Dž. R. Mileris (J. R. Miller), 1905 m.
Klausimas, kodėl kenčiame, visada buvo vienas didžiausių gyvenimo klausimų. Jėzui parodžius užuojautą nuo gimimo aklam žmogui, mokiniai jo paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jie nė neabejojo, kad kuris nors nusidėjo, o tas aklumas buvo nuodėmės rezultatas. Anomis dienomis tokia nuomonė buvo labai paplitusi. Manyta, jog tas, kurį užgriuvo baisi nelaimė ar kuris atsidūrė bėdoje, nusidėjo, o toji nelaimė ar bėda – jo nuodėmės padarinys.
Amžinasis klausimas, kodėl dievobaimingieji kenčia, o nedorėliai išvengia kančių, glumina daugelį. Visai neseniai į bėdą patekusi nuostabi rašytoja rašė: „Mane apėmusi depresija juodesnė, nei galite įsivaizduoti. Žinau, kad niekada neberašysiu. Mes abi su seserimi likome be skatiko, dar baisiau, įklimpome į skolas. Šitai rašau klausdama jūsų, ką manote apie Dievą, kai padėtis tokia nepataisoma.“ Taip graudžiai dejuoja nuo nelaimės apkvaišęs žmogus, bet daugelis kitų, kurie, ištikus didelei nelaimei, išlaiko blaivesnį protą nei toji vargšė moteriškė, taip pat atkakliai klausinėja: „Ką dabar manai apie Dievą?“
Sielvarto prislėgtas tėvas, budėdamas prie mylimos dukrelės, gulinčios mirties patale, sušuko: „Jei tik galėčiau prisiimti jos skausmą, su kokiu džiaugsmu tai padaryčiau! Aš negaliu žiūrėti, kaip ji kenčia, o kaip Dievas gali?“ Vienu ar kitu metu vienaip ar kitaip kiekvieno širdį užgula klausimas, kodėl mes kenčiame.
Prisiminkime, kad tą siaubingą valandą, kai Jėzus kentė baisias kančias ant kryžiaus, net ir Jis paklausė: „Kodėl mane apleidai?!“ Kad ir koks veriantis buvo Jėzaus klyksmas: „Kodėl, kodėl mane apleidai?!“, bet tikėjimas Jo neapleido, nes Viešpats šaukėsi: „Mano Dieve, mano Dieve.“
Nėra nė vieno, kuris tamsią valandą nebūtų šaukęs: „Kodėl toks skausmas, tokia kančia, toks nelaimės slėpinys?“ Kokia paguoda žinoti, kad atsakymai į šį klausimą yra Evangelijoje. Tądien gatvėje Jėzus paaiškino savo mokiniams.
Pirma, jis aiškiai pasakė, kad jų nuomonė klaidinga. Jis atsakė: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai.“ Jėzus nemanė nei kad tas žmogus ar jo tėvai buvo be jokios nuodėmės. Tik ta nelaimė, aklumas, nebuvo nuodėmės vaisius. Nemanė Jis ir kad nuodėmė niekada nesukelia negalios, aklumo ir kitų ligų bei nelaimių. Jos – dažnai nuodėmės padarinys. Nuodėmė išties daugeliui užtraukia prakeikimą ir nelaimę. Tačiau čia Jėzus imasi atsargumo priemonių, kad mokiniai nemanytų, jog kančia visada ar dažniausiai yra nuodėmės padarinys. Baisi klaida sakyti kiekvienam atsidūrusiam nelaimėje, kad jis nusidėjo ar kad jo nelaimė – tai bausmė už nuodėmę. Kai pamaldų žmogų aplanko nelaimė, jam irgi nederėtų klausti: „Ką aš padariau, kad Dievas mane taip baudžia?“
Jėzus ne tik paneigė įsigalėjusią nuomonę, kad visų kančių priežastis – nuodėmė, bet ir puikiai atskleidė išaiškindamas bėdų slėpinį. Pasak Jėzaus, tą žmogų aklumas ištiko „dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai“. Spėlioti, dėl ko žmogų ištiko nelaimė ir kas dėl to kaltas, nevalia. Mes turėtume tučtuojau imtis visko, kad palengvintume to žmogaus kančias ar numalšintume jo skausmą. Ano neregio nelaimė buvo galimybė Jėzui padaryti gailestingumo stebuklą. Jei ne aklumas, nebūtų atsiradusi galimybė pademonstruoti Dievo darbą. Kiekvieną kartą susidūrę su žmogaus stoka, kančia ar sielvartu, turime galimybę pademonstruoti Dievo darbus visomis išgalėmis rodydami gerumą, guosdami, visokeriopai pagelbėdami. Jei serga namiškis ar kaimynas, tai Dievas šaukia jus atlikti švelnią meilės pareigą, pasiaukojančiai tarnauti, atlikti Dievo darbą atgulusiems į ligos patalą. Štai kodėl Dievas leidžia kentėti.
