Pamokslų serija „Tikroji Kalėdų prasmė“
Džonas F. Makarturas (John F. MacArthur), 1980 m. gruodžio 21 d.
Fil 2, 6–11
Raginu atsiversti Bibliją, Laišką filipiečiams antrą skyrių. Mūsų kalėdinį pamokslą norėčiau pagrįsti 6–11 eilutėmis. Bet prieš skaitant ir konkrečiai susipažįstant su tuo, ką pasakė Šventoji Dvasia, norėčiau atkreipti dėmesį į kai kurias mintis. Nė neabejoju, kad žinote, jog per Kalėdas kas kart susiduriame su labai sunkia užduotimi – Kalėdų tiesą atskirti nuo ją gaubiančios sumaišties. Aplink tvyro toks baisus chaosas, jog kartais manai, kad Kalėdų istorija tarsi deimantas, pamestas šieno kupetoje. Atrodo, kad jo neįmanoma surasti. Kalėdos išvirto į visišką nesąmonę.
Tvartui būdingas kuklumas ir skurdas kažkaip sumišęs su dovanų dovanojimui būdinga prabanga, pataikavimu sau ir savanaudiškumu. Betliejaus ramybė ir tyla sumišusi su prekybos centrų ir greitkelių gausmu. Įsikūnijimo blaivumas kažkaip persipynęs su šių metų laikui būdingu kvaituliu. Blykčiojančios spalvotos lemputės kažkaip susijusios su Betliejaus žvaigžde. Smuklės kambarys, toks tamsus, toks purvinas, su tokiu skurdžiu maistu, kažkodėl siejamas su šiltais namais, židiniu ir vaišėmis nuklotu stalu. Pigūs plastikiniai žaislai, kuriais tenkinami vaikų kaprizai, persipynę su tikrąja dovanų, kurias atnešė išminčiai, verte. Pardavėjai kažkodėl painiojami su piemenimis. Angelai – su skriejančiais elniais, o vienas jų net turi raudoną nosį.
Gimdymo skausmai painiojami su vakarėliais. Purvas tvarte – su ką tik iškritusio sniego baltumu. O kur dar Marija, Juozapas, Peris Komas (Perry Commo) ir Bingas Krosbis (Bing Crosby)1… Ir taip be galo. Viešpaties šlovė yra apreikšta nuostabios Kalėdų tiesos, tačiau ją visiškai nustelbia išorinis blizgesys, sambrūzdis ir verteiviškumas. Manau nesuklysiu pasakęs, kad daugumos Kalėdų dėmesio centru tapo Kalėdų Senis. Per tuos ilgus tarnystės metus pastebėjau, kad Kalėdų Senis kiekvienais metais užima vis svarbesnę vietą. Tiesą sakant, stebina, bet, mano galva, kai kas Kalėdų Senį painioja su Jėzumi. Tik pamanyk!
Viena labiausiai neįtikėtinų ir šventvagiškiausių mano skaitytų nesąmonių apie Kalėdas pasirodė paskutiniame savaitraščio Episcopal News numerio straipsnyje „Los Andželo vyskupija“. Jį parašė Kalifornijos Uplando Šv. Morkaus bažnyčios kunigas. Manau šis straipsnis kai ką pabrėžia šioje nesąmonėje apie Kalėdas. Paklausykite: „Keliems dalykams esu labiau atsidavęs nei Kalėdų Seniui. Bažnyčioje Kalėdų Senis nusipelno ne šiaip sau vietelės, o didžiausios pagarbos, kur jis būtų išaukštintas kaip ilgabarzdis, amžinasis ir šventasis, kurį vadiname Dievu.
Kalėdų Senis – tai Dievas Sūnus. „Budėkite, neverkite, nesiraukykite ir pasakysiu, kodėl – Kalėdų Senis atvyksta pas visus“ – šie dainos žodžiai apie Dievo Sūnų, kuris nepastebimai, taip pat lengvai kaip per kaminą į namus, įslenka į širdies užkaborius. Kalėdų Senis – tai Dievas Tėvas, dangaus ir žemės kūrėjas, kurio rankoje yra per siūles plyštantis dovanų maišas nuo kūrinių gausos. Kalėdų Senis – tai Dievas Šventoji Dvasia, kuri ateina švelniu juoku, kaip taurė pilna vaisinių drebučių, ir naktį sėja gero humoro sėklas. Bažnyčioje Kalėdų Senis tikrai nusipelno pakylėtos vietos, nes Jis yra Dievas, Sūnus, Tėvas ir Šventoji Dvasia.
„Štai koks jis – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Aš mačiau jį žaislų parduotuvėje. Mačiau automobilyje važiuodamas greitkeliu. O pamatęs jį su ta kvaila barzda ir apsmukusiu raudonu kostiumu, supratau, kad tai daugiau nei tik šventinio laikotarpio pigių plastikinių žaislų pardavėjas. Aš pamačiau ne ką kitą, o triasmenį Dievą“ – citatos pabaiga. Neįtikėtina. Kalėdų Senis – tai įsikūnijimas? Kokia nesąmonė! Ir dar iš dvasininkijos – ne ko kito. Kaip galima nutolti nuo tikrų Kalėdų, ką? Taip toli, kad manytum, jog Kalėdų Senis yra įsikūnijęs triasmenis Dievas? Kokia nesąmonė! O dabar, kai ant nosies Kalėdos, noriu, kad pamatytumėte tikrąją Kalėdų istoriją, tik šįkart į ją pažvelkime ne Betliejaus, Juozapo, Marijos, piemenų, smuklės savininkų, išminčių, Erodo ar Senojo Testamento pranašų atžvilgiu.
Noriu, kad Kristaus istoriją pamatytume Dievo Šventosios Dvasios požiūriu. Jį atskleidė apaštalas Paulius. Manau, kad toks požiūris perteikia tikrąją Kalėdų prasmę. Ten nėra jokių dekoracijų. Nekalbama apie Betliejų. Ten nepasirodo piemenys, išminčiai, Juozapas ir Marija, nėra ėdžių ir jaučių. Bet tas požiūris perteikia įsikūnijimo tikrumą. Tai viena nuostabiausių vietų visoje Biblijoje. Ko gero, tai pats giliausias teiginys apie Kalėdas visame Dievo žodyje. Polas Risas (Paul Rees) teigia: „Ši ištrauka kaip vandenynas, nes gyliai beribiai, o srovės neišmatuojamos. Joje neriame į gelmes.“ F. B. Majeris (F. B. Meyer) sako: „Savo neprilygstama didybe ji beveik nesuvokiama.“
Ir patikėkite, nuodugniai išnagrinėti šią vietą – iššūkis ne mano jėgoms, bet jei bent paviršutiniškai panagrinėsiu, šįkart būčiau be galo patenkintas. Kartu patyrinėkime 6–11 eilutes. Jose pamatysime penkias Kalėdų istorijos pakopas, penkis Dievo atėjimo į šį pasaulį požymius, penkis nuostabius įsikūnijimo aspektus. Visų pirma, Viešpats Jėzus Kristus atsisakė visavaldžio pozicijos. Pradėkime nuo 6 eilutės: „kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones.“ Čia ir sustokime.
