Kodėl krikščionis turėtų trokšti tikėjimo užtikrintumo

<…> Atsiminkime, kad užtikrintumo turėtume trokšti dėl to, kad jis teikia paguodą ir ramybę šiame gyvenime.

Abejonės ir baimė gali gerokai apkartinti net ir tikro Kristaus tikinčiojo laimę. Netikrumas, nežinomybė slegia bet kurioje gyvenimo srityje – kai tai susiję su mūsų sveikata, turtu, šeima, polinkiais ir pomėgiais, žemiškuoju mūsų pašaukimu, tačiau ypač – kai tai liečia mūsų sielos reikalus. Kol tikintysis neišsivaduoja iš „aš viliuosi“ ar „aš tikiuosi“ būsenos, jis akivaizdžiai jaučiasi neužtikrintas dėl savo dvasios būklės. Itin daug byloja netgi patys žodžiai. Jis sako: „Aš tikiuosi“, nes nedrįsta sakyti „aš žinau“.

O užtikrintumas išlaisvina Dievo vaiką iš skausmingos dvejonių vergijos ir gerokai prisideda prie jo ramybės užtikrinimo. Jis leidžia žmogui suprasti, kad svarbiausias gyvenimo reikalas jau atliktas, didžiausia skola sumokėta, sunkiausia liga išgydyta, didžiausias darbas nuveiktas; kad visi kiti reikalai, ligos, skolos ir darbai yra palyginti nedideli ir nesvarbūs. Todėl užtikrintumas suteikia kantrybės per išmėginimus, nuramina patyrus netektis, neleidžia pernelyg nuliūsti atėjus sielvartui, teikia drąsos išgirdus negeras žinias, leidžia pasitenkinti kiekviena būkle, nes užtikrina širdies pastovumą. Jis pasaldina tikinčiojo kartėlio taurę, palengvina kryžiaus naštą, išlygina duobes tose vietose, per kurias jis keliauja, apšviečia mirties šešėlio slėnį. Jis leidžia tikinčiajam visuomet jausti tvirtą pagrindą po kojomis ir turėti ginklą rankose; jis yra patikimas draugas pakeliui į dangų ir tikrieji namai kelionės pabaigoje.[1] Skaityti toliau: Kodėl krikščionis turėtų trokšti tikėjimo užtikrintumo

„Būkite ramūs ir pažinkite, kad Aš esu Viešpats“ – Psalmė 46, 1

Džonatanas Edvardsas (Jonathan Edwards)

Ši psalmė skamba tarsi Bažnyčios himnas didelių sukrėtimų ir nelaimių metu. Bažnyčia giriasi savo Dievu, kuris sunkių išbandymų metu teikia paguodą, stiprybę ir pagalbą. „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė, užtikrinta pagalba bėdoje. Todėl nebijosime, nors kalnai griūtų į jūros gelmę“ (Ps 46, 1-2). Bažnyčia giriasi savo Dievu ne tik kaip savo pagalba, bet ir tuo, kad Viešpats yra gaivinanti upė, suteikianti stiprybės ir džiaugsmo, kai visas pasaulis skęsta bėdose ir baimėje. (Ps 46, 4-6. 8). Toliau skaitome, kaip Dievas gelbsti savo Bažnyčią nuo visų nelaimių, ypač karų ir priešų pykčio. „Sustabdo karus iki žemės pakraščių, sulaužo lankus ir sutrupina ietis…“ Jis sustabdo karus, nukreiptus prieš Jo tautą, sulaužo lankus, nutaikytus į Jo žmones.

Skaityti toliau: „Būkite ramūs ir pažinkite, kad Aš esu Viešpats“ – Psalmė 46, 1

Apie krikščionio augimą malone

Kaip tuščias kalbas atmeskime plačiai paplitusį įsitikinimą, esą tikėjime įmanomi „kraštutinumai“, įmanoma nueiti „per toli“. Šis posakis itin mėgstamas velnio, jį jis visur uoliai platina. Be abejo, esti užsidegėlių ir fanatikų, kurie neįprastu savo elgesiu ir kvailybėmis teršia krikščionybės vardą. Tačiau jeigu kas nors sako, kad krikščionis gali tapti pernelyg nuolankus, pernelyg geras, pernelyg šventas, pernelyg uoliai darantis gera, toks žmogus yra arba netikintis, arba kvailys. Per toli itin lengva nueiti tik vaikantis malonumų ar tarnaujant pinigams. Tačiau siekiant dalykų, iš kurių susideda tikras tikėjimas, iš tiesų tarnaujant Kristui, kraštutinumai tiesiog neįmanomi.

Skaityti toliau: Apie krikščionio augimą malone

error: Atsiprašome, tekstas skirtas tik skaityti.