Pamokslas, kuris papiktino daugelį
Polas Vošeris (Paul Washer), 2006 m. gegužės 22 d.
(2 Kor 13, 51; 1 Jn)
Šįvakar pasakysiu pamokslą, kuris papiktino nesuskaičiuojamą daugybę bažnytininkų. Jis papiktino daugybę vyresnio amžiaus žmonių. Jis papiktino daugybę jaunų žmonių. Daugelis jaunuolių, kuriems pasakiau šį pamokslą, baisiai įširdo, bet klausydami jo labiausiai niršo tų jaunuolių tėvai.
Pamačiau kai ką, kas mane ganėtinai nustebino: jei tėvams pavyksta išpešti iš savo vaikų tam tikrą pareiškimą, kad šie išpažįsta tikį Jėzų Kristų, tėvai atkakliai laikosi to pareiškimo ir jis jiems teikia užtikrinimą bei džiaugsmą. O jei kas ateina ir tuo suabejoja, tėvai iškart sunerimsta. Atrodo, kad mums geriau laikytis įsitvėrus apgaulingos vilties nei išgirsti tiesą.
Daugelis nė nenori klausytis tiesos, nes ji pakerta turimą apgaulingą viltį, kad jų vaikai eina į dangų, kai iš tikrųjų visai ne. Tiek daug krikščionių – Amerikos krikščionių – mano esą susitaikę su Dievu, išgelbėti, nes taip jiems pasakė pamokslininkas, kuriam derėjo daugiau laiko praleisti nagrinėjant Bibliją ir mažiau – pamokslaujant.
Visame pasaulyje, o ypač šioje šalyje, girdžiu žmones tvirtinant esą jie išgelbėti. Kai paklausiu, iš kur jie žino, kad yra išgelbėti, jie man atsako, kad tuo tiki. Tik niekas neužduoda jiems kito klausimo: „Iš kur žinai, kad tiki?“