6 eilutėje, o po to pačioje 7 eilutės pradžioje aiškiai matyti, kad ateidamas į šį pasaulį Viešpats atsisakė visavaldžio pozicijos. Pirmiausiai reikia pasakyti, kad tą visavaldžio poziciją nustato Šventoji Dvasia. Pažvelkime į 6 eilutę. Ji prasideda santykiniu įvardžiu kuris, o tai grąžina mus prie 5 eilutėje paminėto Kristaus Jėzaus: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.“ Taigi pagrindinė šios ištraukos mintis yra Viešpats Jėzus Kristus. Kas ten apie Jį pasakyta? Pirma tai, kad „Jis, turėdamas Dievo pavidalą“. Ši mintis, be jokios abejonės, yra krikščionių tikėjimo esmė. Jėzaus Kristaus dieviškumo patvirtinimas – būtina viso mūsų tikėjimo sąlyga. Štai kodėl Jo dieviškumu nuolat abejojama. Kristus turi Dievo pavidalą. Juk Jėzaus Kristaus dieviškumas iš esmės ir yra krikščionių tikėjimo pagrindas.
O dabar pažiūrėkime, ką reiškia ši frazė. Joje yra labai svarbus žodis būdamas. Žodis būdamas nurodo į pačią žmogaus esmę, jo prigimtį. Kitaip tariant, parodo tikrą žmogų – tai, ko neperdarysi, nepakeisi, tai, ko iš žmogaus neatimsi ir nepašalinsi. Šis žodis byloja apie įgimtą, nepakeičiamą ir nekintantį žmogaus charakterį bei jo prigimtį. Juk žmonės atrodo skirtingai, bet visi jie žmonės – tokia jų prigimtis. Visiems būdingi tie patys pagrindiniai žmogiškumo elementai: kvėpavimas, širdis, organai, protas, valia, mintys, emocijos.
Galima pakeisti žmogaus drabužius, kūno formą, bet paties žmogiškumo, tai yra buvimo žmogumi niekada nepakeisi. Tokia yra šio žodžio reikšmė. O apie Kristų pasakyta, kad Jis yra Dievo būtis. Vadinasi, savo esybe Kristus yra nepakeičiamas ir nekintantis Dievas. Juk Evangelijos pagal Joną 8, 58 Jėzus sako: „Pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš Esu!“ Jėzus pavartojo frazę „Aš Esu“ todėl, kad gyvena kaip amžinai esantis Dievas. Jis amžinai yra „Aš esu“ – dabarties būsenos. Jis visada yra ir visada bus. Jis yra ne buvo ar bus, o tiesiog „Aš esu“. Tai yra mūsų tikėjimo pagrindas. „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“
Laiškas hebrajams 1: „Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas.“ Pirmas laiškas Timotiejui 3, 16: „Ir neginčijamai yra didelė dievotumo paslaptis: Dievas buvo apreikštas kūne.“ Jėzus Kristus yra Dievas – tai mūsų tikėjimo esmė. Laiškas kolosiečiams 1, 15: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis.“ Todėl žodis būdamas susijęs su Jo esme ir prigimtimi. Taigi Jėzus Kristus turi Dievo būtį – dar kartą atkreipkite dėmesį – Dievo pavidalą. O ką gi reiškia žodis pavidalas? Jeigu verčiame šį žodį iš graikų kalbos į anglų kalbą, tiesą sakant, nė kiek nepadeda… Turime grįžti atgal ir šiek tiek pakalbėti apie šį graikų kalbos žodį.
Žodis pavidalas turi kitą reikšmę nei forma ar panašumas. Šio žodžio reikšmė visai kita. Pavidalas graikiškai yra morphē, o morphē susijusi su gyliu, vidine, esmine, nekintama prigimtimi. Šiuo žodžiu neapibūdinama išorė. Tam vartojamas žodis schēma. Schēma reiškia regimybę, perėjimą, permainą, trumpalaikiškumą, išorę. Beje, pažvelkite į 8 eilutę, kurioje ir pavartotas žodis schēma. „Ir išore tapęs kaip žmogus.“ Tuoj apie tai pakalbėsime. Tik išorė – tai permaina. O pavidalas – morphē – yra nekintantis vidus.
Pavyzdžiui, jeigu panagrinėsite įvairią žodžio morphē vartoseną, pamatysite, kad pabrėžiamas vidus. Kai kuriose vietose atrodo, kad šių žodžių prasmė persidengia, bet konkretūs morphē vartosenos atvejai itin svarbiose Naujojo Testamento vietose leidžia daryti išvadą, kad šis žodis reiškia prigimtį. Pavyzdžiui, Laiško romiečiams 8, 29: „O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą.“ Kaip tik čia pavartotas žodis morphē. Tai nauja prigimtis, vidinė permaina. Žmogaus vidus darosi panašus į Jo Sūnaus atvaizdą. Šioje Šventojo Rašto vietoje kalbama apie mūsų prigimtį. Antro laiško korintiečiams 3, 18 pasakyta: „<…> Regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą <…>.“
Ir vėl pavartotas žodis morphē. Mes keičiami viduje, vyksta nuolatinė kaita, kuri atsiliepia mūsų vidinei prigimčiai. Laiško galatams 4, 19 apaštalas Paulius sako: „Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės [morphē] Kristus!“, kol, tiesiogine to žodžio prasme, Jis bus suformuotas jumyse. Apaštalas kalba ne apie puošmenas, ne apie išorinius dalykus, o apie tai, kad Kristaus atvaizdas apsireikštų vidinėje žmogaus prigimtyje. Laiško filipiečiams 3, 10 apaštalas ir vėl vartoja tą patį žodį sakydamas: „<…> kad pažinčiau Jį <…>, suaugčiau su Jo mirtimi.“ Taigi apaštalas kalba apie gilų vidinį Dievo atvaizdą.
Kita vertus, žodis schēma, iš kurio kilo žodis schema, susijęs su praeinančia, trumpalaike išore. Pavyzdžiui, Pirmame laiške korintiečiams 7, 31 žodis schēma pavartotas taip: „<…> nes šio pasaulio pavidalas praeina.“ Antrojo laiško korintiečiams 11, 14: „Ir nenuostabu. Juk pats šėtonas apsimeta šviesos angelu.“ Jis toks nėra, bet tokiu rodosi. Petro pirmo laiško 1, 14 pasakyta: „Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams.“ Kitaip tariant, jūs turite naują prigimtį, jūs – naujas kūrinys, nesivilkite senojo gyvenimo apdarais. Šie du žodžiai kartu aptinkami Laiško romiečiams 12, 2: „Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą <…>.“
Taigi vienas glaudžiai susijęs su vidumi, o kitas – su išore. Čia pavartotas tas, kuris apibūdina vidų. Kitaip tariant, būti Dievo pavidalo [morphē], pačiose vidinio žmogaus gelmėse ir prigimtyje turėti Dievo pavidalą. Jis yra Dievas. Niekam neleiskite šito paneigti. Tai esminis krikščionių tikėjimo pagrindas. Todėl perskaitykime 6 eilutės pabaigą: „kuris <…> nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu.“ Ką tai reiškia? Paklausykite. Šėtonas buvo sukurtas angelas. Jį sukūrė Dievas, jis buvo menkesnis už Dievą, mažesnis nei Dievas. Bet Izaijo knygos 14 skyriuje Liuciferis penkis kartus žada būsiąs toks, kaip… Kas? Dievas!
