paimkite viską, kas yra: kalnus ir kurmių išraustas žemių krūveles, svirplius ar klounus, žvaigždes ir angelus, saules, planetas ir mėnulius, upokšnius – visą tą grožį ir padėkite ant vienos svarstyklių lėkštės, o ant kitos – Jėzų, ir Jis viską nusvers, nes Jo begalinė vertė nusveria viską.

Vienas teologas pasakė: „Nešdamas mūsų nuodėmes, Sūnus pažvelgė į dangų ir sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!’“ O Dievas Tėvas trenkė dangaus durimis Jam prieš veidą ir tarė: „Viešpats, Tavo Dievas, Tave prakeikia.“

Kažkas turėjo mirti Dievui nirštant iš neapykantos mums dėl mūsų nuodėmių.

Norite sužinoti, kaip Dievas nekenčia nuodėmės? Dievas sutrypė savo paties Sūnų, kai šis nešė nuodėmes. Kaip manote, kaip Dievas pasielgs su jumis teismo dieną, jei Jo akivaizdoje pasirodysite be priedangos – be Kristaus?

„Tai siaubinga!“ – baisitės jūs. Tai pagal Bibliją.

„Koks skandalas!“ Tai tiesa. Ir pasakysiu, kad Biblijoje yra kur kas daugiau eilučių, pagrindžiančių mano žodžius, nei tai, ką šiandien Amerikoje skelbia šiuolaikinė krikščionybė.

Jėzus sode tris kartus prašo: „Teaplenkia mane ši taurė. Teaplenkia mane ši taurė. Teaplenkia mane ši taurė.“

Klausimas: Kas gi tokio siaubingo buvo toje taurėje? Kas buvo toji taurė?

Jei įsigilinsite į Šventąjį Raštą, tai pamatysite, kad apie taurę daug kalbama Psalmyne ir pranašo Jeremijo knygoje. Jums leidus pateiksiu to, kas rašoma apie tą taurę, santrauką.

Psalmes ir pranašų knygas sudėjus į vieną, išeitų maždaug štai kas: „Dėl tautų nedorybių ir maišto, Aš, Dievas, priversiu gerti tautas iš savo rūstybės taurės. Jos gers, svyrinės ir žus.“ Tik Dievas tą taurę davė savo Sūnui ant kryžiaus ir Jis iki dugno išgėrė švento, teisaus, mylinčio Dievo bausmę už savo žmonių nuodėmes. O kai Sūnus sušuko „Atlikta!“, Dievas ją apvertė ir joje nebuvo nė lašo. Sūnus išgėrė taurę iki dugno.

Įsivaizduokite maždaug 16 000 km aukščio ir 16 000 km pločio vandens sklidiną užtvanką, o apačioje, maždaug už 12 km, išsidėsčiusį jūsų kaimelį. Kaimelis iš šiaudinių pirkių. Vieną rytą prabundate ir išėjęs į lauką išgirstate kurtinantį trūkinėjimą. Nespėjate nė apsižiūrėti, kaip užtvanka plyšta ir visas ten esantis vanduo plūsta jūsų link. Jūsų niekas niekada daugiau nepamatys. Vandeniui dar neužtvindžius kaimelio, prasiveria žemė ir vienu ypu sugeria jį visą , kad nė siūlo nespėjate peršlapti. Štai ką Jėzus atliko ant kryžiaus.

Įsivaizduokite apie 500 kg sveriančias dvi viena ant kitos sudėtas girnapuses. Viena sukasi pagal laikrodžio rodyklę, o kita prieš. Tarp jų įdėkite kviečio grūdelį. Iš pradžių slėgis paveikia luobelę, ji plyšta ir grūdas virsta miltais. „Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių.“ Tai kryžius.

26 eilutėje pasakyta: „Ir parodė savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų“ (Rom 3, 26).

25 eilutėje sakoma: „Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kantrus, nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau.“

Ką tai reiškia? Ogi štai ką. Tądien, kai Adomas ir Ieva nusidėjo prieš Dievą, jie turėjo mirti. Neturėjo būti jokio pasigailėjimo. Juos reikėjo nubausti myriop.

Tvanas nušlavė visas tautas, išskyrus Nojų, tik yra vienas klausimas. Nojus buvo nusidėjėlis ir jis taip pat turėjo mirti.

Dievas pašaukia Abraomą iš tautų ir pavadina jį draugu, tik yra vienas klausimas. Abraomas nepatikėjo Dievu ir taip pat nusidėjo.

