Džonatanas Edvardsas (Jonathan Edwards)
Ši psalmė skamba tarsi Bažnyčios himnas didelių sukrėtimų ir nelaimių metu. Bažnyčia giriasi savo Dievu, kuris sunkių išbandymų metu teikia paguodą, stiprybę ir pagalbą. „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė, užtikrinta pagalba bėdoje. Todėl nebijosime, nors kalnai griūtų į jūros gelmę“ (Ps 46, 1-2). Bažnyčia giriasi savo Dievu ne tik kaip savo pagalba, bet ir tuo, kad Viešpats yra gaivinanti upė, suteikianti stiprybės ir džiaugsmo, kai visas pasaulis skęsta bėdose ir baimėje. (Ps 46, 4-6. 8). Toliau skaitome, kaip Dievas gelbsti savo Bažnyčią nuo visų nelaimių, ypač karų ir priešų pykčio. „Sustabdo karus iki žemės pakraščių, sulaužo lankus ir sutrupina ietis…“ Jis sustabdo karus, nukreiptus prieš Jo tautą, sulaužo lankus, nutaikytus į Jo žmones.
Tęskime toliau: „būkite ramūs ir pažinkite, kad Aš esu Viešpats“. Dievo nepriklausomybė apsireiškia Jo darbuose, apie kuriuos skaitėme ankstesnėse eilutėse. Visi šie baisūs įvykiai, kuriems Jis leido įvykti ir kurių sūkuryje Jis saugo savo tautą, rodo Jo didybę ir viešpatavimą. Per visa tai Dievas parodo savo jėgą ir visavaldystę, ir įsako visiems būti ramiems bei pažinti Viešpatį. Jis sako: „būsiu išaukštintas tautose, žinomas visoje žemėje“.
Iš viso to galime pastebėti, kad: 1) Privalome būti ramūs Jo akivaizdoje, pasitikėdami Jo gailestingumu. Tai reiškia, kad turime valdyti savo žodžius, susilaikydami nuo murmėjimo prieš Dievo veiksmus, susilaikyti nuo tuščių kalbų ir nesuvokimo. Turime išlikti ramūs savo veiksmais ir elgesiu, kad netaptume priešai Dievo kelyje. Ir išlaikyti savo širdyse ramybę bei tyrą nuolankumą prieš Dievo nepriklausomą valią, nesvarbu kokia ji bebūtų. 2) Turime nepaleisti iš akių vieno dalyko – Viešpaties dieviškumo. Tai, kad Jis Dievas, yra pakankama priežastis išlikti ramiam ir nuolankiam prieš Jį, be murmėjimo, be vertinimo, be pasipriešinimo. Kaip galime tai padaryti? Suvokdami Jo dieviškumą, suprasdami, kad Jis yra Dievas. Toks nuolankumas tinka racionaliems žmonėms. Dievas nenori, kad mes Jam paklustume aklai. Tikras paklusnumas kyla iš priežasties matymo ir suvokimo kodėl tai turiu daryti. Pakanka suvokti, jog Dievas yra Dievas, kad nustotume vertinti Jo darbus ir priešintis jiems. Iš to galime prieiti prie tokių išvadų:
1. Jis yra absoliutus ir tobulas Dievas, todėl neįmanoma, kad klystų ar būtų nedoras. Kadangi Jis amžinas ir nuo nieko nepriklausomas, niekas negali apriboti Jo egzistavimo bei savybių. Jei prigimtis apribota, vadinasi tam yra priežastis. Bet koks ribotas dalykas turi to priežastį. Bet tas, kas neturi priežasties, negali būti ribotas. Dievo darbai rodo, kad Jo išmintis ir jėga neturi ribų. Tas, kuris sukūrė viską iš nieko, privalo turėti neribotą jėgą, nes visa tai išlaiko, viešpatauja ir vadovauja viskam per visus amžius nepavargdamas. Jis viską sukūrė ir valdo, ir tik pažvelgęs žino viską apie mažiausią ir didžiausią – toks asmuo turi turėti neribotą pažinimą, nes be pažinimo tai neįmanoma. Būdamas neribotas pažinimu ir jėga, Dievas turi būti ir tobulai šventas. Šventumo trūkumas visada rodo netobulumus ir regėjimo skurdą. Kur nėra tamsos ir melo, ten yra šventumas. Nedorumas ir begalinė šviesa negali sutarti. Dievas, beribis pažinimu ir jėga, yra visiškai savarankiškas, todėl neįmanoma, kad Jis pultų į pagundymą ar padarytų kažkokią klaidą. Nėra motyvo tam nutikti. Gundymo į blogą šaknis visada yra savanaudiškumas. Tad kaip galėtų Visagalis, kuriam nieko netrūksta, būti gundomas į blogą? Taigi, visiškai neįmanoma, kad absoliučiai šventas Dievas pultų į blogį.
2. Dievas yra didis, viršijantis bet kokį supratimą. Todėl iš mūsų pusės kvaila teisti Jo sprendimus, kurie mums yra paslaptingi. Jeigu Jis būtų asmuo, kurį galėtume suprasti, tada Jis nebūtų Dievas. Dievo prigimtyje yra daug dalykų ir Jo elgesyje yra daug darbų, kurie mums yra paslaptingi ir kurių niekada nesuprasime. Kuo save laikome, tikėdamiesi, kad Dievo keliai būtų mūsų supratimo lygyje? Esame be galo negabūs suvokti Dievą. Greičiau su riešuto kevalu išsemsime vandenyną. „Ar suvoksi tu Dievo paslaptis? Ar pasieksi Jo tobulumą? Jis aukštesnis už dangų. Gilesnis už pragarą. Kaip Jį pažinsi?“ (Job 11, 7) Jeigu galėtume pajausti atstumą tarp mūsų ir Dievo, suprastume Pauliaus klausimą: „Ak, žmogau, kas tu esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Ar gali dirbinys priekaištauti meistrui – „kodėl mane tokį padarei?“ (Rom 9, 20).
Jei bandome surasti trūkumų Dievo vadovavime, laikome save tinkamais Jam patarti, nors mums naudingiau būtų šaukti kartu su Pauliumi: „O, Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesuvokiami Jo keliai“ (Rom 11, 33). Jei vaikai imtų kritikuoti valstybės valdymą ir vertinti valdžios sprendimus, visi sakytų, kad šie kiša nosį į jiems sudėtingus reikalus. O kas esame mes, jei ne kūdikiai? Mūsų išmintis menkesnė už kūdikių, palyginus ją su Dievo išmintimi. Protinga būtų mums tai suvokti ir pagal tai elgtis. Mums pakaks vien suvokti, kad yra beribis atstumas tarp mūsų ir Dievo, tarp Dievo mąstymo ir mūsų mąstymo, kad nutiltume ir laikytumėmės nuolankiai prieš tai, ką Dievas daro, nepaisant to, kaip nesuvokiama ir paslaptinga mums visa tai atrodo. Taip pat neturime jokios teisės laukti, kad Dievas mums asmeniškai paaiškintų visų savo veiksmų priežastis. Yra daugiau negu pateisinama, kodėl Dievas mums, žemes kirminams, neaiškina savo reikalų. Nes tik taip mes galime suvokti atstumą, kuris skiria mus nuo Jo, ir garbinti Jį bei nuolankiai paklusti Jam.
Tai galime pamatyti žvelgdami į Jobą. Kai jis Dievo sprendimu kentėjo, Dievas jam atsakė ne aiškindamas viso to priežastis, bet parodydamas jo, vargšo žemės kirmino, padėtį, kuri yra labai toli iki Dievo aukštumų.
Nieko keista, kad Dievo begalinė šlovė yra per daug gyva ir ryški žmogaus akiai. Nes net angelai, galingos dvasios, prisidengia savo akis prieš šią šviesą (Iz 6, 2).
3. Kadangi Jis Dievas ir viskas priklauso Jam, Jis turi teisę su viskuo elgtis taip, kaip Jam patinka. Viskas šiame pasaulyje yra Jo. „Kas davė Man pirmas, kad jam atlyginčiau? Viskas po dangumi priklauso Man“ (Job 41, 11). Viešpačiui Dievui priklauso dangus ir žemė bei viskas, kas joje yra (Įst 10, 14). Viskas yra Dievo, nes viskas atėjo iš Jo, yra Jo ir tik Jo.
Žmonių sukurti dalykai jiems visiškai nepriklauso. Kai žmogus pastato namą, jis nėra visiškai jo, nes visos tos medžiagos, iš kurių jis pastatė namą, nėra jo sukurtos. Visa kūrinija yra Dievo jėgos vaisius. Todėl logiška, kad viskas yra Jo ir priklauso nuo Jo valios. „Viešpats viską sukūrė dėl savęs, net ir nedorelį nelaimės dienai“ (Pat 16, 4). Taigi viskas ateina iš Dievo, viskas yra Jo palaikoma, ir kai Jis nuspręs to nepalaikyti, viskas išnyks. „Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius. Amen“ (Rom 11, 36). „Nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemeje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios – visa sutverta per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų daiktų ir visa Juo laikosi“ (Kol 1, 16-17). Visa žmonija yra Jo: jos gyvenimai, egzistavimas ir kvėpavimas. Mūsų sielos ir sugebėjimai priklauso Jam. „Visi žmonės yra mano: ir tėvas ir sūnus“ (Ez 18, 4).
4. Kadangi Dievas yra Dievas, Jis vertas būti nepriklausomu virš visų dalykų. Kartais žmonės turi daugiau, nei yra verti turėti. Bet Dievas yra ne tik visatos šeimininkas, iš kurio viskas yra ir nuo kurio viskas priklauso, bet Jis yra toks tobulas, nuostabus savo prigimtimi, kad yra vertas būti nepriklausomu virš visko. Niekas neturėtų drįsti prieštarauti Jo nepriklausomam veikimui, lyg Jis būtų to nevertas. Jam, būnant visagaliu virš visos visatos, nei šlovė nei garbė Jam nėra per daug didelės. Viskas danguje ir žemėje, – angelai ir žmonės yra niekas, palyginus su Juo, – visa tai lašas jūroje ir smiltis kopose. Todėl normalu, kad viskas yra Jo rankose ir Dievas tai naudoja kaip nori. Jo valia ir norai yra svarbesni už kūrinijos norus. Normalu, kad Jo valia išsipildytų, net jei to ir nenori visos gyvos būtybės.
Iš tikrųjų yra geriau, kad viskas būtų tokios išminties ir tobulumo valdžioje, negu kristų į betvarkę ir būtų nekontroliuojama. Dar svarbiau, kad bet koks veiksmas neliktų be Jo valdymo, ypač tas, kuris yra reikšmingas.
Kvaila galvoti, kad Dievas yra įpareigotas užkirsti kelią žmogui nuodėmiauti ir taip išvengti atitinkamos bausmės. Tai reikštų, kad nėra tokio dalyko, kaip moralinė Dievo valdžia žmonėms, nes tada pats Dievas duoda įsakymus ir kartu daro viską, kad tik žmogus juos išpildytų. Tada nebūtų reikalingi pažadai ir įspėjimai. Bet jeigu Dievas gali leisti kažkam nuodėmiauti ir anksčiau ar vėliau būti nubaustam, tuomet yra normalu, kad šis dalykas būtų sprendžiamas išmintingai, nes pagal teisingumą nuodėmė yra verta bausmės, ir tai yra teisinga, negu palikti viską sumaištyje.
Visatos Valdovui netinka viską palikti atsitiktinumui, todėl Jis valdo viską išmintimi. Dievas yra išmintingas ir tai Jį daro nepriklausomu, taip pat Jo jėga Jį įgalina išpildyti tai, ko reikalauja išmintis. Ir dar Jis yra visiškai šventas ir teisingas, ir geras, todėl yra kompetetingas valdyti pasaulį pačiu geriausiu būdu. Kadangi Jis veikia nepriklausomai nuo nieko, mums protingiausia būtų išlikti ramiems ir paklusniems, susilaikant nuo vertinimų. „Ir girdėjau, kaip visi tvariniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose yra, skelbė: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie palaiminimas, ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!“ (Apr 5, 13)
5. Būdamas Dievu, Jis elgiasi nepriklausomai, sėdi savo soste ir Jo karaliavimui paklūsta visi. Jo jėga ir viešpatavimas bus išaukštinti, kaip Jis ir sako: „būsiu išaukštintas tautose, žinomas visoje žemėje“. Jis leis visiems sužinoti, kad yra aukščiausias visos žemės Valdytojas. Jis vykdo savo valią danguje ir tarp žemes gyventojų, ir niekas negali sulaikyti Jo rankos. Nėra dalyko, kuris sugriautų, sulaikytų ar padarytų neveiksmingus Jo kelius. Viešpats yra didis supratimu ir nuostabus veiksmais. Jo planai išlieka ir Jis išpildys tai, ką nori.
Nėra išminties, nei proto, nei sugebėjimų, kurie pasipriešintų Viešpačiui. Visa ką Jis daro, lieka amžiams. Niekas negali nei pridėti, nei atimti. Kai Jis veikia, kas Jam pasipriešins? Jis gali, jei nori, susmulkinti savo priešus. Jeigu žmonės susivienija, norėdami sukliudyti Jo planams, Jis „sulaužo lankus, perlaužia ietis, sudegina vežimus“. „Viešpats žudo ir prikelia, pargriauna ir pakelia, priklausomai nuo Jo valios, kad žmonės visame pasaulyje žinotų, jog kito nėra šalia manes. Aš esu Viešpats ir nėra kito. Aš darau šviesą ir sukuriu tamsą, duodu ramybę ir sukuriu piktą. Aš Viešpats, visa tai darau”. (Iz 45, 6-7).
Nei garbingieji, nei turtingieji, nei išmintingieji negali pasipriešinti Jo valiai. Dievas paleidžia išmintingus, nesilenkia aristokratams, nei suteikia privilegijų turtingui prieš vargšą. Žmogaus širdis pilna išsisukinėjimų, bet Dievo patarimai ir širdies sumanymai eina iš kartos į kartą. Kai Jis duoda taiką, kas gali sukelti konfliktus? Kai paslepia savo veidą, kas gali Jį matyti? Ką Jis sugriauna, niekas negali atstatyti; ką Jis nutildo, taip ir lieka. Jei Jis kažką nusprendžia– kas Jį sulaikys? Ir kai ištiesia savo ranką, kas ją patrauks? Nėra būdų pasipriešinti Dievo nepriklausomybei ir Jo tokiam veikimui. „Ko Jis nori, to pasigaili, ir ką nori, tą užkietina.“ (Rom 9, 18). Jis turi pragaro ir mirties raktus, atidaro ir niekas negali uždaryti, uždaro ir niekas negali atidaryti. Tai gali priversti mus pamatyti mūsų priešinimosi Jo veiksmams kvailumą. Ir kokie išmintingi yra tie, kurie ramiai ir su gera valia paklūsta Jam.
6. Dievas, būdamas Dievu, turi teisę atkeršyti visiems, kurie priešinasi Jo valdžiai. Jis yra išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas gali užsikietinti prieš Jį ir išlikti ramus? Į šį klausimą turi atsakyti kiekvienas, bandantis Jam priešintis. Ir vargas tam, kuris nori kovoti su Dievu. Ar sugebės apginti savo poziciją prieš Jį? Kiekvienam savo priešui, vedamam išdidumo, Viešpats parodys Savo galybę. Jie bus kaip šiaudai vėjyje, kaip ožio taukai ant ugnies, išnyks ir niekas jų neprisimins. Amen.
