Kai Jėzus kabėjo ant kryžiaus, prieš atiduodant savo sielą, Jis meldėsi už tuos, kurie Jį žudė. Jo maldos žodžiai buvo šie: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“(Luko 23:34).
Dievas pradėjo atsakyti į šią Viešpaties Jėzaus maldą Sekminių dieną, kai trys tūkstančiai žmonių atgailavo ir buvo pakrikštyti tą dieną. Ir per visus amžius buvo nesuskaičiuojama daugybė žmonių išgelbėta. Atsakydamas i Jėzaus užtarimą už nusidėjėlius (Izaijo 53:12), Dievas išplėšė daug sielų iš amžinos pražūties.
Ar jūs turite tokią širdį melstis, kaip kad Jėzus turėjo? Ar jūs turite tokią aistrą, kokią turėjo John‘as Knox‘as, kai maldavo sakydamas: „Duok man Škotiją, nes kitaip aš numirsiu“? Ar jūsų nusistatymas yra kaip George‘o Whitefield‘o, kuris meldėsi : „O, Viešpatie, duok man sielas, arba paimk mano sielą“? Ar jūs, kaip Henry Martyn‘as, gedite, kai matote kitus žmones, įpainiotus klaidingoje religijoje ir ar verkiate, sakydami: „Aš negaliu gyventi, jei Jėzus yra taip negerbiamas“?
Dievas naudojo šiuos ištikimus žmones, kaip galingus įrankius, kad atneštų išgelbėjimą žūstantiems žmonėms. Kiekvienas iš jų turėjo aiškų ir ryškų supratimą apie tai, kas yra pastatyta ant kortos Evangelijoje – tai gyvybės ar mirties klausimas; amžinybė danguje arba pragare. Ar jūs suvokiate, kad jūsų netikintys šeimos nariai, jūsų bendradarbiai, ir jūsų kaimynai, bei visi artimieji praleis amžiną kančią toli nuo Dievo akivaizdos, jei jie nepriims Kristaus? Šis suvokimas turėtų jus priversti pulti ant kelių ir maldauti, kad jie ne tik tikėtų Evangelija, bet kad ir Dievas išgelbėtų jų sielas.
Septyniolikto amžiaus Anglų puritonas Richard‘as Baxter‘is rašė:
„O, jei jumyse yra tokia širdis, kaip didžiųjų Krikščionių, tegul ši širdis kankinasi dėl jūsų vargšų, išdidžių ir bedievių kaimynų ir visų kitų žmonių. Deja, yra tik vienas žingsnis tarp jų ir mirties bei pragaro; šimtai ligų jų tykoja, ir jeigu jie mirs neatgimę iš aukšto, jie yra prarasti amžiams. Ar jūsų širdys yra akmeninės, jei joms negaila žmonių, kai jie yra tokioje padėtyje? Jei jūs netikite Dievo Žodžiu ir jums nerūpi pavojai, tykantys nusidėjėlių, kodėl jūs tada esate krikščionys? Jei jūs tikite, tai tada kodėl nesukruntate, kad padėtumėte kitiems?“
Viena yra melstis už šeimą ir draugus, už tuos, prie kurių esi natūraliai prisirišęs. Bet Dievas nori kad jūs melstumėtės už visus žmones. Apaštalas Paulius 1Timotiejui 2:1-2 rašo: „Taigi visų pirma prašau atlikinėti prašymus, maldas, užtarimus ir dėkojimus už visus žmones, už karalius bei visus valdininkus, kad tyliai ir ramiai gyventume visokeriopai dievotą ir kilnų gyvenimą.“ Karaliai ir žmonės,esantys valdžioje, Pauliaus dienomis nebuvo saistomi jokių civilinių teisių ir dažnai buvo neteisingi, elgėsi savanaudiškai ir buvo žiaurūs. Ar jūs meldžiatės už tokių žmonių išgelbėjimą – už tuos, kurie nesutaria su jumis dėl valstybinio požiūrio; už tuos, kurie gina bedieviškus siekius; už tuos, kurie atvirai pasirenka nuodėmę ir atmeta Šventąjį Raštą?
Biblijoje yra keletas esminės evangeliškos maldos pavyzdžių, kur meldžiamasi už didžiausius nusidėjėlius. Štai keletas pavyzdžių:
Mozė užtarė Izraelį po to, kai užklupo Sinajaus kalno papėdėje Izraelį nežabotai stabmeldžiaujant. Po to, kai Mozė susidūrė ir pamatė tautos nuodėmę, jis grįžo pas Viešpatį ir meldėsi: „Šita tauta, pasidarydama auksinį dievą, labai nusidėjo. Bet aš maldauju, atleisk jiems tą kaltę: jei ne, išbrauk mane iš knygos, kurion įrašei”. “(Išėjimo 32:31-32). Mozė buvo pasiryžęs netekti gyvybės dėl savo žmonių, netgi jei jie buvo kalti dėl nuodėmingo maišto!
Būdamas užmėtomas akmenimis, Steponas pasekė Viešpaties pavyzdžiu, melsdamasis už savo egzekutorius. Apaštalų darbų 7:59-60 rašoma: „Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: “Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!” Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: “Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!” Ir, tai ištaręs, užmigo. “
Tarp tų, kurie užmušė Steponą, stovėjo jaunas vyras, vardu Saulius iš Tarso. Jo išgelbėjimas buvo Dievo atsakymas į Stepono maldą. Po kelių metų, apaštalas Paulius buvo giliai susirūpinęs dėl savo tautiečių izraelitų, ir laiške Romiečiams 9 skyriuje jis kalba panašiai, kaip kadaise kalbėjo Mozė: „Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju,¬tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis. Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną, […]Broliai, mano širdies troškimas ir malda Dievui yra už Izraelį,¬kad jie išsigelbėtų. “ (Romiečiams 9:1-3 ; 10:1)
Jo broliai pagal kūną, bendrapiliečiai žydai, buvo tie patys žmonės, kurie taip stipriai jį persekiojo, griovė jo darbą, kiršino minią, netgi rengė sąmokslą jį nužudyti. Ir vis dėlto jis mylėjo juos ir meldė, kad Dievas parodytų jiems savo gailestingumą.
Dievas įvykdė tų vyrų maldas už prarastųjų sielas. Jis atsakys ir į jūsų maldas. Ar tai būtų draugas ar priešas, ar tai būtų dorovingas ar nedoras, ar jūs žinote juos ar nežinote – melskitės už pražuvusius. Kadangi Dievas juos atveda pas jus, atvėrę savo lūpas su meile ir su užuojauta pasakykite jiems tiesą. Įspėkite juos dėl Dievo teismo už jų asmeninius nusižengimus Dievo Šventumui, ir po to paskelbkite Gerąją Naujieną. Pasakykite jiems, kad nuo Dievo amžino įniršio yra išgelbėjimas per Jėzų Kristų, jei tik jie atgailaus ir patikės. Kai pasakysite jiems tiesą, nepaliaukite ir vis melskitės už juos ir pasitikėkite Dievu, kad Jis atsakys. Jūs džiūgausite, kai matysite, kad Dievas jus naudoja išgelbėdamas žmones iš jų nuodėmių ir duoda jiems naują gyvenimą per savo Sūnų Jėzų Kristų. AMEN.
John F. MacArthur
© Iš anglų kalbos vertė Julius Jonušas.