Dievas pavadino Dovydą savo sūnumi, o Dovydas iš esmės įvykdė žmogžudystę ir neabejotinai svetimavo. Dėl Dovydo puikybės žuvo daugybė jo tėvynainių. Ar įsivaizduojate kaltintoją?

Ar matote, kad iki šiol buvo žinomas tik teisingumas? Danguje šėtonas sukilo ir jį nušlavė teisingumas, tobulas teisingumas. Ar suprantate? Jokio gailestingumo – tik teisingumas.

Ar įsivaizduojate, kad tądien Dievas Adomui ištarė maloningą pranašystę. Ar įsivaizduojate ten stovintį šėtoną ir sakantį: „Dieve, kas nutiko? Kur Tavo teisingumas? Adomas privalo mirti. Kaip gali jam atleisti?“

Ar įsivaizduojate Nojų laive? „Dieve, kas nutiko? Nejau nulipai nuo sosto? Šis žmogus irgi turėjo mirti. Dovydas. Ir tu jį vadini sūnumi? Kaip gali taip elgtis ir būti teisingas Dievas? Kaip gali atleisti nuodėmę? Nejau jis neturi mirti?“

Du tūkstantmečius metų Dievas atsakinėjo į šį klausimą. Norite sužinoti, kaip galiu ištarti Adomui palankią pranašystę? Norite sužinoti, kaip galiu išgelbėti Nojų, nuodėmingą žmogų nuo neabejotinos mirties per baisų tvaną? Norite sužinoti, kaip galiu pasikviesti žmogų, vardu Abraomas, iš Ūro miesto ir vadinti jį savo draugu? Norite žinoti, kaip galiu vadinti Dovydą savo sūnumi? Atsakysiu. Už juos visus mirė mano Sūnus. Taigi prieš du tūkstančius metų Dievas visiems laikams parodė, kaip dėl Jo Sūnaus sumokėtos kainos Jis gali būti ir teisingas, ir išteisinti nedorėlius.

Be to, turite suprasti, kad Abraomas, Nojus ir Dovydas buvo išgelbėti taip pat, kaip ir jūs. Jie žvelgė į Dievo pažadą. Jie tikėjo Dievu.

Tik turite suprasti, kad tikėjimo Dievu nepakanka jums išgelbėti, jei Dievas už jus nesumokėjo kainos. Jūsų tikėjimas tos kainos nesumoka. Jūs privalote tikėti Tą, kuris ją sumokėjo, tai yra Jėzų Kristų. Todėl Dievas teisus ir išteisina nedorėlius. Jėzus mirė ir po trijų dienų prisikėlė iš mirusių. Dievas sako, kad tai bus Jo duotas ženklas. O jei to ženklo jums negana, kito nebebus. Dievas parodys, kad šis Jėzus, dailidė iš Nazareto, yra Dievo Sūnus. Dievo ženklas ir yra ta mirtis, kuria Jėzus mirė ant to kryžiaus, atlygino pagal teismo sprendimą ir Dievo teisingumą, numalšino Dievo rūstybę ir dabar žmonės gali būti išgelbėti. Kaip?

Ne sukalbant maldą ir paprašant Jėzaus ateiti į širdį.

Deja, nieko panašaus Šventajame Rašte nerandu. Iki šiuolaikinių Amerikos evangelistų šito niekur nerandu ir Bažnyčios istorijoje. Pereik keturis žingsnelius, į visus teisingus klausimus atsakyk teigiamai, sukalbėk maldą, o jei nieko nenutiks, evangelistas vis tiek tau pasakys, kad Jėzus atėjo, nes Jis pasakė, kad ateis. Niekam verta.

Atėjęs pas Izraelį Jėzus nesakė: „Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė. Kas norėtų pakelti ranką ir pasikviesti mane į savo širdį?“

Juk Jėzus taip nekalbėjo. Jis sakė: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. <…> Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!“ Nusigręžkite nuo savo nuodėmių, kabinkitės į Kristų, ne Kristų ir Bažnyčią, ne Kristų ir krikštą, o vien tik į Kristų.

Mano viltis grįsta niekuo kitu kaip tik Jėzumi.

Tikintis žmogus sako maždaug taip: „Jėzau, pasitikėsiu Tavimi, o jei Tu pats iš savęs ne tiek stiprus, kad išgelbėtum mane, būsiu pragare, nes niekuo kitu nepasitikiu. Pasitikiu tik tavimi, tik vienu Kristumi.“

„Broli Polai, o kas yra atgaila?“ – paklausite jūs.

