Kai Jėzus kabėjo ant kryžiaus, prieš atiduodant savo sielą, Jis meldėsi už tuos, kurie Jį žudė. Jo maldos žodžiai buvo šie: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“(Luko 23:34).
Dievas pradėjo atsakyti į šią Viešpaties Jėzaus maldą Sekminių dieną, kai trys tūkstančiai žmonių atgailavo ir buvo pakrikštyti tą dieną. Ir per visus amžius buvo nesuskaičiuojama daugybė žmonių išgelbėta. Atsakydamas i Jėzaus užtarimą už nusidėjėlius (Izaijo 53:12), Dievas išplėšė daug sielų iš amžinos pražūties.
Žmonės dažnai skundžiasi: „Mane taip įžeidė, kad aš negaliu atleisti“. Žmogui atleidimas reikalingas lygiai taip pat, kaip ir uždegimo paveiktai žaizdai reikalinga dezinfekuojanti priemonė. Nėra skausmo – nėra ir būtinybės naudoti vaistus, nėra įžeidimo – nėra reikalingas ir atleidimas. Bet būtent tada, kai mums skauda dėl to, kad mus įžeidė bei įskaudino – mes turime atleisti, kad pašalintume savo skausmą.
Kažkas paklausė Jį: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtųjų?“ (Lk 13, 23)
Žmogus, uždavęs šį klausimą, tikriausiai svarstė: mes turime Visagalio Dievo Įstatymą, duotą per Mozę; turime nuostabią Dievo šventyklą, kurioje vyksta iškilmingas tarnavimas tikrajam Dievui Kūrėjui. Tad negi iš visų, ateinančių į šventyklą bus išgelbėta mažai? Kiek pas mus yra tokių, kurie pašventė save tarnauti Dievui. Kiek yra esėjų, kurie išsiskiria ypatingu griežtumu dėl nepriekaištingai švaraus ir švento vaikščiojimo prieš Dievą klausimais . Kiek yra religingų fariziejų, kurie iki smulkmenų išpildo Mozės įstatymą ir tėvų nutarimus. Tad negi iš šios šventų žmonių daugumos išsigelbės tik kai kurie asmenys? Nejaugi tik tu vienas, staliaus Juozapo Sūnau, gali suteikti išgelbėjimą žmonėms? Skaityti toliau: Maža išgelbėtų