Arturas V. Pinkas (Arthur W. Pink)
Apaštalų darbų 19 skyriuje sužinome, kad, atvykęs į Efezą, apaštalas Paulius pakláusė kelių mokinių apie Joną Krikštytoją. „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ (2 eil.) Parašyta: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia.“ Deja, istorija kartojasi. Tą patį klausimą uždavus daugybės vadinamųjų „bažnyčių“, kuriose viešpatauja modernizmas ir pasaulietiškumas, nariams, jie, be abejonės, būtų priversti atsakyti lygiai taip pat. Tie mokiniai Efeze nieko nežinojo apie Šventąją Dvasią tikriausiai dėl to, kad, kai Kristaus pirmtakas pakrikštijo juos Judėjoje, jie sugrįžo į Efezą, kur ir paliko nežinioje dėl Sekminių dienos įvykių. Bet eilinės „bažnyčios“ nariai nieko nežino apie trečiąjį Dievybės asmenį dėl to, kad pamokslininkai, kurių jie klauso, apie jį nutyli.
Ne ką geresnė padėtis ir daugelyje tų bažnyčių, kurios vis dar laikomos ortodoksinėmis. Nors ten galbūt Dvasios asmuo ir neatstumiamas, bet apie jį užsimenama tik retkarčiais, vis dėlto ten, su itin retomis išimtimis, skelbiamas konkretus biblinis mokymas apie dieviškojo Guodėjo malones ir veiksmus. Bet net ir praktikuojantys krikščionys labai menkai suvokia Šventosios Dvasios darbą gelbstint. Daugumoje tų bažnyčių, kur Viešpats vis dar formaliai pripažįstamas kaip vienintelis nusidėjėlių Gelbėtojas, pagal dabartinį mokymą, Kristus gali išgelbėti žmones, bet jie patys privalo nuspręsti, ar bus išgelbėti. Šiais laikais taip įprasta manyti, kad Kristus pasiūlomas žmogui ir tas privalo „priimti Kristų kaip asmeninį Gelbėtoją“, „atiduoti Jam savo širdį“, „užimti savo poziciją Kristaus atžvilgiu“ ir panašiai, jei norima, kad kraujas, pralietas ant Kryžiaus, nuplautų žmogaus nuodėmes. Vadinasi, pagal tokį supratimą, atlikto Kristaus darbo – visais laikais ir visoje visatoje didžiausio darbo – sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo permainingos žmogaus valios!
O patekę į kur kas mažesnį krikščionių būrį, ten, kur vis dar pripažįstama, kad Šventoji Dvasia turi atsakingą uždavinį ir tarnystę, susijusius su Evangelijos skelbimu, matyti, kad net ir ten vyrauja bendra nuomonė, jog, patikimai skelbiant Kristaus Evangeliją, Šventoji Dvasia apkaltina žmones dėl nuodėmės ir parodo, kad jiems reikalingas Gelbėtojas. Tačiau tik nedaugelis pasirengęs eiti dar toliau. Tokiose vietose paplitusi nuomonė, kad nusidėjėlis turi bendradarbiauti su Dvasia, kad jis pats privalo pasiduoti Dvasios „siekiui“ arba nebus ir negali būti išgelbėtas. Tačiau tokia pragaištinga ir Dievą žeidžiančia teorija paneigiami du dalykai. Įrodinėti, kad juslinis žmogus geba bendradarbiauti su Dvasia, reiškia neigti, kad jis yra miręs „savo nusikaltimais ir nuodėmėmis“, mat miręs žmogus nieko negeba. O teigti, kad Dvasios veiksmams žmogaus širdyje ir sąžinėje galima pasipriešinti ir atsispirti, reiškia neigti Dievo visagalybę!
