Trys nuodėmingo pykčio formos ir penki užtikrinti vaistai nuo jo
Džonas Trepas (John Trapp), 1655 m.
„Rūstaukite ir nenusidėkite. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“
Ef 4, 26
Tas, kuris norėtų pykti nenusidėdamas, turėtų piktintis tik nuodėme. Mūsų Gelbėtojas supyko ant Petro, piktinosi fariziejų širdies kietumu. Mozę apėmė šventas pyktis, pamačius tautą garbinant auksinį veršį. Dievas laimina kiekvieną dorą žmogų, išgyvenantį tokius jausmus ir taip reaguojantį į Dievo reikalus. Tokiomis aplinkybėmis šaltakraujiškumas ne ką geriau už pasitenkinimą ar apatiją. „Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla. Aš jų nekenčiu be galo, laikau juos savo priešais“ (Ps 139, 21-22)
Būtent taip iš uolumo pyko Finėjas, Elijas, Eliziejus, o svarbiausia ir nuostabiausia – Viešpats. Taip turėjo pykti Adomas ant savo žmonos, Elis – ant savo sūnų ir Lotas – ant savo tarnų. Pyktis turi tinkamai sukilti ir tinkamai nuslūgti, pastebėjo Martynas Buceris (Martin Bucer), jam reikalinga tinkama priežastis ir tinkamos pasekmės. Viešpats smerkia, jei „kas be reikalo pyksta ant savo brolio“.
Pykti dėl nuodėmės nėra nuodėmė, bet supykus sunku nenusidėti. Pyktis – gležna dorybė, kuri per mūsų paikumą lengvai sugenda ir tampa pavojinga.
Taigi, jei yra teisėtas pagrindas pykti, tada turi būti nustatyta ir teisėta priemonė, kad mūsų pyktis dėl nuodėmės neatimtų iš mūsų nei gebėjimo gailėtis nusidėjėlių, kaip kad mūsų Gelbėtojas pykdamas gailėjosi užsispyrusių fariziejų, nei gebėjimo melstis už juos, kaip kad Mozė meldėsi už stabmeldžius (Iš 32, 31–32). Pyktis, jei jis nevaldomas tokiais būdais, tėra tik akimirkos įniršis. Skaityti toliau: Pyktis – gležna dorybė!