Viešpatie Dieve, būk mums geras (Ps 90, 17)
Kai šįryt skaičiau šiuos nuostabius žodžius, staiga kaip žaibas kilo svarbus klausimas: „Siela, ar šis gerumas dabar išlietas tau ir tavo kasdieniam gyvenimui?“ Deja! Balsiai ištarto atsako nepasigirdo. Vienintelį įmanomą atsakymą davė tik nulenkta galva, tylios lūpos ir gilus kaltos, bet atgailaujančios širdies atodūsis.
Paskui atsisėdau prieš Viešpatį nustebusi ir susigėdusi, o gausybė minčių įgavo formą ir pavidalą. Tėve, Tu žinai, kad nuoširdžiai geidžiu pašventinimo malonumo ir mielai paklusiu Tavo įsakymui būti šventai. Ir jeigu troškimas visiškai atsiduoti Tau užtikrins šią ypatingą malonę, aš ją turėsiu. Kas nuolat griauna mano tikslus, žlugdo pastangas ir neleidžia išsipildyti karščiausiam troškimui?
Brangus Mokytojau, jei esi mano pašventinimas, kodėl tai ryškiau nepasireiškia manyje? Ar gali būti, kad nesąmoningai puoselėju širdyje kažką, kas trukdo veikti Tavo Šventajai Dvasiai, todėl manęs nepasiekia skirtasis palaiminimas – mat kelią užkerta valia, nevisiškai atsidavusi Tavajai? O gal ėmusi sekti Kristumi tenkinausi tuščiais įnoriais, nuolaidžiavau apgailėtiniems kvailiems geismams ir taip nuliūdinau Dievo Dvasią, kuri neapreiškė Savo jėgos?
O Viešpatie, pasigailėk manęs ir atleisk man! Pažadink mano sieloje nuoširdų didžios atsakomybės priklausyti Tau ir nešioti Tavo vardą jausmą! Sukelk manyje, Viešpatie, džiugų uolumą tapti viskuo, kuo Tu nori, kad tapčiau! Pripildyk mane galingos jėgos, kuri veikia mumyse suteikdama „ir troškimą, ir darbą“ pagal Tavo valią! Taip, bausk ir kamuok mane, Viešpatie, jei daugiau niekas nepadės padaryti mane Tavo šventumo dalininke!
„Viešpatie Dieve, būk mums geras.“ Brangus Tėve, man reikalingas šis palaiminimas. Padėk man melstis šia nuostabia malda supratingai, prisimenant, kokia didžiule kaina užtikrinai atsakymą. Padėk šlovinti už neprilygstamą meilę, kuri padaro mane
Tavo nesuteptu indu,
Šventu kaip Šventasis.
O, ką atliko Dievas! Aš pernelyg aiškiai matau, kaip nuodėmė subjaurojo ir deformavo mano prigimtį bei kokį chaosą sukėlė tarp visų kūrinių, kuriuos Dievas sutvėrė Sau. Jei ne ši mirtina blogybė, mes ir dabar turėtume „Dievo atvaizdą“. Argi lelija prašo baltumo, medžiai – vešlios lapijos, o saulė – savo didybės? Ne, jie yra tokie, kokius sukūrė Veltui teikiama malonė ir meilė per mirtį Dievas, išlaikė savo pirminį būvį ir vis dar yra „labai geri“. Bet žmogus, nuodėmingas žmogus, nupuolė. Tą, kuris buvo sukurtas pagal Dievo panašumą, vidinis blogis padarė beveidį ir beformį.
Ak, brangus Viešpatie, kai parodai mums, kokios piktos mūsų širdys, apima siaubas. Pultume į neviltį, jei iš karto nenukreiptum mūsų akių į nuostabų Golgotos kalną, ant kurio Tas, kuris yra „visas žavingas“, atnašavo didžiulę auką, sugrąžinusią mus atgal pas Tave! Brangus kraujas, apvalantis mus nuo visų nuodėmių, atnaujina mumyse nuodėmės sumaitotą grožį. Jo karališkas purpuras ne tik pridengia mūsų bjaurumą, bet ir jį panaikina bei suteikia mums grožį, į kurį Viešpats žvelgia su pasimėgavimu.
O mano siela, juk tu labiausiai trokšti, kad šis „šventumo grožis“ būtų tavo šlovingas apdaras. Tuomet turi laikytis arčiau Mokytojo, uždaryti savo širdies duris visoms blogybėms ir plačiai jas atverti Jo Šventajai Dvasiai, kuri apreikšdama tau Kristų darys tave panašų į Jį. Yra sena pasaka apie paprastą molio gabalą, kuris, susilietęs su rože, prakvipo jos maloniu aromatu. Jei tavo širdyje pražys Šarono Rožė ir ims skleisti aplink tavo gyvenimą savo aromatą, toji pasaka virs laimingu tavo patirties faktu. „Tavo akys matys Karalių Jo grožybėje“ – taip, tesuteikia tai Dievas. Bet esti viena sąlyga – „šventumas, be kurio niekas neregės Viešpaties“.
Tebūna amžina šlovė mūsų sielos Mylimajam, kad Jo tobulas teisumas pridengia mus dabar ir tą dieną, kai parves mus „į Tėvo namus“. Mes būsime IŠLAIKYTI NENUPUOLĘ IR JO „ŠLOVĖS AKIVAIZDON PASTATYTI NEPRIEKAIŠTINGI SU DIDŽIAUSIU DŽIAUGSMU“.
Tekstas paimtas iš knygos Suzana Sperdžen. „Veltui teikiama malonė ir meilė per mirtį. Rytmečio skaitiniai”. Knygą galite įsigyti „Reformatų knygyne”.