Šėtonui labai magėjo pasiglemžti lygybę su Dievu. Jam labai reikėjo ją pasigrobti. Jėzui šito nereikėjo. Kodėl? Jis jau buvo lygus Dievui. Jam nieko nereikėjo siekti. Jam nieko nereikėjo glemžtis. Jėzus – visiška šėtono priešybė. Žodį pavidalas galima panagrinėti ir kitu aspektu. Galima pažiūrėti ir kitaip. Čia pavartotas veiksmažodis reiškia „spausti, čiupti“ ar „tvirtai sugriebti“ ir jį galima aiškinti taip, kad Jėzus „nesilaikė pasiglemžęs“, kitaip tariant, lyg neturėjo tos lygybės su Dievu ir ją išplėšė, lyg ją turėjo ir galėdamas prarasti laikėsi įsitvėręs. Tik Jėzus tos lygybės su Dievu laikėsi nebijodamas, kad praras. Kodėl? Todėl, kad iš esmės Jis buvo Dievas ir niekada negalėjo liautis Juo būti.
Taigi Jėzui nereikėjo nieko griebti, kad įgytų, ir laikytis įsitvėrus, kad išlaikytų. Ar suprantate? Toks klasikinis teiginys patvirtina, kad vidine prigimtimi Jėzus yra Dievas: Jam nereikėjo siekti dievybės ir Jis niekada nebijojo jos prarasti. Jis yra Dievas – tokia Viešpaties Jėzaus Kristaus nuostabi esmė. O tada eina 7 eilutė: „Bet tapo nieku“ –– sakoma karaliaus Jokūbo vertime. Graikų kalboje pasakyta taip: „Bet apiplėšė save“ – kenoō, žodis iš kurio padarytas teologinis terminas kenozė – savęs atsižadėjimas. Jėzus ištuštino save. Šis veiksmažodis reiškia „išpilti viską iki galo, kad nieko nebeliktų“. Jėzus save išpylė. Jėzus ištuštino save. Jis savęs atsisakė. Jis atidavė save.
Ką gi mums tai pasako? Ogi tai, ką pabrėžiau pačiame pirmame teiginyje, kai pradėjome gvildenti įsikūnijimo pakopas. Visų pirma, tai, kad Viešpats Jėzus Kristus atsisakė visavaldžio pozicijos. 6 eilutėje pasakyta, kad Jis užima visavaldžio poziciją, o 7 eilutėje jos atsisako. Atkreipkite dėmesį, jog aš nepasakiau, kad Jėzus atsisakė savo dieviškumo. Savo dieviškumo Jis neatsisakė. Jis neatsisakė savo dieviškų savybių. Jis atsisakė savo padėties. Jėzus net negalėjo atsisakyti savo savybių, nes jos buvo Jo būties esmė, ir jeigu Jėzus būtų liovęsis būti Dievu, Jis nebūtų Juo buvęs. O Dievas niekaip negali liautis, nes Jis amžinas. Tai ko gi Jėzus atsisakė? Ką išpylė? Ką atidavė?
Vieni mėgina aiškinti, kad Jėzus atsisakė savo dieviškumo. Absurdas, nes tokiu atveju Jis liautųsi egzistavęs. Juk dieviškumas buvo Jėzaus prigimtis ir Jis niekaip negalėjo jos prarasti. Kiti teigia, kad Jėzus atsisakė savo privilegijų, savo didybės skiriamųjų ženklų ir panašiai. Bet aš norėčiau paaiškinti labai paprastai. Remdamasis Naujuoju Testamentu galiu pasakyti, ko atsisakė Jėzus, nes ten aiškiai pasakyta, ko Jis atsisakė.
Visų pirma, Jėzus atsisakė savo šlovės pasireiškimo. Jis atsisakė savo amžinojo skaistumo spinduliavimo ir švytėjimo, visų savo šlovės savybių apraiškų. Štai kodėl Evangelijos pagal Joną 17, 5 Jėzus sako: „Dabar Tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią pas Tave turėjau dar prieš pasaulio buvimą.“ Kitais žodžiais, Jėzus prašė grąžinti tą šlovę, kurią kažkada turėjo, o tai reiškia, kad tuo metu jos neturėjo. Jėzus pridengė savo šlovę žmogaus kūnu. Jis atidėjo į šalį visas savo šlovės apraiškas.
Antra, Jėzus atsisakė savo garbės. Izaijo knygos 53 skyriuje pasakyta, kad Jis buvo paniekintas, atstumtas. Naujajame Testamente pasakyta, kad Jis buvo nekenčiamas, iš Jo tyčiojosi, Jam rovė barzdą, Jį šmeižė, įžeidinėjo, Jis buvo apjuodintas, apkaltintas, nužudytas. Akivaizdu, kad Jėzus atsisakė savo garbės. O pranašas Izaijas sakė, kad paniekintas ir atstumtas Jis buvo nei patrauklus, nei gražus.
Trečia, Jėzus atsisakė savo turtų. Antro laiško korintiečiams 8, 9 pasakyta: „<…> Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo“ – kuo? – „vargšu, kad jūs per Jo neturtą taptumėte turtingi.“
Ketvirta, Jėzus atsisakė malonių santykių su Tėvu ir tik akimirkai, kai merdėdamas ant kryžiaus sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!“, bet visą gyvenimą gyveno su nerimu laukdamas tos akimirkos.
Jėzus taip pat atsisakė savo nuožiūra naudoti valdžią. Jis sakė: „Darau tik tai, ką man parodo Tėvas. Mano maistas – vykdyti Tėvo valią. Darysiu tai, ką Tėvas liepia. Ką matau Tėvą darant, tą darysiu ir aš.“ Kitaip tariant, Jėzus atsisakė savo nuožiūra naudoti dievišką valdžią. Taigi Jis atsisakė itin brangaus bendravimo su Dievu, savo turtų, garbės, šlovės. Jėzus viso šito atsisakė, bet ir toliau buvo Dievas. Jis neprarado nė vienos savo dieviškosios savybės, bet nusprendė jomis nesinaudoti, tai yra atsisakė prerogatyvos ar privilegijos jomis naudotis. Ar Jėzus vis tiek buvo Dievas? Taip, būtent tas Jis ir buvo.
