Dž. R. Mileris (J. R. Miller), 1905 m.
Klausimas, kodėl kenčiame, visada buvo vienas didžiausių gyvenimo klausimų. Jėzui parodžius užuojautą nuo gimimo aklam žmogui, mokiniai jo paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jie nė neabejojo, kad kuris nors nusidėjo, o tas aklumas buvo nuodėmės rezultatas. Anomis dienomis tokia nuomonė buvo labai paplitusi. Manyta, jog tas, kurį užgriuvo baisi nelaimė ar kuris atsidūrė bėdoje, nusidėjo, o toji nelaimė ar bėda – jo nuodėmės padarinys.
Amžinasis klausimas, kodėl dievobaimingieji kenčia, o nedorėliai išvengia kančių, glumina daugelį. Visai neseniai į bėdą patekusi nuostabi rašytoja rašė: „Mane apėmusi depresija juodesnė, nei galite įsivaizduoti. Žinau, kad niekada neberašysiu. Mes abi su seserimi likome be skatiko, dar baisiau, įklimpome į skolas. Šitai rašau klausdama jūsų, ką manote apie Dievą, kai padėtis tokia nepataisoma.“ Taip graudžiai dejuoja nuo nelaimės apkvaišęs žmogus, bet daugelis kitų, kurie, ištikus didelei nelaimei, išlaiko blaivesnį protą nei toji vargšė moteriškė, taip pat atkakliai klausinėja: „Ką dabar manai apie Dievą?“ Skaityti toliau: Kančios slėpinys