Pamokslų serija „Tikroji Kalėdų prasmė“
Džonas F. Makarturas (John F. MacArthur), 1980 m. gruodžio 21 d.
Fil 2, 6–11
Raginu atsiversti Bibliją, Laišką filipiečiams antrą skyrių. Mūsų kalėdinį pamokslą norėčiau pagrįsti 6–11 eilutėmis. Bet prieš skaitant ir konkrečiai susipažįstant su tuo, ką pasakė Šventoji Dvasia, norėčiau atkreipti dėmesį į kai kurias mintis. Nė neabejoju, kad žinote, jog per Kalėdas kas kart susiduriame su labai sunkia užduotimi – Kalėdų tiesą atskirti nuo ją gaubiančios sumaišties. Aplink tvyro toks baisus chaosas, jog kartais manai, kad Kalėdų istorija tarsi deimantas, pamestas šieno kupetoje. Atrodo, kad jo neįmanoma surasti. Kalėdos išvirto į visišką nesąmonę.
Tvartui būdingas kuklumas ir skurdas kažkaip sumišęs su dovanų dovanojimui būdinga prabanga, pataikavimu sau ir savanaudiškumu. Betliejaus ramybė ir tyla sumišusi su prekybos centrų ir greitkelių gausmu. Įsikūnijimo blaivumas kažkaip persipynęs su šių metų laikui būdingu kvaituliu. Blykčiojančios spalvotos lemputės kažkaip susijusios su Betliejaus žvaigžde. Smuklės kambarys, toks tamsus, toks purvinas, su tokiu skurdžiu maistu, kažkodėl siejamas su šiltais namais, židiniu ir vaišėmis nuklotu stalu. Pigūs plastikiniai žaislai, kuriais tenkinami vaikų kaprizai, persipynę su tikrąja dovanų, kurias atnešė išminčiai, verte. Pardavėjai kažkodėl painiojami su piemenimis. Angelai – su skriejančiais elniais, o vienas jų net turi raudoną nosį. Skaityti toliau: Triasmenio Dievo įsikūnijimas