Beje, tai nepaprastai gilus slėpinys, kurio aš iki galo nesuvokiu. Džonas Miltonas (John Milton) rašė: „Tą šlovingą pavidalą, tą akinančią šviesą atidėjo į šalį, kad būtų su mumis, paliko amžinosios šviesos menes ir pasirinko su mumis niūrius dūlančio molio namus.“ Jėzus buvo Dievas, bet atsisakė visų savo privilegijų. Oho! Nejaugi tai nieko nesako apie Jo charakterį? Nejaugi tai nieko nepasako apie Jo meilę? Vienas žurnalistas ėmė interviu įdarbinimo klausimais iš sėkmingo konsultanto, kuris rasdavo žmonėms darbo vietas ir jiems puikiai klojosi. Tam konsultantui taip gerai sekėsi, kad žurnalistas paklausė: „Kas yra jūsų sėkmės laidas? Kaip įvertinate žmones? Iš kur žinote, koks tas žmogus iš tikrųjų?“
O tas atsakė: „Jei norite sužinoti, koks žmogus yra iš tikrųjų, duokite jam ne pareigas, o privilegijas. Pavedate pareigas, gerokai įbauginate ar ganėtinai gerai mokate ir visi jas vykdo. Bet jei norite sužinoti, koks yra tikrasis žmogaus charakteris, suteikite jam privilegijas. Tvirto charakterio, nesavanaudiškas vadovas pasinaudos privilegijomis ir padės kitiems, sukurs organizaciją. Menkesnis gi pasinaudos privilegijomis ir tik save aukštins.“ Jėzus turėjo visas šlovingojo privilegijas ir jokių įsipareigojimų mums. Jis buvo lygus Dievui. Bet tai, kad Jėzus nutarė pasinaudoti savo privilegijomis ir kurti Tėvo karalystę bei gelbėti nusidėjėlius, iškalbingai byloja apie Jo charakterį. Kaip karalius, kuris nusiima savo didybės apsiaustą ir apsivelka elgetos skarmalais, taip Dievas Sūnus atsisakė savo visavaldžio pozicijos.
Antra, Jėzus užima tarno vietą – tampa tarnu. Grįžkime prie 7 eilutės: „<…> tapo tarnu <…>.“ Tapęs žmogumi, Jėzus tapo ne karaliumi ar didžiu valdytoju, ar didžiu ponu, o tarnu. Tą akimirką, kai Jėzus nusivilko savo didybės apsiaustą, Jis pasirišo tarno prijuostę. Juk būtent taip ir pasakė Senojo Testamento pranašas Izaijo knygos 52 skyriaus 13 eilutėje sakydamas, kad Jis bus tarnas. Laiško hebrajams 10 skyriuje sakoma: „Štai ateinu <…> vykdyti Tavo, o Dieve, valios!“ Dar kartą atkreipkite dėmesį, kad 7 eilutėje pasakyta, jog Jėzus ne tik elgėsi kaip tarnas. Jėzus neapsimetinėjo esąs tarnas. Jėzus nevaidino tarno. Jis tapo tikru tarnu.
7 eilutė: „<…> ir esybe“ – čia pavartotas žodis morphē – „tapo tarnu“, kitaip tariant, prisiėmė vidinę tarno prigimtį. Jis tapo tikru, ištikimu ir nuoširdžiu tarnu. Lk 22, 27: „O Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.“ Mk 10, 45: „Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ Evangelijos pagal Joną 13 skyriuje pasakyta, kad mokiniai sėdėjo purvinomis kojomis, ir Jėzus, persijuosęs rankšluoščiu, jas numazgojo, o tada pasakė, kad tarnas ne didesnis už savo šeimininką. Matome, kad Jėzus visą laiką tarnavo. O paskutinysis Jėzaus tarnystės veiksmas buvo Jo mirtis ant kryžiaus nusidėjėliams išgelbėti. Jėzus tarnavo savo Tėvui, kuris paragino Jį ateiti į šį pasaulį bei įgyvendinti išpirkimo planą, ir Jėzus noriai tapo tarnu. Taigi Jis iš tikrųjų atsisakė visavaldžio pozicijos ir užėmė tarno vietą.
Trečia, Jėzus atėjo pas nuodėmingus žmones. Būdamas tobulas Jėzus buvo pasirengęs tapti Tėvo tarnu. Puikiai sutardamas su Tėvu Jis buvo pasiruošęs tapti tarnu. O tarnauti reiškė ateiti pas nuodėmingus žmones. Jam reikėjo nužengti į šią, dėl nuodėmės prakeiktą, planetą. Jam reikėjo tarnauti šiame pasaulyje. Jis negalėjo šito padaryti iš išorės. Jis negalėjo šito padaryti iš dangaus. Jam reikėjo ateiti į šį pasaulį ir prisiliesti prie nuodėmingo žmogaus jo paties lygiu. Todėl atsisakyti visavaldžio pozicijos ir užimti tarno vietą reiškė ateiti pas nuodėmingus žmones. Dar kartą perskaitykime 7 eilutę: „<…> ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės.“ Tai buvo galima padaryti vieninteliu būdu – Jėzui reikėjo tapti žmogumi.
Beje, karaliaus Jokūbo vertime pasakyta: „buvo padarytas panašus į žmones.“ Ko gero, „buvo padarytas“ ne pats geriausias vertimas. Tai veiksmažodžio ginomai pusdalyvis genomenos, kuris reiškia „tapdamas“. Jėzus darėsi panašus į žmones. Ta frazė reiškia, kad Jis tada nebuvo sukurtas, nes visada buvo Dievas, o tik tapo žmogumi. Jėzus amžinai egzistavo, kaip Dievas yra amžinas. Tada Jis nebuvo sukurtas, o darėsi panašus į žmogų. Jėzus visuomet egzistavo. Todėl tinkama to veiksmažodžio vartosena rodo permainą, tapimą kažkuo ir parodo, kad Jėzus, kuris visada turėjo Dievo pavidalą, darėsi panašus į žmones. O tai procesas: Jis gimė, augo išmintimi ir metais, kitaip tariant, darėsi panašus į žmones.
Beje, žodis panašus taip pat labai svarbus. Pirma šio žodžio dalis yra homo. Ji reiškia „toks pats, vienodas“ ir parodo, kad Jėzus darėsi toks pats kaip žmonės. Jėzus visomis prasmėmis buvo toks pats kaip žmonės. Jis buvo tikras žmogus ir turėjo esmines žmogiškumo savybes. Jėzus nebuvo vien tik Dievas kiaute. Jis visais aspektais buvo žmogus – tikras žmogus su tikru žmogiškumu. Jėzus turėjo viską, ką turi visi žmonės, išskyrus vieną dalyką. Ką? Nuodėmę. Bet tai nereiškia, kad Jėzus nebuvo žmogus. Adomas buvo žmogus ir prieš nusidėdamas. Kai mūsų nuodėmė bus pamiršta, mes būsime amžinai pašlovinti žmonės. Juk gyvenime būna laikai, kai nenusidedame.