Galbūt Dievas siekia, kad nelaimė būtų mums patiems naudinga. Gyvenime nė vienas nepasiekia geriausių savo galimybių be skausmo už jas nesumokėjęs. Pasakojama, kad, apsilankęs puodžiaus dirbtuvėje ir pamatęs indą su neryškiu, išblukusiu piešiniu, žmogus paklausė, kodėl taip nutiko. Jam paaiškino, kad indas ne iki galo išdegtas. Būtų buvę kur kas geriau, jei indas būtų ilgiau palaikytas karštesnėje krosnyje, tada piešinys būtų aiškesnis ir ryškesnis. Galbūt dauguma mūsų prarandame puikesnes galimybes dvasiniams laimėjimams įgyti, nes nenorime kentėti?
Kartais esame šaukiami kentėti dėl kitų, kad jiems būtų geriau. Didžiausia žmogui Dievo duota garbė šiame pasaulyje – padėti savo artimui. Kai kurių gyvenimas spindi it ryški šviesa tarp žmonių. Paprastai tokie žmonės būna tykūs, juos nedažnai išgirsi viešumoje. Bet jų veiduose, jų charakteryje ir nusistatyme matyti Jėzaus žymės, jie nesavanaudiškai padeda kitiems. Pas juos eina visi vargstantys ir sielvartaujantys, pavargę, ilgesio apimtomis širdimis. Atrodo, tarsi jie būtų skirti būti padėjėjais ir guodėjais, naštų nešėjais, patarėjais ir draugais visiems, kuriems reikia tokios pagalbos.
Kas negeidžia užimti tokios naudingos, įtakingos vietos tarp žmonių? Bet ar esame pasirengę už tai sumokėti? Nepatyręs kančios, nė vienas negali tapti tvirtas, ramus, paslaugus, uola nualintoje žemėje, prieglobsčiu audroje, pavėsiu kaitroje. Gražaus gyvenimo pamoką privalu išmokti savęs atsižadėjimo mokykloje – kryžiaus mokykloje.
Buvo rašoma apie lengvos plunksnos, daugybę nuostabių eilių parašiusį poetą. Pasaulis klausėsi ir žavėjosi, bet nepadėjo, neįkvėpė geresniems darbams. Mirė poeto vaikas. Tada jis sumirkė plunksną savo širdies krauju ir parašė, o pasaulis stabtelėjo ir pasiklaũsė, pasidžiaugė palaima ir buvo paakintas gyventi gražiau.
Kad mūsų pagalba išties būtų naudinga, privalome išeiti kančių mokyklą, nes tik joje išmokstamos pamokas, parengiančios mus šventesnei tarnystei.
Kita kančios paskirtis – pagarbinti Dievą. Šėtonas pasakė, kad Jobas buvo dievobaimingas iš išskaičiavimo. „Argi veltui Jobas bijo Dievo? Argi neaptvėrei iš visų pusių tvora apie jį patį, apie jo namus ir apie viską, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje. Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis.“ Šiam kaltinimui paneigti Jobas buvo atiduotas į priešininko rankas. Jis kentėjo ne dėl savo nuodėmių, bet kad būtų įrodyta, jog jo pamaldumas nuoširdus.
Kai esame pašaukti kentėti, galbūt turime būti Dievo liudytojai. Juk nežinome, kokį poveikį turės mūsų ištikimybė kuriuo nors sunkumų ar išmėginimų metu. Pavyzdžiui, skundas ar susierzinimas kenčiant gali pasirodyti nereikšmingas dalykas, bet vis dėlto jis gali baisiai pakenkti mūsų liudijimui. Dievas nori, kad Jam atstovautume, įkūnytume Jo būdo bruožus, kuriuos Jo noru turėtų pažinti pasaulis. Atgulęs į ligos patalą krikščionis šaukiamas pademonstruoti savo Šeimininko grožį per kantrybę, pasitikėjimą, meilią dvasią. Didelio sielvarto prislėgtas krikščionis šaukiamas parodyti pasauliui tikėjimo prasmę ir gebėjimą išlaikyti širdį ramią ir taikią net ir didžiausios netekties ar širdgėlos valandą. Kentėdami esame Dievo liudytojai, o kad Jo nenuviltume, privalome parodyti, jog turime dieviškosios malonės jėgą ir nepaliaujame giedoti giesmę širdyje net ir skausme ar sielvarte.
Atsidūrus bėdoje, klausimas „Kodėl?“ niekada neduos jokios naudos. Dievas turi savų priežasčių ir užtenka, kad Jis žino, kodėl mums ar mūsų draugui siunčia vienokį ar kitokį išmėginimą. Slėpinys visuomet išlieka. Kur beeitume, nuolat girdėti gluminantis ir širdį veriantis „Kodėl?“ Atsakymo į šį klausimą neturime. Šis klausimas ne mums, kad mėgintume į jį atsakyti. Tas „Kodėl?“ skirtas mūsų Tėvui. Jis žino. Leiskime Jam atsakyti, o patys kliaukimės Juo ir nurimkime. Dievas yra meilė. Jis neklysta.