Prieš tęsdami toliau ir norėdami parengti kelią tam, prie ko dar prieisime, keliais žodžiais turime aptarti frazes „mano Dvasia nekovos su žmonėmis amžinai“ (Pr 6, 3) ir „visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai“ (Apd 7, 51). Šiose ištraukose kalbama apie išorinį Dvasios darbą, tai yra apie jos liudijimą per skelbiamą Žodį. 1 Pt 3,18–20 parodoma, kad būtent Kristaus Dvasia Nojuje „kovojo“ su prieštvaniniais gyventojais, kai jiems pamokslavo patriarchas (2 Pt 2, 5). Taigi Apaštalų darbų 7 skyriuje iškart po to einantys žodžiai paaiškina 51 eilutę: „Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai?“ Kaip kad ir pranašas Nehemijas sakė: „Daugelį metų Tu pakentei juos, liudydamas prieš juos per savo dvasią savo pranašuose. Jie neklausė Tavęs <…>. “ (Neh 9, 30)
Išoriniam Dvasios darbui, jos liudijimui per Šv. Raštą, kai jis pasiekia išorines juslinio žmogaus ausis, visada „priešinamasi“, jis atmetamas, o tai tik dar vienas svarus ir akivaizdus įrodymas, kad „kūniškas mąstymas priešiškas Dievui“ (Rom 8, 7). Bet dabar turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad Šv. Rašte atskleidžiamas dar vienas Šv. Dvasios darbas, atliekamas viduje, nepastebimai ir nematomai. Šis darbas visada VEIKSMINGAS. Kaip tik apie Dvasios darbą gelbstint, pradėtą širdyje gimus iš aukšto, nuolat tęsiamą visą krikščionio gyvenimą žemėje ir užbaigiamą danguje, kalbama Fil 1, 6: „Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs.“ Būtent tai ir yra Ps 138, 8 esmė: „VIEŠPATS man įvykdys savo užmojį.“ Šį darbą Dvasia atlieka kiekviename Dievo išrinktajame ir vien tik juose.
Gerai pasakyta, kad „į Šventosios Dvasios vaidmenį ir pareigas gelbstint Dievo išrinktuosius įeina ir jų atnaujinimas“. Ji atgaivina šlovės įpėdinių dvasinį gyvenimą, apšviečia jų protą Kristui pažinti, jiems Jį apreiškia, kuria Jo pavidalą jų širdyse ir priverčia visas viltis dėl amžinosios šlovės sudėti tik į Jį. Ji išlieja Tėvo meilę jų širdyse ir leidžia ją iš tiesų pajusti. Savo sielose patyrus maloningą ir veiksmingą Šventosios Dvasios darbą, Dievo išrinktiesiems belieka tik sykiu su Psalmių autoriumi tarti: „Palaimintas žmogus, kurį Tu išrenki ir priimi, kad jis gyventų Tavo kiemuose.“ (Ps 65, 4)
Viena iš šių laikų apgaulių yra ta, kad evangelinis tikėjimas Kristumi yra neatnaujinto žmogaus galioje, kai jis, atlikdamas tai, kas naiviai vadinama „paprastu tikėjimo veiksmu“, tampa atnaujintu žmogumi. Kitaip tariant, manoma, jog žmogus yra savo paties išgelbėjimo pradininkas. Jis žengia pirmą žingsnį, o visa kita padaro Dievas; jis „tiki“, o tada ateina Dievas ir jį išgelbsti. Tai niekas kitas, kaip įžūlus ir visiškas Dvasios darbo paneigimas. Jei yra laikas, kai nusidėjėliui labiausiai reikia Dvasios jėgos, tai būtent pradžioje. „Tas, kuris neigia, jog jam pradžioje reikalinga Dvasia, ir vėliau netiki jos darbu – tas netiki, jog jam apskritai reikia Dvasios veikimo. Didžiausia ir sunkiausiai įveikiama kliūtis stūkso kelio pradžioje. Jei šią kliūtį nusidėjėlis pajėgtų įveikti be Dvasios, pajėgtų ir visa kita. Jei jam nereikia Dvasios tikėti, jam jos neprireiks ir mylėti.“ (H. Bonaras (H. Bonar))
