Į šiuolaikinių krikščionių gretas, visai nepasiskelbęs, daugelio nepastebėtas, įžengė naujasis kryžius. Jis panašus į senąjį, bet tuo pat metu skiriasi nuo jo. Jų panašumas – paviršutiniškas, tačiau skirtumas – esminis.
Iš šio naujojo kryžiaus išteka ir naujojo gyvenimo filosofija, o iš naujojo gyvenimo filosofijos išplaukia nauja evangeliškoji praktika – nauji bažnyčios susirinkimo ir nauji pamokslų būdai. Šis naujasis evangelizavimas naudoja tą pačią kalbą, kaip ir senasis, tačiau turinys bei akcentai jame yra visiškai kitokie.
Galbūt naujojo kryžiaus filosofijoje yra nuoširdumas, tačiau toks nuoširdumas negelbėja jo nuo erezijos. Naujojo kryžiaus požiūrių sistema yra eretiška, nes ji akla. Ji visiškai iškreipia visą kryžiaus prasmę.
Senasis kryžius – tai mirties simbolis. Jis buvo skirtas priverstiniam žmogaus gyvybės nutraukimui. Romos imperijos laikais žmogus, paėmęs kryžių ir išsiruošęs su juo į savo paskutiniąją kelionę, jau buvo atsisveikinęs su savo draugais. Atgal jis nesugrįš.
Kryžius neina į jokį kompromisą, nieko neatšaukia, nieko nepasigaili. Gero tikslo vedamas, jis baudžia mirties bausme kiekvieną žmogų. Jis nekalba su savo auka gražiu tonu. Jis parbloškia negailestingai bei skausmingai, ir kai būna pabaigęs savo darbą, žmogaus jau nebebūna.
Adomo kartai yra paskelbtas mirties nuosprendis. Šio mirties nuosprendžio neįmanoma išvengti. Dievas negali pagerinti (arba laikyti gerais) nuodėmingos prigimties vaisių, nors jie galbūt ir atrodė nekalti bei nuostabūs žmonių akyse. Dievas gelbėja žmogaus asmenybę, ją likviduodamas, o po to prikeldamas naujam gyvenimui.
Evangelizavimas, darydamas draugiškas paraleles tarp Dievo kelių ir žmogiškųjų kelių, yra melagingas Biblijos atžvilgiu ir žiaurus savo klausytojų sieloms. Krikščioniškas tikėjimas nėra lygiagretus su pasauliu – jis kertasi su juo. Ateidami pas Kristų, mes nepakeliame savo seno gyvenimo į aukštesnį lygmenį – mes jį paliekame prie kryžiaus. Kviečio grūdas, nukritęs į žemę, turi mirti.
Evangelijos skelbėjai neturi galvoti apie save, kaip apie viešus įgaliotinius, kurie yra pasiųsti nustatyti garbingus santykius tarp Kristaus ir pasaulio. Niekas neturėtų stengtis paversti Kristų priimtinu didžiajam verslui, spaudai, sportui ar šiuolaikiniam švietimui. Evangelijos skelbėjai – ne diplomatai, o pranašai, ir mūsų žinia ne kompromisas, bet ultimatumas.
Dievas siūlo gyvenimą – ne pagerintą senąjį gyvenimą, bet gyvenimą, kuris išteka iš mirties. Šis gyvenimas visada yra kryžiaus pusėje. Kas nori jį įgyti, turi praeiti per kryžių. Jis turi atsisakyti savęs ir sutikti su Dievo nuosprendžio teisingumu, kuris jam paskelbtas.
Bet ką gi praktiškai reiškia Dievo pasmerktam žmogui rasti gyvenimą Jėzuje Kristuje? Kaip perkelti šią teologiją į gyvenimą? Jis tiesiog privalo atgailauti ir tikėti. Jis turi atsisakyti savo nuodėmių, o po to gyventi išsižadėjus savęs. Tegu jis nuo kitų nieko neslepia, negina savęs, nesiteisina. Tegu nebando siekti susitarimo su Dievu, bet verčiau tepripažįsta save vertu mirties.
O po to su paprastu pasitikėjimu tepažvelgia į prisikėlusį Gelbėtoją, iš Kurio gaus ir gyvenimą, ir atgimimą, ir išgelbėjimą, ir jėgą. Tas pats kryžius, ant kurio savo žemiškąjį gyvenimą užbaigė Jėzus, numarino ir nusidėjėlį, ir jėga, prikėlusi iš numirusiųjų Kristų, prikels ir jį naujam gyvenimui Kristuje.
Autorius nežinomas.
© Iš rusų kalbos vertė Julius Jonušas