Todėl būti žmogumi nereiškia, kad būtinai turite nusidėti. Ir Kristus nenusidėjo. Biblijoje aiškiai pasakyta, kad Jis buvo be nuodėmės, bet ne kas kita kaip žmogus. Tiesą sakant, drįsčiau teigti, kad Jėzus buvo visiškai toks, koks gali būti žmogus, ir kokio niekada nepažinome dėl Jo tyrumo. Taigi Jis buvo tikras žmogus. Žmogiškumo požiūriu Kristus iki kaulų smegenų buvo žmogus. Tačiau pereikime prie 8 eilutės. O Jėzus ir išore tapo kaip visi žmonės. Jis buvo ne tik visu savo vidumi, visa savo prigimtimi visiškai toks, koks yra žmogus, bet ir apsivilko žmogaus išorę. Štai čia ir pavartotas žodis schēma – žmogaus išorė. Pirmame amžiuje Jėzus neatėjo apsivilkęs dvidešimto amžiaus drabužiais kalbėdamas dvidešimto amžiaus kalba. Jis nenukrito, kaip koks ateivis iš kosmoso.
Jis gimė iš žydės, gyveno mažame Nazareto kaimelyje, valgė taip, kaip kiti, kalbėjo ta kalba, kuria kalbėjo kiti, vaikščiojo taip, kaip kiti, dėvėjo tuos drabužius, kuriuos dėvėjo kiti, rūpinosi savimi taip, kaip kiti, valgė tai, ką valgė kiti, gėrė tai, ką gėrė kiti. Kitaip tariant, Jėzus priėmė žydų gyvenimo išorę, jų kultūros papročius. Remdamasis asmenine patirtimi Jėzus prisitaikė prie savo laikmečio išorinių dalykų. Pačiose savo prigimties gelmėse Jėzus buvo žmogus ir, prisitaikęs prie to klimato, tos kultūros, to laikmečio žmogaus, patyrė viską, ką patiria žmogus. Visiškas Dievas, visiškas žmogus, įsikūnijimo slėpinys ir visą tą laiką be nuodėmės.
Nemanykite, kad Jėzus ne iki galo buvo žmogus. Jis buvo žmogus iki galo. Ar į šį pasaulį žmonės ateina per natūralų gimimo procesą, iš motinos įsčių? Taip, ir Jis atėjo. Ar kūdikius vystydavo? Taip ir Jį vystė. Ar vaikai užaugdavo? Taip ir Jis užaugo. Ar jie turėjo brolių ir seserų? Ir Jis turėjo. Ar jie išmokdavo amato ir dirbdavo? Taip ir Jis išmoko ir dirbo. Ar būdavo taip, kad žmonės alkdavo, trokšdavo, nuvargdavo ir užmigdavo? Taip ir Jis alkdavo, trokšdavo, nuvargdavo ir užmigdavo. Ar jie sielodavosi ir pykdavo? Taip ir Jis sielodavosi ir pykdavo. Ar jie verkdavo? Taip ir Jis verkė. Ar jie džiaugdavosi? Taip ir Jis džiaugėsi. Ar jiems buvo lemta mirti? Taip ir Jam teko mirti. Ar jie kentė skausmą? Taip ir Jis kentė. Ar jie mylėdavo ir nekęsdavo? Taip ir Jis mylėjo ir nekentė. Jis ir išore, ir vidumi buvo žmogus.
Manau, kad Kalėdų giesmėje „Atokiai ėdžiose“ yra tokie žodžiai: „Gyvuliai lenkias, kūdikis bunda, o mažasis Viešpats Jėzus miega ramiai.“ Norite pasakyti, kad neverkė, nes buvo Dievas? Visi kūdikiai verkia. Ašaros nebūtinai yra nuodėmės požymis. Jei Jėzus verkė būdamas suaugęs vyras, tai kodėl negalėjo verkti būdamas kūdikis? „Ar alkai, vaike mano? / Neturėjau ir aš ko užkąst. / Keturiasdešimt dienų badavau, / kol pamaitino angelai. / Ar troškai? O aš ant kryžiaus troškau už tave. / Juk pažadėjau, vaike mano, mylėt tave, / ateiki pas mane. Kai liūdi ir ašarom plūsti, /Aš užjaučiu tave, / nes pats raudojau dėl Jeruzalės, / kuri man taip brangi. / Prie kapo Lozoriaus verkiau ir aš. / Skaudėjo širdį man. Tad guosiu raudoje tave, / kol širdgėla praeis.“ Žinoma, kad Jėzus verkė. Jis buvo žmogus visu savo žmogiškumu.
Taigi Jėzus atsisakė visavaldžio pozicijos, užėmė tarno vietą, atėjo pas nuodėmingus žmones, tapo vienas iš mūsų. Polas Harvėjus (Paul Harvey) pasakoja nuostabią istoriją, kuri iliustruoja šią tiesą. Vidurio vakaruose buvo Kalėdų išvakarės. Vienos šeimos galva, kurio žmona ir vaikai buvo krikščionys, o jis ne, atsisakė švęsti šią šventę. Tą vakarą jis liko namuose prie židinio. Lauke buvo šalta, smarkiai pustė. Žmona su vaikais buvo išėjusi į šalia esančio kaimo koplyčią ir Kalėdų išvakarių pamaldose garbino Kristų, kurį jie mylėjo. O vyras sėdėjo prie židinio ir skaitė laikraštį. Staiga jis išgirdo kažką garsiai nuolat beldžiant.
Vyras pamanė, kad kažkas beldžia į duris ir nuėjo atidaryti, bet ten nieko nebuvo. Vos tik jis atsisėdo ir vėl išgirdo tą beldimą – vis beldė ir beldė. Jis suglumo, nežinojo, kas čia dedasi. Galiausiai suprato, kad, matyt, kažkas daužosi į langą. Vyras atsikėlė, nuėjo prie lango, atitraukė užuolaidas ir apstulbo pamatęs, kad į langus daužėsi paukščių būrys. Siautė pūga, stiprus vėjas nupūtė paukščius iš užuovėjos ir jie neberado kelio atgal. Skristi prieš vėją buvo per silpni. Paukščiai pamatė šviečiantį langą. Juos viliojo šviesos šiluma ir jie daužėsi į stiklą mėgindami patekti vidun ir pasišildyti šviesoje. Neradę jokios užuovėjos, paukščiai sušaltų ir nustiptų.