Didžiai klysta tie, kurie mano, jog, Dvasiai atlikus savo darbą žmogaus sąžinėje, žmogus vis tiek renkasi gimti iš aukšto ar ne, tikėti ar ne. Dievo Dvasia nelaukia, kol tikintysis pareikš savo valią tikėti; atvirkščiai, ji veikia išrinktuosiuose ir „suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo.“ (Fil 2, 13) Todėl Jahvė ir pareiškia: „Mane suranda tie, kurie manęs neieškojo.“ (Iz 65, 1, kurią cituoja apaštalas Paulius Rom 10, 20) Išganingai tikėti Kristumi – antgamtinis veiksmas, antgamtinės malonės vaisius. Puolusiame žmoguje nėra daugiau jėgos tikėti sielos išgelbėjimu nei jo paties nuopelnų, suteikiančių teisę į Dievo palankumą; taigi, kad turėtų jėgos, jis priklauso nuo Dvasios, o kad būtų tinkamas – nuo Kristaus. Dvasios darbas yra pritaikyti išganymą, kurį Viešpats Jėzus nupirko savo tautai, o Dievo vaikai už savo išgelbėjimą turi būti dėkingi lygiai taip pat ir Vienam, ir Kitam.
Pagal Laiško Titui 3 skyriaus 5 eilutę išpirktųjų išgelbėjimas aiškiai priskiriamas Dievo Dvasiai: „Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo, Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu.“ „Paklausus, kuria prasme galima sakyti, kad žmogus išgelbėtas Dvasios atnaujinimu, atsakymas akivaizdus. Tiesų, kurioms nestinga priežastinių saitų, nemaža. Mes išgelbėti dievišku nutarimu, nes Dievas paskyrė mus išgelbėjimui; mes išgelbėti atpirkimu, kuris yra visų nuopelnų pagrindas; mes išgelbėti tikėjimu, kuris yra vienybės su Kristumi saitas; mes išgelbėti malone, kuri yra atliktų darbų priešybė; mes išgelbėti tiesa, kuri perteikia Dievo liudijimą; o kaip čia pasakyta, mes išgelbėti Šventosios Dvasios atnaujinimu, pagimdančiu tikėjimą širdyje.“ (G. Smytonas (G. Smeaton))
ATGIMDO Dvasia
„Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis; <…> mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino <…>.“ (Ef 2, 1. 5) Mirusiųjų nusikaltimais atgaivinimas – trečiojo Trejybės asmens darbas. „<…> kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.“ (Jn 3, 6) Juslinio žmogaus dvasia negyva. Jis gyvas nuodėmės ir pasaulio atžvilgiu, bet Dievui – miręs, atskirtas „nuo Dievo gyvenimo“ (Ef 4, 18). Jei šia didžia tiesa iš tiesų būtų tikima, ginčai dabartine tema liautųsi. Miręs žmogus negali nei „bendradarbiauti“ su Dvasia, nei „priimti Kristaus“. 2 Kor 3, 5 parašyta: „Ne todėl, kad būtume patys tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs.“ Taip pasakyta apie krikščionis. Jei atgimusieji iš aukšto neturi gebėjimo „mąstyti“ dvasiškai, juo labiau neatgimusieji.
„Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.“ (1 Kor 2, 14) Kas gali būti dar aiškiau? Neatgimusios būsenos juslinis žmogus yra puolęs. Jei žmogus nėra gimęs iš aukšto, jis neturi jokio dvasinio įžvalgumo. Viešpats aiškiai pasakė: „Jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės.“ (Jn 3, 3) Juslinis žmogus nemato savęs, savo pražūties, savo nuodėmingumo, savojo teisumo nešvarumo. Kad ir kaip aiškiai bebūtų pateikiama Dievo tiesa, jis, būdamas aklas, nesupranta nei jos dvasinės reikšmės, nei to, kad ji atitinka jo poreikį. Evangelija suprantama dvasiškai tik todėl, kad veikia Šventoji Dvasia, nes būtent ji yra dieviškojo apreiškimo kūrėja. Pirma turi būti dvasinė gyvybė, o paskui dvasinis praregėjimas, ir pati Dvasia turi įžengti į širdį prieš tai, kol ten rasis gyvybė. „Aš įdėsiu į jus savo dvasią, ir jūs būsite gyvi.“ (Ez 37, 14)
Dvasios veikla gimstant iš aukšto – dieviškasis stebuklas, kuris yra jos pirma duotos antgamtinės jėgos padarinys. Tai dvasinio lavono atgaivinimas, tai negyvos sielos atsigavimas. Pats nusidėjėlis negali šito pasiekti savo paties valios veiksmu kaip negali sukurti ir visatos. Toks malonės stebuklas Šv. Rašte apibūdinamas kaip „beribė Jo jėgos didybė mums, kurie tikime, veikiant jo galingai jėgai. Ja Jis veikė Kristuje, prikeldamas Jį iš numirusių“ (Ef 1, 19. 29). „Ta pati jėga, kuri buvo panaudota Kristui iš mirusiųjų prikelti, panaudojama ir atgimdant. Kristaus prisikėlimas – pavyzdinis mūsų dvasinio prisikėlimo modelis, pagal kurį Dvasia mumyse veikia taip, kaip jame, ir atlieka darbą, prilygstantį jo prikėlimui. Kaip Kristaus prisikėlimas yra pirmasis žingsnis jo amžinosios karalystės ir šlovės link, taip atgimimas iš aukšto yra pirmoji atvira pažintis su visomis tos malonės būklės, į kurią dabar pateko Dievo vaikas, palaimomis.“ (S. E. Pirsas (S. E. Pierce))
TINKAMUS dangui padaro Dvasia
Mūsų teisė į šlovę grindžiama tiktai Kristaus teisumu; mūsų pačių tinkamumas tokiai šlovei priklauso nuo Šventosios Dvasios atgimdymo iš aukšto. Tinkami dangui tampame tik atgimdyti iš aukšto. Rašydamas iš aukšto atgimusiems kolosiečiams, apaštalas sako: „<…> [kad su džiaugsmu] dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje.“ O tada parodo, kaip tapome tinkami: „<…> kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę.“ (13 eil.) Jų teisė yra išorinė, o „tinkamumas“ – vidinis. Šventoji Dvasia sukūrė juose prigimtį, kuriai duotas gebėjimas pažinti triasmenį Dievą ir Juo džiaugtis.
Kol neatgimėme iš aukšto, buvome visiškoje tamsybių, tai yra nuodėmės ir šėtono valdžioje, o išsivaduoti iš tos vergijos galėjome ne ką labiau nei Jona pabėgti iš banginio pilvo. Sėdėjome tamsybėje ir gyvenome mirties šešėlyje (Mt 4, 16); buvome belaisviai ir kaliniai (Iz 61, 1), „be vilties ir be Dievo pasaulyje“ (Ef 2, 12). Kiekviena atnaujinta siela buvo „išlaisvinta“ iš šios siaubingos būsenos ir perkelta į mylimojo Sūnaus karalystę maloningąja, visavalde ir neįveikiama Šventosios Dvasios jėga. Todėl kiekvienas atnaujintas skaitytojas tešlovina, tegarbina ir teaukština Šventąją Dvasią lygiai taip pat, kaip Tėvą bei Sūnų.