Tiesiogine prasme tai mąstysenos permaina.

„Na, tai ne… Gerai, aš pakeičiau savo mąstyseną.“

Matote, yra viena bėda. Yra du žodžiai, kuriuos tikrai painiojate. Protas ir širdis. Manote, kad mąstysenos permaina yra paviršutiniška. Ne, nepaviršutiniška. Pagal Šventąjį Raštą, jūsų mąstysena ar širdis yra visos jūsų esybės valdymo centras. Tai, kas jūs iš tikrųjų. Tai jūsų asmenybės esmė. Kai Biblijoje kalbama apie širdį, apie protą, kalbama apie jūsų esybę, visos jūsų mąstysenos ir elgsenos valdymo centrą ir viskas, ką darote, pasikeis. Mielas mano bičiuli, o jei tai pasikeis, visa kita irgi.

Keiskite savo mąstyseną. Kieno atžvilgiu?

Puikus pavyzdys – apaštalas Paulius. Jis ėjo keliu į Damaską ir galvojo, kad Jėzus Kristus yra baisus šventvagis, o krikščionys nusipelno mirties ir jis visus juos išžudys ar bent jau susodins į kalėjimą. Staiga pasirodo Kristus. Įsivaizduojate, tris dienas tas žmogus sėdėjo apakęs – nei valgė, nei gėrė. Ar žinote, ką tai rodo? Kristus visiškai sugriovė Pauliaus tikrovę, išardė jo pasaulį. Taip, tarsi netikėtai prabundate ryte ir suvokiate, kad iš tikrųjų tai matrica. Viskas yra netikra.

Noriu, kad suvoktumėte, jog subyrėjo visa būsimo apaštalo pasaulėžiūra. Jis suprato, kad tas, kurį laikė baisiausiu šventvagiu, yra Dievo Sūnus, o šventvagis – jis ir dabar visą savo gyvenimą privalo tarnauti Kristui. Dabar Paulius suvokia, kad tie, kuriuos ketino įkalinti, nužudyti, suluošinti, yra Dievo žmonės ir visą likusį gyvenimą jis privalo daryti viską, kad tik juos laimintų. Štai kas yra atgaila.

Atgaila – tai kai aukštosios mokyklos studentas, vertinantis pinigus, raumenis, puikią išvaizdą, gražius drabužius ir savo, kaip paties kiečiausio universiteto vaikino, statusą suvokia esąs miręs, ištvirkęs niekšas, tuščias egocentrikas, baisus žmogus; kai supranta, kad Dievas palaimino jo šeimą turtu, išsilavinimu ir visu tuo, kas laikoma amerikietiška svajone, o vyrukas nedarė nieko kito, kaip tik šventvagiavo, nesiskaitė su Juo ir kovojo prieš. Kai iš paties kiečiausio universiteto vaikino jis virsta tuo, kuris atsistoja gatvėje ir pamokslauja, o visi draugai mano, jog jis išsikraustėte iš proto. Galite kalbėti tą maldelę iki pamėlynavimo, bet vis tiek būsite pražuvęs. Visą dieną galite kviestis Jėzų Kristų į širdį, bet tai nieko neduoda. Garantuoju. Jūs išgelbėjamas ne per ritualinės maldos kartojimą. Jūs išgelbėjamas per tai, kad tikėdamas šaukiatės Viešpaties vardo, kad pasitikite Juo.

Ir nemanykite, jog jūsų gyvenimas nuostabus ir jums trūksta tik vieno, tai yra Jėzaus, kad gyvenimas būtų tobulas. Noriu jums pasakyti, kad man nesvarbu, kas jūs ar ką turite, nes jei neturite Jėzaus, jūsų gyvenimas nieko vertas, o viskas, ką įgysite šiame universitete, tiesiog užtrauks jums didesnę bausmę Teismo dieną, kadangi vienintelis svarbus dalykas yra Jėzus Kristus, ir jei jo neturite, neturite nieko, išvis nieko.

„Pasaulis niekina tavo žinią,“ – sakote jūs.

„O aš niekinu pasaulį,“ – atsakau aš.

Apaštalas Paulius sako: „Man pasaulis miręs, o aš – pasauliui, bet aš gyvas Kristui ir skelbiu gerąją naujieną, kad Evangelija – ne tai, ko laikosi įsikibę krūva amerikiečių tik tam, kad jų gyvenimas būtų dar geresnis ir šį gyvenimą žemėje jie nugyventų kuo geriausiai. Evangelija – tai mirti kiekvienai savo svajonei, savo paties valiai ir pačiam sau, savo savarankiškumui ir savivaldai, atsiduoti Kristui ir tikėti, jog užteko to, ką Jis padarė ant kryžiaus.

Ką jums daryti šįvakar? Vieni turėtumėte grįžti namo ir šauktis Dievo tol, kol nebūsite užtikrintas, kad esate išgelbėtas. Kiti galbūt esate nuoširdūs tikintieji, bet jus laiko pasaulis. Turite savęs nekęsti už tai, ką padarėte, ir pulti prie Dievo. Treti manote esą krikščionys, bet jūs bevaisiai.

Jėzus sakė: „Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Jūs pažinsite juos iš vaisių.“

Jūs išgelbėti ne darbais. Tai šventvagiška. O jei išgelbėti, tai ir atgimę iš aukšto. Jūs naujas kūrinys, kuris gyvens kitaip, nes eis prieš pasaulį ir erzins pasauliečius.

Šįvakar Jėzus Kristus žada du dalykus – amžinąjį gyvenimą ir kryžių. Tai Evangelija. Ateik pas jį, būk išgelbėtas.

Aš nekviesiu ir neprašysiu pakelti rankų ar palenkti galvų. Aš paprašysiu eiti pas Dievą ir šauktis Jo tikėjimu tol, kol Dievas nepasakys, kas esate išgelbėtas, kol negausite patvirtinimo, kurio negali duoti joks žmogus, kaip tik Šventoji Dvasia, kad Dievas jumyse atliko darbą ir jus pakeitė.

–  Broli Polai, iš kur man žinoti, kad aš išgelbėtas?

Jums bus tiesiogiai patvirtinta, išnyks kaltės jausmas, gal net patirsite džiaugsmą, ramybę. Bet tai ne viskas. Jūs pradėsite gyventi kitaip.

Nejau be nuodėmės?

Ne, jūs vis dar nusidėsite, kovosite su nuodėme, bet tik tiek. Jūs jai priešinsitės, bet su ja nebedraugausite ir po truputį keisitės.

Įrodymas, kad esate atsivertęs, kad kartą tikrai atgailavote ir tikrai įtikėjote, yra tai, kad šiandien vis dar atgailaujate, tikite ir augate Kristuje.

Mieli studentai, šiame pasaulyje nieko nėra. Jis nieko neturi. Neikite čia ir nesivaikykite amerikietiškos svajonės. „Visa, ką darote, darykite Dievo šlovei.“ Jūs galvojate: „Gerai, tai kodėl norite, kad mes visi eitume tarnauti?“

Ne. Noriu pasakyti, kad jei esate krikščionis, tai nieko nėra pasaulietiško. Jei jūs stalius, inžinierius, kasate tranšėjas, esate gydytojas, viskas šventa, jei tikite Kristų. Viskas, ką darote, darote Jam ir Jo šlovei.

Gerai. Melskimės.

Tėve, pažadink. Viešpatie, pažadink šiuos studentus, kad jie pažintų Tave, žinotų, kad Dievas jų nelepina, o susižavėtų Tavimi ir pažintų Tave, tavo Sūnų, sektų Tavimi, pažintų, kad yra tikra krikščionybė. Tėve, meldžiu, kad šie studentai atiduotų savo gyvenimą Tau, kad kai kas iš jų eitų į visą pasaulį ir pamokslautų Evangeliją, tikrą Evangeliją, o ne amerikonizuotą Evangeliją, ne paprastą tikėjimo sistemą, ne penkis ar šešis žingsnius Tavęs link, o Evangeliją, kad jie atgailautų ir tikėtų, kad Tu juos naudotum, įdėtum į juos savo Dvasią, apsigyventum juose, įgaliotum juos ir pripildytum juos sklidinai. Suteik jiems aštrų protą. Suteik jiems plačias širdis. Viešpatie, suteik jiems kuo tvirčiausią įsitikinimą, kad, jiems esant silpniems, Tu esi stiprus. Jėzaus vardu. Amen.

---

DĖMESIO: Jūs galite paremti šią pamokslų vertimo tarnystę bet kokio dydžio auka per PayPal sistemą:

• Paspaudę šią nuorodą: https://goo.gl/dbJq6H
• Savo išmaniuoju telefonu nuskanavę šį QR kodą: