„Jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė“
Jono 19, 16
Visą naktį Jis praleido kentėdamas, o anksti rytą jau buvo Kajafo rūmuose, iš ten Jį skubiai išvedė pas Pilotą, iš Piloto – pas Erodą, iš Erodo – vėl atgal pas Pilotą. Jėzus buvo jau visiškai nusilpęs, tačiau Jam neleido nei pailsėti, nei atsigauti. Jie troško Jo kraujo ir todėl išvedė Jį mirti užkrovę nešti kryžių. O, skausmingoji procesija! Tegul verkia Salemo dukros. Mano siela, raudok ir tu.
Ko išmokstame matydami išvedamą mūsų palaimintąjį Viešpatį? Ar suvokiame tiesą, kuri slypi už šio atpirkimo ožio įvaizdžio? Ar vyriausiasis kunigas neatsivesdavo atpirkimo ožio, neuždėdavo ant jo galvos abiejų rankų išpažindamas žmonių nuodėmes, kad taip jos pereitų nuo jų ant ožio? Tada tam skirtas asmuo nuvesdavo ožį į dykumą, o šis nusinešdavo žmonių nuodėmes. Net ir ieškodami jie nebūtų jų radę. Dabar matome Jėzų, atvedamą pas kunigus ir valdytojus, ir šie Jį pasmerkia; pats Dievas užkrauna mūsų nuodėmes ant Jo: „Viešpats uždėjo ant Jo visus mūsų nusikaltimus“, „Jis buvo padarytas nuodėme už mus“. Atpirkdamas mūsų kaltes, Jis neša mūsų nuodėmes ant savo pečių kryžiaus pavidalu – matome didįjį Atpirkimo Ožį, išvedamą paskirtų teisingumo pareigūnų. Mylimasis, ar neabejoji, kad Jis nusinešė ir tavo nuodėmę? Ką tau reiškia kryžius ant Jo pečių? Ar ant kryžiaus prikalta ir tavo nuodėmė? Yra tik vienas būdas, kaip gali sužinoti, ar Jis nusinešė tavo nuodėmę, ar ne. Ar tu uždėjai ranką ant Jo galvos, ar išpažinai savo nuodėmę ir pasitikėjai Juo? Jei taip, tavo nuodėmės tavęs nebeslegia – jos visos palaimintu būdu atiduotos Jėzui, ir Jis neša jas ant savo pečių kaip sunkią naštą, sunkesnę net už kryžių.
Tegul neišnyksta šis paveikslas iš tavo akių, kol neatsidžiaugsi savo išlaisvinimu ir neatsigėrėsi mylimu Atpirkėju, ant kurio buvo uždėti tavo nusikaltimai.
Ištrauka iš Č. H. Sperdženo knygos „Rytas ir Vakaras. Kasdieniai skaitiniai“.