NUTEISINA ir PAŠVENTINA Dvasia
„Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.“ (1 Kor 6, 11) Ši Šv. Rašto vieta nuostabi, bet nagrinėjama retai. Mėgindami ją nuodugniai išsiaiškinti, pernelyg nukryptume nuo savo temos. Čia galime tik probėgšmais atkreipti dėmesį į du dalykus. Šioje eilutėje išvardytos trys išganingosios palaimos, siejamos, pirma, su Kristaus „vardu“ ar nuopelnais, kuriuos pats ir pelnė, o tada su Šventąja Dvasia, kuri, veiksmingai pritaikydama tuos nuopelnus išrinktiesiems, padaro juos jų dalininkais. Būtent ji apšviečia išrinktųjų mintis ir atveria jų širdis, kad tie patikėtų ir būtų tikri, jog yra „nuplauti, pašventinti, išteisinti“.
TIKĖJIMAS ateina iš Dvasios
Kartą didžiai mokytas Dievo tarnas rašė jaunajam pamokslininkui: „Niekada nevaizduok tikėjimo kaip tokio „paprasto“ veiksmo, kuriam rastis Dvasios veikla nereikalinga.“ Bet būtent taip dažniausiai ir daroma. Daugybė praėjusio šimtmečio Evangelijos skelbėjų pademonstravo uolumą, kuris neatitiko išmanymo (Rom 10, 2), ir parodė, kad jie kur kas labiau suinteresuoti matyti išgelbėtas sielas nei pamokslauti gryną Dievo tiesą. Stengdamiesi parodyti „išgelbėjimo kelio“ paprastumą, jie išleido iš akių išgelbėjimo sunkumus (Lk 18, 24; 1 Pt 4,18): pabrėždami žmogaus atsakomybę tikėti, nepaisė to, kad kol Dvasia nesuteikia tikėjimo, niekas negali patikėti. Pristatyti nusidėjėliui Kristų, o po to versti jį kliautis savo paties valia – tai tas pats, kas tyčiotis iš jo bejėgiškumo; Dvasios darbas širdyje toks pats būtinas kaip kad Kristaus darbas ant kryžiaus. Nes iš tiesų Dievu tikinti ir juo pasikliaunanti širdis yra dvasinis veiksmas – „geras vaisius“, o jei puolęs žmogus turi įgimtą galią daryti gera, tada išvis nėra reikalo pasakoti jam apie atpirkimą.
Kaip nėra tarpinio varianto tarp gyvenimo ir mirties, taip nėra ir tarpinės pakopos tarp atsivertimo ir neatsivertimo. Amžinasis gyvenimas suteikiamas akimirksniu; „Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje.“ (Ef 2, 10) Didžiai klysta tie, kurie mano, jog, Dvasiai atlikus savo darbą nusidėjėlio širdyje, žmogus vis tiek renkasi gimti iš aukšto ar ne, tikėti ar ne. Visi, kurie patyrė antgamtinius Dvasios veiksmus, yra atgimę iš aukšto, veiksmingai atsivertę ir nuoširdžiai tiki. Nėra taip, kad Dvasia suteikia gebėjimą tikėti, o tada laukia, kol tikintysis pareikš savo valią tikėti; ne, ji veikia išrinktuosiuose, „suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo“ (Fil 2, 13). Galiu pasakyti žmogui, kad kitame kambaryje yra uždegtas šviestuvas, bet jis gali nepatikėti manimi, tačiau jei šviestuvą atnešiu ten, kur žmogus, kad jis pats pamatytų šviesą, tada nebereikės įtikinėti. Taip ir Dievo tarnas gali sakyti žmogui, kad Kristaus pakanka ir didžiausiam nusidėjėliui, tačiau jis tuo netiki; bet kai jame apreiškiamas Kristus (Gal 1, 16), jis negali juo nepasitikėti. (žr. 2 Kor 4, 6).
Kaip ydingai žmogus pakeičia Dievo tiesos tvarką. Jie ragina mirusius nusidėjėlius ateiti pas Kristų, lyg tie turėtų jėgos ir noro taip padaryti. Tuo tarpu Kristus aiškiai ir kategoriškai pareiškė, kad „niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 44). Pas Kristų ateinama, kai širdį traukia pas jį, ir kaip žmogus gali pamilti tą, kurio nepažįsta? (žr. Jn 4, 10) Taip, tai Dvasia turi parodyti man Kristų, apreikšti Jį manyje dar prieš man su Juo susipažįstant. „Atėjimas pas Kristų“ – tai vidinis, dvasinis veiksmas, o ne išorinis ir prigimtinis. Tikra tiesa, kad „juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai“ (1 Kor 2, 14). Juo labiau negalime „regėti Kristaus“, kol negimėme iš aukšto (Jn 3, 3).
Išganingoji malonė – tai daugiau nei mums pateiktas objektyvus faktas; tai mumyse atliekamas subjektyvus veiksmas. Ne dėl įgimto įžvalgumo suprantu, kad man reikia Kristaus, todėl ne savo prigimtine jėga ir valia „ateinu“ pas Jį. Prieš siūlymą eina gyvybė ir šviesa (praregėjimas). Pirma turi gimti kūdikis, beje, jis turi matyti ir turėti jėgos, kad „ateitų“ pas savo tėvus. Tikėjimas Kristumi – antgamtinis veiksmas, antgamtinės jėgos padarinys. Apsiginklavęs gramatikos taisyklėmis ir dvasiniais teiginiais, žmogus gali mokyti kitą dvasinės tiesos, bet negali apšviesti proto jos atžvilgiu. Jis gali teigti, kad Dievas šventas, bet negali perteikti jam suvokimo, kad Dievas šventas. Jis gali teigti, kad nuodėmė neapsakomai šlykšti, bet negali jam sukelti pasišlykštėjimo ar priversti širdimi suvokti, kad tai tiesa.
Tiems, kurie iš pažiūros Jį gerai pažinojo, Kristus tarė: „Jūs nepažįstate nei manęs, nei mano Tėvo.“ (Jn 8, 19) Žmogus gali teoriškai, protu „pažinti“ teisumo kelią (2 Pt 2, 21), tačiau visiškai kas kita (nors tik nedaugelis viduje tai suvokia) su juo susipažinti per dvasinį potyrį. „Turėdami tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“, mes irgi tikime ir todėl kalbame.“ (2 Kor 4, 13) Čia apie Šventąją Dvasią kalbama pagal jos atliekamą darbą.
„Pavadinimas „tikėjimo Dvasia“ rodo, kad tikėjimo pradininkas yra Šventoji Dvasia, nes ne visi turi tikėjimą, kitaip tariant, ne visiems jis duotas ir ne visiems priklauso (2 Tes 3, 2). Toks vardas reiškia, kad tikėjimą sukelia Šventoji Dvasia, kuri to pasiekia nematomu šaukimu, kvietimu, kuris, iš jos palankumo, lydi išorinį Evangelijos skelbimą. Todėl paties klausytojo jėga ar jo paveiki valia nedaro poveikio tikėjimui, kurio pradininkas yra Šventoji Dvasia. <…> Toks ypatingas Dvasios veikimas palenkia anksčiau nepalenkiamą nusidėjėlį priimti Evangelijos kvietimus, nes tik ji viena, veikianti kaip tikėjimo Dvasia, panaikina juslinio proto nusistatymą prieš tuos mokymus apie kryžių, kurie, jei ne ji, jam atrodytų nereikalingi, kvaili ar piktinantys.“ (G. Smytonas (G. Smeaton))
Rašydamas šventiesiems Filipuose, apaštalas pareiškė: „Nes jums duota <...> dėl Kristaus ne tik Jį tikėti <…>.“ (Fil 1, 29) Tikėjimas – Dievo dovana, kaip aiškiai pasakyta Ef 2, 8–9. Tai ne ta dovana, kuri siūloma žmogui priimti, ji Dievo vaikams tiesiog suteikiama, į juos įkvepiama. Dievo nustatytu laiku Šventoji Dvasia duoda kiekvienam Dievo išrinktajam tikėjimą. Jis gimsta ne kūrinio valia, bet veikiant Dievo galybei (Kol 2, 12). Tai Dvasios „kūrinys“, atsiradęs per jos antgamtinį veikimą. Kristus duoda Šventąją Dvasią tam, kad kiekvienas iš tų, už kuriuos jis mirė, pasiektų išganingąjį tiesos pažinimą, todėl ir pasakyta: „<…> per Jį (o ne savo valia) įtikėjusiems Dievą <…>“ (1 Pt 1, 21) 1 Kor 3, 5 parašyta: „<…> kurių dėka įtikėjote <…> kiek Viešpats kiekvienam skyrė “, todėl ir Ef 6, 23 pareiškiama: „Broliams ramybė ir meilė su tikėjimu nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.“ Net mūsų tikėjimo saiką ir tvirtumą nustato tik Dievas: „<…> manyti apie save blaiviai, pagal kiekvienam Dievo duotąjį tikėjimo saiką. “ (Rom 12,3). Jei malonės dėka iš tiesų esate tikintysis, skaitytojau, pagarbink ir pašlovink už tai Dievo Dvasią, atiduok gyrių Jai.
Išgelbėjimą iki galo PRITAIKO Dvasia
„Mes jaučiame pareigą visuomet dėkoti Dievui už jus, Viešpaties numylėti broliai, kad Dievas jus kaip pirmienas išrinko išganymui Dvasios pašventinimu ir tiesos tikėjimu.“ (2 Tes 2, 13) Dvasios uždavinys žemėje – panaudoti Dievo išrinktiesiems Dievo Tėvo siūlomą ir Dievo Sūnaus jiems nupirktą išganymą. Šventoji Dvasia yra čia, kad praturtintų šlovės įpėdinių sielas Kristaus sielos kančios vaisiais. Tai ji daro per Evangeliją, rašytinę ir žodinę Šv. Rašto tarnystę, nes Dievo žodis – vienintelė jos taikoma ir naudojama priemonė. Dievo žodis yra „gyvenimo žodis“ (Fil 2, 16), bet tokiu tampa tik tada, kai siela pati patiria betarpišką Šventosios Dvasios veikimą ir darbą. Kaip apaštalas Paulius rašė šventiesiems Tesalonikuose: „Nes mūsų Evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia, ir su tvirtu įsitikinimu.“ (1 Tes 1, 5) Tai nepaneigia paties Dievo žodžio veiksmingumo, bet pabrėžia, kad Dvasia būtinai turi tiesiogiai paveikti širdį, kad būtų priimtas žodis. Žodis – šviesa mūsų takui, bet kad pamatytume jo šviesą, Dvasia turi atverti mūsų širdies akis.
Dar prieš sukurdamas pasaulį, Dievas Tėvas sumanė, suplanavo ir parūpino Dievo išrinktųjų išgelbėjimą. Šį išgelbėjimą įgyvendino ir užtikrino Dievo Sūnaus įsikūnijimas, klusnumas, mirtis ir prisikėlimas. O Dievo Dvasia juose jį apreiškė, pritaikė ir atliko. Taigi „išgelbėjimas ateina iš VIEŠPATIES“ (Jon 2, 9), ir žmogus niekaip prie jo neprisideda ir jame nedalyvauja. Dievo vaikas nėra išgelbėjimo pelnytojas, o jo gavėjas. Tikėjimas – ne sąlyga, kurią išrinktasis nusidėjėlis privalo įvykdyti, kad įgytų išgelbėjimą, o priemonė ir kanalas, per kurį jis asmeniškai džiaugiasi triasmenio Jahvės teikiamu išgelbėjimu.
Iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev.