Staiga tam vyriškiui, kuris atsisakė eiti kartu su žmona ir vaikais į Kalėdų išvakarių pamaldas, nes jam nerūpėjo Kristus ir Kalėdos, pagailo tų varganų paukščių. Jis ėmė sukti galvą, kaip jiems padėjus. Vyras išėjo į šaltį ir mėgino nuvyti paukščius, kad tie nenustiptų daužydamiesi į langą. Vėliau nubėgo į klojimą, plačiai atvėrė duris ir švilpė, baidė paukščius, kad tie į jį suskristų, bet jie kaip neskrido, taip neskrido. Tada paėmęs kukurūzų grūdų ir duonos nubarstė takelį nuo lango link klojimo, bet paukščiai jo nepastebėjo.
Iš nevilties vyras tarė sau: „O kad tik galėčiau su jais pabendrauti, jei tik galėčiau juos įtikinti, kad nenoriu jų nuskriausti, kad ten šilta ir saugu… Juk jiems tereikia liautis plaktis į stiklą iki mirties. Bet aš žmogus, o jie – paukščiai, mes kalbame skirtingomis kalbomis. O, jei tik tapčiau paukščiu, viską apsakyčiau…“ Ir tada jam toptelėjo. Tą akimirką, pasak Polo Harvėjaus, vyriškis peprato visą Kalėdų istorijos esmę. Žmonija tol iki mirties daužėsi į užkardą, trukdžiusį jai patirti Dievo meilės šilumą, kol kažkas tapo žmogumi ir parodė kelią. Tokia yra Kalėdų istorija: tas, kuris buvo visiškas Dievas, nesilaikė įsitvėręs savo privilegijų, o atidėjo jas į šalį, tapo tarnu ir atėjo pas nuodėmingus žmones.
Ketvirta, atsisakęs visavaldžio pozicijos, užėmęs tarno vietą, atėjęs pas nuodėmingus žmones Jėzus užėmė nesavanaudiškumo poziciją. 8 eil.: „Jis nusižemino.“ O, kokie tai žodžiai! Kokie žodžiai! Ar kada nors pagalvojote apie Kristaus nuolankumą? Štai Jis – berniukas, vaikinas padeda Juozapui dailidės dirbtuvėje gaminti pakinktą jaučiams, kuriuos pats sukūrė. Štai jis plauna Dvylikai kojas, o juk pats sukūrė jų smegenis. Jis, Visatos kūrėjas, alksta. Nuolanki pozicija. Jėzaus laikysena buvo nesavanaudiška.
Jis tai padarė dėl mūsų. Pagrindinė Kalėdų mintis yra nuolankumas. Nuolankumas. Purvinas tvartas. Šią vasarą su šeima pabraidėme iki kulkšnių mėšle atokiausiame tvarto kampe, kur nepatenka nei dienos šviesa, nei saulės spindulys, kur springsti nuo vemti verčiančios smarvės. Va čia tai nuolankumas! Šv. Augustinas taip gražiai aprašė Kristaus nuolankumą… „Tėvo žodis, – rašė jis, – kuris sukūrė laiką, tapo kūnu ir laiku gimė dėl mūsų. Jis, be kurio dieviškojo leidimo nepasibaigia nei viena diena, panoro vieną tų dienų gimti žmogumi. Jis buvo Tėvo prieglobstyje dar prieš amžių amžius. Gimęs iš žemiškosios motinos, tą pačią dieną ėmė eiti savo metus.
Žmogaus kūrėjas tapo žmogumi, kad Jis – žvaigždžių valdovas, žįstų krūtis, kad Jis – duona – alktų, kad Jis – šaltinis – trokštų, kad Jis – šviesa – miegotų, kad Jis – kelias – pailstų kelyje, kad Jis – tiesa – būtų melagingų liudytojų apkaltintas, kad Jis – gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas – būtų atvesdintas į mirtingojo teisėjo teismą, kad Jis – pats teisingumas – būtų nedorėlių pasmerktas, kad Jis – įsikūnijusi drausmė – būtų nuplaktas rimbu, kad Jis – pamatas – kabėtų ant kryžiaus, kad Jis – įsikūnijusi drąsa – būtų silpnas, Jis – pats saugumas – būtų sužeistas ir Jis – pats gyvenimas – mirtų.“ Nuolankumas!
O koks nuolankumas? Dar kartą pažvelkime į 8 eilutę: „Jis nusižemino.“ Kaip? Akivaizdu, kad tapo mirtingas, bet ne tik. Jis dar tapo klusnus iki mirties. Kaip matote, tai klusnumo veiksmas. O pasak Hbr 5, 8–9, klusnumo Jėzus išmoko mirtimi. Didžiausias klusnumo poelgis Tėvui buvo mirtis. Tai buvo Dievo valia. Net ir Getsemanės sode, kai Jėzus meldė: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė“, kai žmogiškumas šaukėsi išgelbėjimo nuo mirties, o dieviškumas – išgelbėjimo nuo nuodėmės naštos, Jis vis dėlto ištarė: „Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ Jėzus buvo klusnus iki mirties. Jis ne tik tapo mirtingas, bet ir mirė. Tai baisiausia, ką apskritai gali patirti žmogus iki pat kapo duobės. Be to, Jėzus mirė ne paprasta mirtimi. Pažiūrėkite į 8 eilutės pabaigą: „iki kryžiaus mirties.“
Viena yra tiesiog mirti, bet visai kas kita mirti ant kryžiaus. Senovės rašytojai sakydavo, kad mirti ant kryžiaus – tai iki pat paskutinio atodūsio tūkstančius kartų išgyvenama mirtis. Veriamas, nepakeliamas, neįsivaizduojamas skausmas. Dusulys, kai kūnas pakabintas ant keturių didelių žaizdų, didesnis nei galite įsivaizduoti. Skausmas, deginantis skausmas, perveria visą kūną, didesnis nei suvokiame. Tai buvo skausminga mirtis. Tai buvo gėdinga mirtis. Ji būdavo skiriama patiems aršiausiems nusikaltėliams. Jūs kabate nuogas, o minia žiopso, spokso į jus ir šaiposi. Tai buvo prakeiktųjų mirtis. Pats Dievas pasakė: „Tas, kuris kabo ant medžio, yra Dievo prakeiktas.“ Jėzus mirė vienas – nebuvo kam paguosti, net Dievas paliko.
Aš taip dažnai stebiuosi girdėdamas žodžius: „Nurimk, o, siela, stebuklą amžiną suprask. / Kristus – Dievas, šlovės Karalius ant kryžiaus kaba už tave.“ Nesuvokiamas nuolankumas. Bet nuostabiausia tai, kad net mirdamas, net baisiausiose žmogiškose kančiose Jis vis tiek savo rankose turėjo Dievo galią išpirkti žmonių padermę ir tai padarė savo mirtimi.
Labai seniai įvyko mūšis. Pasakojama apie karalių, turėjųsi tokį karį, kuris savo kalaviju vienui vienas sumušė priešą. Karalius tarė vienam savo karių: „Parnešk man tą kalaviją. Noriu pamatyti kokiu kalaviju galima pridaryti tiek žalos.“ Karys gavo kalaviją ir parnešė jį savo Didenybei. Karalius jį apžiūrėjo ir tarė: „Nešk atgal. Tai paprastas kalavijas.“ Karys atsakė: „Jūsų didenybe, geriau pažvelkite į ranką, kuri jį laiko.“
Taip ir jūs žiūrite į Jėzų Kristų, matote Jo žmogiškumą ir klausiate: „Kaipgi žmogus gali išpirkti žmoniją? Juk tai tik paprastas kalavijas.“ Ak… O jums reikėtų pamatyti tą dievišką ranką, kuri laikė tą žmogiškumą. Jėzus savo mirtimi išpirko žmoniją ir tai didi tiesa. Tai ką gi matote? Kokia gi iš tiesų yra Kalėdų istorija? Ogi tai, kad Viešpats Jėzus Kristus atsisakė visavaldžio pozicijos, užėmė tarno vietą, atėjo pas nuodėmingus žmones, laikėsi nesavanaudiškai. Štai kokia yra Kalėdų istorija. Bet norėčiau dar kai ką pridurti.
Penkta, Jėzus prisikėlė kaip aukščiausiasis kunigaikštis. Kaip Dievas į tai reagavo? Kaip mes turėtume reaguoti? Pirmiausia Dievo reakcija aprašyta 9 eilutėje: „Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą“ – titulą, poziciją, rangą – „aukščiau visų kitų vardų“ – titulų, pozicijų rangų. Dievas išaukštino Jėzų. Nuostabi amžinoji dvasinė tiesa! Lk 14, 11 pats Jėzus pasakė: „Kuris save žemina, bus išaukštintas.“ Juk šią dvasinę tiesą ir privalome išmokti. Kai nusižeminsime, Dievas mus išaukštins ir iškels. Būtent taip ir nutiko Jėzaus atveju: Jis nusižemino ir buvo išaukštintas. Taigi Jėzus tampa puikiausias šio Karalystės principo pavyzdys: neriate į pačias nesavanaudiškumo, pasiaukojamojo nuolankumo gelmes ir Dievas iškelia jus į šlovės aukštumas.
Šis principas matomas „Kalno pamoksle“ išsakytuose palaiminimuose. Jis matomas visame Kristaus ir apaštalų mokyme. Pirma nuolankumas, o po to išaukštinimas. Nuolankumas, o tada išaukštinimas. Jėzus nusižemino pasikrikštydamas. Jį krikštijo Jonas. Nusižemindamas, Jis susitapatina su savo tautos nuodėmėmis. O Dievas Jį išaukština balsu iš dangaus prabildamas: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi.“ Šis principas matomas Jėzui kovojant su pagundomis. Jis nusižemino 40 dienų nieko neimdamas į burną. Šėtonas Jam nedavė ramybės. Jėzus pasninkauja bei atgailauja ir taip vėl susitapatina su tautos nuodėmėmis. Nusižeminęs tikisi, kad Juo pasirūpins Tėvas, ir niekada nenaudoja savo galios paties poreikiams tenkinti. Vėliau, laikui atėjus, Tėvas išaukštindamas pas Jėzų siunčia angelus ir tie Jį pamaitina.
Nusižeminęs Jėzus viešai paskelbė savo mokiniams, kad mirs. O po akimirkos Jis su jais kalnuose nusiima savo kūną ir tie mato Jo šlovę. Mes matome Jį nusižeminusį ant kryžiaus, o vėliau išaukštintą su trenksmu išeinantį iš kapo. Toks pavyzdys: pirma nuolankumas, o po to išaukštinimas. Dievas išaukštino Jėzų – tokia buvo Dievo reakcija. Dievas Jį iškėlė ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų. Kodėl? 10 eilutėje pasakyta: „Kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme.“ Kiekvienas kelis priklaups. Kiekvienas kelis danguje. Kas tai? Ogi šventi angelai ir išpirkti šventieji, kurie jau nuėjo į dangų. Kiekvienas kelis žemėje. Kitaip tariant, visi gyvieji. Ir po žeme – demonai, šėtonas ir visa jų galybė.
Visi padarai danguje, žemėje ir po žeme – visi turi nusilenkti tam išaukštintam vardui. „Jis, – pasakyta Laiško efeziečiams 1 skyriuje, – aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą“ – tai aukščiausiojo Dievo kunigaikščio vieta. Atkreipkite dėmesį, kad Jėzui suteiktas vardas aukštesnis už bet kurį kitą vardą. Paklausite, koks tas vardas? 10 eilutėje labai aiškia pasakyta: „Jėzaus vardas.“ Kitais žodžiais, visa tai, ką įkūnija Jėzaus vardas, visa tai, kas Jis toks. O Jis – neprilygstamas pasaulio, Visatos Gelbėtojas ir Viešpats. Juk tokiam vardui turėtų klauptis kiekvienas kelis. Ir žinote? Kiekvienas kelis priklaups. Taip, priklaups kiekvienas kelis. Jei ne garbindamas, tai teisiamas, ar ne? Jei ne šlovindamas, tai pasmerktas. Priklaups kiekvienas kelis. Net šėtonas amžiams bus įmestas į pragarą ir priklaups prieš Kristaus valdžią.
Bet pažvelkime į 11 eilutę ir pereikime prie individualaus atsako. 10 eilutėje pateiktas bendras vaizdas: „Kiekvienas kelis priklaups“. 11 eilutėje pereinama prie individualios reakcijos: „Ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats.“ Kiekviena gyva būtybė, kiekvienas gyvas padaras šiame pasaulyje išpažins, kad Jėzus Kristus yra Viešpats. Demonai ir prakeiktieji, šventieji angelai ir išpirktieji – visi anksčiau ar vėliau priklaups, visi išpažins. Klausimas, kada? Jei lauksite teismo, bus per vėlu. Bet jei dabar išpažinsite, kad Jėzus yra Viešpats, įeisite į Jo karalystę, gausite Jo išgelbėjimą. Rom 10, 9–10 pasakyta: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi“ – koks? – „išgelbėtas.“ Tai yra Evangelija.
Jėzus Kristus yra Viešpats. Štai ką mes skelbiame. Jis yra Dievas. Kristus turi Dievo pavidalą. Jis, tas, kuris yra pats Dievas, kuris turi visas Dievo savybes, atėjo į šį pasaulį kaip žmogiškiausias žmogus. Jis nusižemino, tapo tarnu. Jis mirė, bet mirė ant kryžiaus. O mirdamas nupirko mūsų išgelbėjimą. Dievas Jam pritarė, Jį vėl išaukštino, iškėlė, o tada kreipėsi į sukurtą Visatą ir liepė: „Priklaupkite kelius ir išpažinkite Jo viešpatystę.“ Jei dabar šito nepadarysite, vėliau vis tiek tai padarysite, tik tai bus teismo ir pasmerkimo diena. Dabar ar vėliau – renkatės jūs. Galite priklaupti dabar garbindamas ir mylėdamas. Dabar galite išpažinti Jį Viešpačiu ir amžiams įeiti į išgelbėjimo džiaugsmą.
Arba galite priešintis, sakyti „Ne“, bet vieną dieną vis tiek priklaupsite, nes neturėdami pasirinkimo būsite priverstas ir nuteistas. Meldžiame, kad jūs išpažintume Jėzų Viešpačiu. Kokia didesnė Kalėdų dovana už šią? Ir gautumėte amžinąjį gyvenimą. Kam kvailioti? Koks kvailys jos atsisakytų? Nesuvokiama. O kokia čia žinia krikščionims? Dauguma mūsų esame krikščionys. Ar yra kokia žinia mums? Žinoma. Norite kai ką pasakysiu? Ši Šventojo Rašto vieta buvo parašyta krikščionims. Teisingai. Ne netikintiems, o krikščionims. Iš kur žinau? Nes visa ši Šventojo Rašto vieta yra tik dar vieno principo iliustracija. Grįžkime prie 5 eilutės. Visa ši Šventojo Rašto vieta tiesiog paaiškina dar vieną principą.
Tai koks gi tas principas? Nuo 3 eil.: „Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris <….>“, o tada prasideda mūsų nagrinėjama ištrauka. Ką sako apaštalas Paulius? Būkite nuolankūs. Būkite nesavanaudiški. Būkite kuklūs. O jei reikia pavyzdžio, tai būkite tokio nusistatymo kaip Kristus, kuris buvo didis, bet tapo niekuo, kad Dievas ir vėl Jį išaukštintų. Kristus yra gyvas pavyzdys tikinčiajam. Jei nusižeminsite, Dievas jus išaukštins.
Spėju, kad žmonės per Kalėdas dažnai klausia: „Ką Viešpats nori man pasakyti?“ Kokia Kalėdų prasmė? Manau, jog kaip tik tai ir yra pagrindinė Kalėdų mintis. Nėra geresnio metų laiko pasimokyti iš Kristaus nuolankumo kaip Kalėdos. Juk Jis buvo nesavanaudis, nuolankus, maloningas. Ir apaštalas Paulius ragina bažnyčią eiti ta kryptimi, nusiteikti noriai kentėti, būti pažemintam, nesavanaudiškam, pasiaukojančiam, kad Dievas galėtų mus išaukštinti. O mums reikia išmokti ne visada įrodinėti savo, ginti savo teises, stengtis būti pastebėtiems, o būti nuolankiems ir nesavanaudiškiems. Tokia yra Kalėdų žinia mums.
Paklausykite Polo Riso žodžių: „Mes, krikščionys, pasak apaštalo Pauliaus, niekur kitur taip aiškiai nepamatysime savęs atsižadėjimo dėl kitų pavyzdžio, kaip Jėzuje Kristuje. Jis, Dievas, atsižadėjo savęs, bet vis dėlto liko Dievu. Jis, Dievas, visavaldžio apsiaustą iškeitė į elgetos skarmalus. Jis, Dievas, pakilo nuo teisėjo suolo ir nuėjo į kartuves vietoj nusikaltėlių. Jis, Dievas, nuskurdino save, tapo elgeta, leidosi skriaudžiamas, niekinamas ir spjaudomas, niekada savęs netausojo ir netašytą kryžių ant Jeruzalės kalvos pavertė visiško savęs atsižadėjimo ženklu ir esme.“ Nuostabūs žodžiai.
O ką apaštalas sako mums? „Būkite tokio nusistatymo.“ Štai kokia žinia! Šias Kalėdas būkite nuolankūs. Būkite nesavanaudiški. Patenkinkite stokojančiojo poreikius. Taip elgėsi Jėzus. Didysis teologas Bendžaminas Vorfildas teigė: „Mes matome, kaip Jis, Dievo pateptas, gyvena tarp galilėjiečių, turi Šventąją Dvasią ir galią, vaikšto ir daro gera, nesipuikuoja savo kilme, nors buvo Karalius, nesipuikuoja savo protu, nors Jame gyveno visa išmintis, nesipuikuoja savo galia, nors savo rankose turėjo visą valdžią danguje ir žemėje, nesipuikuoja savo padėtimi, nors Jame kūniškai gyveno visa Dievybės pilnatvė, nesipuikuoja savo begaliniu gerumu, o yra kuklaus nusistatymo, kitus laiko aukštesniais už save ir gydo ligonius.
Jis išvarinėjo demonus. Jis maitino alkanus ir visur kur laužė gyvenimo duoną, nors pats jos neturėjo. Mes matome Jį visur siūlant žmonėms atiduoti savo gyvybę, kad jų sielos būtų išgelbėtos. O kai galų gale Jį iš visų pusių apspito blogio jėgos, nesipuikuodamas ir nenusimindamas Jis ėjo Jam skirtu kančių keliu ir atidavė savo gyvybę Golgotoje, kad pasaulis gyventų per Jo mirtį.“ Nesavanaudis. Štai kokia žinia mums. Žinia apie nuolankumą. Melskimės.
Tėve, išmokyk mus būti nesavanaudiškais, kad kur tik kenčia žmonės, mes būtume su jais ir juos paguostume, kad kur tik jie kamuojasi, mes būtume su jais ir jiems padėtume, kad kur tik jie puola, mes būtume su jais ir juos pakeltume, kad kur tik jiems sekasi, mes džiaugtumėmės drauge su jais. Išmokyk mus negalvoti apie save, būti nesavanaudžiais, neegocentriškais. Išmokyk mus nuolankiai vaikščioti, kaip Kristus ėjo pasiaukojimo keliu į šlovę. Teišmokstame mes kartu su tais, kurie nepažįsta Viešpaties, o, Tėve, Kristaus nuolankume matyti meilės apstybę ir ateiti pas Jį. Šloviname tave, Viešpatie, už tavo dovaną – tavo Sūnų.
Mes pritariame poetui: „Žiūrėk, prisikėlimo šlovėje / Tu įžengei į sostą danguje, / kur gyveni nepermainingos Tėvo meilės apsupty. / Besaikę meilę Jis išliejo Tau / anksčiau nei dangūs buvo sukurti. / Dievo meilė amžina – Jo amžinajam Sūnui. / Dabar per amžių amžius būsi vainikuotas Tu šlove. / Visa dangaus galybės nesiliaunanti šlovė Tau skiriama. / Neblėstanti karališka šlovė, įgyta tavo brangiu krauju, / kiekvienas padaras šlovina Tave, šventą Dievo Sūnų ir Kristų.“ Tau aukojame savo gyrių. Amen.
Versta iš www.gty.org (pamokslo kodas: 2003)
1 Dainininkai, žymūs savo kalėdinėmis giesmėmis (angl. Jingle Bells ir White Christmas)
DĖMESIO: Jūs galite paremti šią pamokslų vertimo tarnystę bet kokio dydžio auka per PayPal sistemą:
- Paspaudę šią nuorodą: https://goo.gl/dbJq6H
- Savo išmaniuoju telefonu nuskanavę šį QR kodą:
