8. Santuokoje prie daug ko reikia priprasti. Martynas ir Ketė Liuteriai


Warning: Use of undefined constant customposttext_postfooter - assumed 'customposttext_postfooter' (this will throw an Error in a future version of PHP) in /home/reformatuk/domains/reformatuknygos.lt/public_html/skaitykla/wp-content/plugins/custom-post-text/customposttext.php on line 29

Warning: Use of undefined constant customposttext_postheader - assumed 'customposttext_postheader' (this will throw an Error in a future version of PHP) in /home/reformatuk/domains/reformatuknygos.lt/public_html/skaitykla/wp-content/plugins/custom-post-text/customposttext.php on line 30

Jūs žinote apie Martyną Liuterį, kuris įžiebė Reformacijos ugnį, prikaldamas devyniasdešimt penkias savo tezes ant Vitenbergo (Vokietijoje) bažnyčios durų. Bet ar žinote apie jo žmoną Ketę – iš vienuolyno pabėgusią vienuolę?

Ji neieškojo žodžio kišenėje ir greitai susierzindavo. Šis derinys nelabai tinka sėkmingai santuokai.

Tad kokia buvo Martyno ir Ketės santuoka?

Labai neįprasta.

Jums patiks Ketės tiesmukumas ir nepaprasti Martyno jausmų proveržiai. Martynas ir Ketė atrodė tokie žmogiški ir šiuolaikiški – jie buvo beveik kaip greta gyvenantys kaimynai. Iš pradžių galite stebėtis, kaip jų santuoka išgyveno. Bet juo geriau juos pažinsite, juo labiau suvoksite jų paslaptį.

∼∼∼∼∼∼∼∼∼

„Dėl namų reikalų sutinku su Kete. Kitais atvejais esu vedamas Šventosios Dvasios“, – taip truputį juokaudamas kalbėjo Martynas Liuteris apie savo žmoną.
„Pirmaisiais santuokos metais reikia priprasti prie daugelio dalykų, – kartą pripažino Liuteris. – Atsibundi ryte ir randi ant pagalvės porą kasų, kurių anksčiau ten nebūdavo.“ Keturiasdešimt vienų metų buvusiam vienuoliui ir dvidešimt šešerių metų buvusiai vienuolei reikėjo priprasti prie daugelio dalykų.
„Neiškeisčiau Ketės nei į Prancūziją, nei į Veneciją“, – sakė Liuteris. Tačiau kartą, kai Ketė paprieštaravo jam pietaujančiųjų akivaizdoje, jis atsiduso ir pasakė: „Jei reikėtų dar kada nors vesti, turėčiau išsikalti paklusnią žmoną iš akmens.“

Ketė Martynui buvo sodininkė, virėja, slaugė, gyvulių augintoja, buhalterė ir aludarė. Bet niekada negalėjai apkaltinti, kad Ketė buvo akmeninė. Vienas biografas vadina Ketę „sąmojinga, žodžio kišenėje neieškančia saksoniete“. Tuo ji ir buvo įdomi Liuteriui, smarkiam debatų dalyviui, kuris lengvai prarasdavo savitvardą. Ketė nebuvo graži dėl „ilgokos galvos, plačios kaktos, ilgos nosies ir drūto smakro“. Patrauklumo jai suteikė protas ir charakteris.

Anot vieno istoriko, „ji valdė ir savo namus, ir savo vyrą. Pastarasis nuolankiai sutiko, nes visiškai nesugebėjo tvarkyti net mažiausių šeimynos reikalų. Ketė vyro gyvenime įvedė tvarką, o tai ne visada sužadindavo pasitenkinimą.“ Martynas tokį vertinimą būtų pakeitęs, sakydamas: „Ji vadovavo sritims, kurias jai pavedžiau.“

Pirmosios santuokos dienos nespinduliavo romantika: siekti vedybų Martyną motyvavo daugiau pareiga nei meilė, o Ketė tekėjo nusivylusi meile kitam. Tačiau neabejotina, kad tarp jų gimė stipri meilė. Nelauktai Martyno ir Ketės Liuterių santuoka tapo pavyzdine protestantų santuoka.

Kas prieš kelerius metus būtų pagalvojęs, kad Martynas ir Ketė susituoks? Ir, jei kuris nors iš jų ir susituoktų, kas būtų pagalvojęs, jog nors vieno iš jų šeima bus laiminga?

Gimęs 1483 m. lapkričio 10 d. vario kasėjo šeimoje Eislėbene, Vokietijoje, Tiuringijos miško pakraštyje, Martynas ir šeimoje, ir mokykloje buvo auklėjamas griežtai. Tai buvo būdinga tiems laikams. Vėliau jis bandė racionaliai paaiškinti tėvų griežtumą: „Jie norėjo gero.“ Apie savo pirmųjų mokytojų taikytas drausminimo priemones Martynas sakė: „Galų gale kas gi mėgo mokytoją?“ Vėliau, jau auklėdamas savo vaikus, jis visada užtikrindavo, kad šalia botago būtų ir obuolys.

Visą gyvenimą Liuteris kovojo su savo valdingumu ir besaikiu valdžios siekiu. Tačiau jis norėjo būti ir mylimas. Būdamas drovus, kartais jis mėgo būti dėmesio centre; kartais būdavo šiurkštus ir tiesmukas, bet taip pat šiltas ir pasišventusiai švelnus. Iš tėvo Liuteris paveldėjo humoro jausmą, o iš motinos – meilę muzikai. Dažnai jis būdavo nepastovios nuotaikos, kartais prislėgtas. Nenuilstamai dirbdamas jis nepaisė savo sveikatos.

Martynas Liuteris buvo nepaprastas žmogus.

Pirmas svarbus lūžio momentas jo gyvenime įvyko sulaukus dvidešimt vienų metų. Jis ką tik apsigynė magistro laipsnį Erfurto universitete ir ketino siekti karjeros teisės srityje, kaip norėjo tėvas.

Nors Martynas Liuteris stengėsi įtikti tėvui, bet buvo ir Aukštesnė valdžia, kuriai, kaip jam atrodė, jis įtikti negali. Martynas juto, jog virš jo galvos pavojingai tvyro Dievo rūstybė. „Kaip tapti pakankamai pamaldžiam, kad įtiktum šventam Dievui?“ – klausė jis savęs.

Vieną vakarą, kai Liuteris iš tėvų namų grįžinėjo į teisės mokyklą, jį užklupo smarki audra su perkūnija. Dangų perskrodė žaibas. Dvidešimt vienų metų teisės studentas maldavo Dievą jo pasigailėti ir davė įžadą, jog, jei liks gyvas, stos į vienuolyną. Po dviejų savaičių jis nuliūdino tėvus ir pribloškė draugus būtent taip ir padarydamas.

Martynas davė klusnumo, neturto ir skaistumo įžadus. Tai, žinoma, reiškė, kad jis niekada nesukurs šeimos. Atsiskyręs nuo pasaulio, vienuolyne jis atsidėjo vien maldai. Tačiau jam vis nedavė ramybės klausimas: „Kaip tapti pakankamai pamaldžiam, kad įtiktum šventam Dievui?“

Po kelerių metų jį perkėlė į vienuolyną Vitenberge ir paskyrė skaityti paskaitas apie Bibliją naujame universitete. Pradėjęs mokyti Dievo žodžio – ypač iš Laiško romiečiams ir Laiško galatams, – jis padarė atradimą: teisumas nėra darbų rezultatas; teisumas įskaitomas mums tikėjimu. Teisumas įgyjamas ne dėl to, ką darome, bet dėl to, ką Kristus jau padarė mūsų labui. Martynas tai pavadino „nuostabiu nauju teisumo apibrėžimu“. Liuteris perprato, ką reiškia Pauliaus posakis: „Teisusis gyvens tikėjimu.“

1517 m., kai Martynui Liuteriui buvo trisdešimt treji, prie Vitenbergo bažnyčios durų jis prikalė devyniasdešimt penkias tezes, norėdamas sukelti mokslinį disputą. Tačiau sulaukė ne disputo, bet Reformacijos.

Po ketverių metų jis buvo iškviestas į Vormso suvažiavimą, į kurį atvyko ir imperatorius Karolis V, erchercogas Ferdinandas, šeši imperatorių renkantys kunigaikščiai, kiti kunigaikščiai, arkivyskupai, popiežiaus nuncijai, pasiuntiniai – iš viso 200 aukštus postus užimančių asmenų. Nors ir žinodamas, kad jo gyvybei gresia pavojus, Martynas atsisakė išsižadėti to, ką buvo parašęs. Autoritetas jam buvo ne Bažnyčia ar popiežius, o Biblija, Dievo žodis. „Čia aš stoviu, ir kitaip negaliu. Padėk man, Dieve.“

Po kelių dienų Vormso ediktu buvo pasmerktas ir Liuteris, ir jo raštai – buvo prašoma visų piliečių padėti jį suimti. Leista jį sutikus net nužudyti.

Tačiau Liuteris išvyko iš Vormso dar prieš edikto pasirašymą. Keliaujant atgal į Vitenbergą, draugai jį „pagrobė“ ir paslapčia nugabeno į Vartburgo pilį. Ten tremtyje jis išbuvo aštuonis mėnesius, per kuriuos vertė Bibliją į vokiečių kalbą.
Dabar Liuteriui buvo trisdešimt septyneri. Jis tebegyveno susaistytas įžadų, kuriuos davė, įstodamas į vienuolyną prieš šešiolika metų. Vėliau jis sakė: „Jei tuomet, kai buvau Vormso suvažiavime, kas nors būtų man pasakęs, kad „po kelerių metų aš turėsiu žmoną ir sėdėsiu savo namuose“, būčiau nepatikėjęs.“

Prieš Vormsą jis buvo liaudies didvyris visiems, kurie buvo nepatenkinti esama padėtimi.

Kol Liuteris gyveno slėpdamasis Vartburge, Reformacija ėmė plisti tokiomis kryptimis, kurios jį glumino. Vienuoliai ir kunigai pradėjo išsižadėti savo įžadų ir tuoktis. Tai privertė Liuterį persvarstyti savo paties pažiūras į celibato įžadus.

Pirmoji Liuterio reakcija buvo: „O dangau! Man jie žmonos neįsiūlys.“ Vėl iškviestas į Vitenbergą atkurti pradėto maištingo judėjimo tvarkos, Liuteris nuliūdo ir dėl religinių fanatikų, ir dėl politinių ­radikalų. Nieko neišmanantys fanatikai buvo, anot jų pačių, vedami regėjimų, o ne Žodžio, ir, kol nebuvo Liuterio, savo pusėn patraukė kai kuriuos Vitenbergo reformatoriaus mokinius. Kita vertus, prieš feodalinius valdovus kilo valstiečiai, ir jie teigė, kad remiasi Liuterio raštais. Atsisakęs juos remti, Liuteris prarado didvyrio statusą. Daug kas į jį žvelgė kaip į išdaviką.

Saksonijoje, rytinėje centrinės Vokietijos dalyje, Liuteris buvo palyginus saugus, nes Saksonijos valdovas Frydrichas Išmintingasis pažadėjo reformatoriui apsaugą. Bet keliaudamas už Saksonijos ribų jis rizikavo savo gyvybe.

Tad 1525 m., praėjus aštuoneriems metams po to, kai Vitenberge parašė Devyniasdešimt penkias tezes, ir ketveriems metams po to, kai drąsiai gynėsi Vormse, sakydamas: „Čia aš stoviu“, Liuteris buvo ieškomas popiežiaus, nekenčiamas valstiečių ir puldinėjamas religinių fanatikų. Būdamas keturiasdešimt vienų, jis turėjo svarų pagrindą manyti, kad Reformacijos rožė nuvyto.

Ir tais metais Liuteris vedė. Jo nuotaka tapo Katerina fon Bora.

Katerina, beveik šešiolika metų jaunesnė už Martyną, į vienuolyną buvo atiduota devynerių ar dešimties metų. Jos tėvas buvo ką tik dar kartą vedęs, o dėl Ketės šmaikštumo ir aštraus liežuvio pamotė jos nepamilo. Tad jai surado vietą vienuolyne. Praėjus šešeriems metams ji davė įžadus.

Po 1520 m. Martyno Liuterio traktatai ėmė paslaptingai atsirasti ir tarp nuo pasaulio atskirtų Ketės vienuolyno sienų. Be to, sklido gandai, kad kitur vienuoliai ir vienuolės palieka vienuolynus, kad sektų paskui šį vyrą, mokiusį, jog išgelbėjimas yra Dievo dovana, kurios negalima nusipelnyti atliekant religinius ritualus.

Ketė ir dar vienuolika vienuolių slaptai nusiuntė žinią Liuteriui į Vitenbergą, kad norėtų palikti vienuolyną. Ar jis galėtų padėti? Jos buvo budriai saugomos, o vienuolynas stovėjo kunigaikščio Georgo, Liuterio priešo, valdomoje teritorijoje. Kunigaikštis Georgas jau buvo įvykdęs mirties bausmę vienam žmogui, kuris rezgė kelių vienuolių pabėgimo planą. Liuteris turėjo pasiūlyti planą, kurio sėkmė būtų garantuota.

Kaimyniniame Torgau mieste gyveno gerbiamas pagyvenęs pilietis Leonardas Kopas. Šis miesto tarybos narys, anksčiau buvęs Torgau mokesčių surinkėjas, pagal sutartį turėjo į vienuolyną Nimbšene, kuriame gyveno dvylika nelaimingų vienuolių, pristatyti rūkytos silkės statines. Tiksliai nežinoma, kaip Kopas tai padarė, bet kai jis atvyko, atrodė, kad drobe dengtame vežime veža dvylika rūkytos silkės statinių, o jam išvažiuojant, atrodė, jog drobe uždengta dvylika tuščių statinių. Bet ten buvo ne tuščios statinės.

Po dviejų dienų devynios vienuolės – trys grįžo pas tėvus – buvo atvežtos prie Martyno Liuterio durų. Dabar Liuteriui reikėjo surasti joms užsiėmimą arba vyrus. Rasti joms darbą buvo nelengva. Vienuolės nemokėjo dirbti namų ruošos darbų. Vienas istorikas komentavo: „Jos mokėjo tik melstis ir giedoti.“ Rasti joms vyrus taip pat buvo nelengva. Kadangi dauguma vokiečių merginų tekėdavo vos sulaukusios penkiolikos ar šešiolikos metų, vienuoles laikė jau „nužydėjusiomis“. Bet Martynas Liuteris jautė pareigą joms padėti. „Man labai jų gaila. Jos – nelaimėlių būrelis“, – rašė jis draugui.

Kažkas pakišo mintį, kad galbūt pats Liuteris galėtų vesti vieną iš tų vienuolių. Jis atsakė, kad negalvoja apie tai, bet ne dėl to, kad būtų belytis akmuo, ne todėl, kad būtų nusistatęs prieš vedybas, bet todėl, kad mano, jog greitai bus nužudytas kaip eretikas. Tuo metu jis jau nebesijautė įpareigotas laikytis vienuolio įžadų.

Visgi Liuteris sugebėjo kai kurioms vienuolėms rasti vyrus, bet viena jų liko lyg didžiausia problema. Tai buvo Ketė fon Bora, kuri laikinai rado darbą Liuterio kaimyno Luko Kranacho namuose. Kranachas turėjo didžiulę šeimyną, kuriai labai reikėjo pagalbos.

Ketė turėjo gerbėjų. Jos asmenybė ir šmaikštumas patraukė jaunuolio iš vienos žymios Niurnbergo šeimos dėmesį. Juodu įsimylėjo. Bet tėvai, sužinoję, kad sūnus nori vesti pabėgusią vienuolę, vedyboms nepritarė.

Toks atstūmimas smarkiai sužeidė Ketę. Ji labai sielvartavo. Bet piršlys Liuteris nesiliovė bandęs. Pasiryžęs rasti Ketei vyrą, greitai jis turėjo jau kitą kandidatą. Deja, kitas kandidatas nepatiko Ketei, nors Liuteris galvojo, kad ji neturėtų būti išranki. Ketė pasiuntė žinutę, kad, nors ji ne prieš sumanymą tuoktis, bet už šio kandidato niekada netekės. Tiesą pasakius, norėdama pabrėžti norą ištekėti, ji sumanė pati paminėti keletą galimų kandidatų, nors draugams buvo akivaizdu, kad ji tebemyli jaunuolį iš Niurnbergo. Kaip kandidatus, už kurių sutiktų tekėti, ji paminėjo kartu su Liuteriu Vitenberge profesoriavusį Amsdorfą ir patį Liuterį. Amsdorfas, kaip ir Liuteris, buvo tik įkopęs į penktąjį dešimtmetį.

Ketės žinia Liuterį pasiekė labai palankiu metu. Po Europą sklandė gandai, kad prie Liuterio durų gyvena devynios vienuolės. Liuterio priešai, o jų buvo minios, įsivaizdavo blogiausia. Sklandė juokeliai apie Liuterio haremą. Nors vienintelė likusioji buvo Ketė, gandai vis stiprėjo. Buvo tik viena vienuolė, bet gandų buvo devyniskart daugiau.

1525 m. balandį, netrukus po to, kai gavo žinią iš Ketės apie du tinkamus kandidatus, Martynas aplankė senyvus savo tėvus. Tėvas, kuris niekada nenorėjo, kad jo sūnus taptų vienuoliu, buvo patenkintas, jog Martynas išėjo iš vienuolyno. Tam, kad būtų galima pasakyti, jog jo sūnus sudegino visus tiltus, jungusius su praeitimi, šis turėjo vesti ir susilaukti vaikų, kad būtų pratęstas giminės vardas.

Jau kelerius metus Liuteris pamokslavo, kad santuoka yra Dievo įsteigta institucija, kad celibato išaukštinimas virš santuokos prieštarauja Biblijai. Dabar atėjo laikas įgyvendinti tai, ką pats pamokslavo.

Keturiasdešimt vienų metų vienuoliui tai buvo svarbus žingsnis. Atrodo, kad jis nesitarė su niekuo, išskyrus savo tėvus. Net daugelis artimiausių draugų nežinojo apie jo vidines kovas dėl šio sprendimo.

Kai kurie draugai jį paliko. Jo populiarumas Vokietijoje išblėso, o dvasinė įtaka silpo. Kartais atrodė, kad jam reikės viską pradėti iš pradžių. Galbūt būdamas keturiasdešimt vienų jis gali viską pradėti iš naujo.

O koks gali būti geresnis būdas viską pradėti iš naujo, nei vesti ir sukurti šeimą? Liuteris galvojo, kad jo santuoka „patiks tėvui, suerzins popiežių, privers angelus juoktis, o velnią raudoti ir užantspauduos jo liudijimą“. Galbūt net užčiaups gandų skleidėjus.

Ir argi Ketė pati jam vos nepasipiršo? Panašiausias dalykas, kurį būtų galima pavadinti atsakomuoju jo pasipiršimu, buvo pokalbis, kai Martynas pasakė Ketei, kad gali būti sudegintas, o, jei ji tekės už jo, tai gali reikšti, kad ir ji neteks gyvybės. Matyt, pavojus Ketės neatgrasė.

Piršimasis buvo toli gražu ne romantiškas. „Nesu įsimylėjęs iki ausų, bet branginu ją“, – sakė Liuteris.

1525 m. birželio 10 d. jis rašė: „Dievo dovanas reikia gaudyti bekrintančias.“ Tad apsisprendęs Liuteris negaišo laiko.

Vestuvės įvyko birželio 13 d. Liudininkais buvo Lukas Kranachas ir jo žmona. Dėl netikėtų vestuvių pasklido dar daugiau gandų. Abejojo net kai kurie artimi draugai, pvz., Pilypas Melanchtonas. Bet, kaip vėliau pastebėjo Liuteris: „Jei nebūčiau vedęs greitai ir slaptai bei patikėjęs šios žinios tik keletui, kiekvienas būtų daręs viską, ką tik gali, kad man sutrukdytų. Net mano draugai sakytų: „Vesk ne šitą, bet kitą.“ Daug draugų galvojo, kad Liuteris turėjo vesti garbingesnę moterį nei pabėgusi vienuolė Ketė.

Net Liuteriui reikėjo įsižnybti, kad įsitikintų, jog tai ne sapnas. „Vos galiu pats tuo patikėti, – juokavo jis, – bet liudytojai per stiprūs.“ O kviesdamas į vestuves silkių pirklį Leonardą Kopą, jis rašė: „Dievui patinka daryti stebuklus ir kvailinti pasaulį. Privalote atvykti į vestuves.“ Pirmaisiais santuokos metais jiems abiem reikėjo daug kur prisitaikyti. Martynas metus neklodavo savo lovos. „Iki vedybų mano lova nebuvo klojama ištisus metus. Šiaudai puvo nuo mano prakaito. Dieną aš taip pavargdavau, kad virsdavau į lovą viską užmiršęs.“ Dabar tai pasikeitė. Ketė net davė jam pagalvę.

Tas, kas taip ilgai kaip Martynas gyveno vienas, žino, kaip nelengva atsižvelgti į kito nuomonę. Tvirtas Ketės charakteris pakeitė Martyno gyvenimą, ypač priimant sprendimus. Pavyzdžiui, kartą jis ketino vykti į draugo vestuves. Kai pasakė Ketei, kur tai yra, ji labai sunerimo. Buvo žinoma, kad tose apylinkėse siautėja gaujos plėšikaujančių valstiečių, kurie buvo nepatenkinti kai kuriais Liuterio raštais. Ketė manė, kad keliauti per jų teritoriją būtų neišmintinga. Liuteris pritarė Ketės nuomonei.

Tačiau labiausiai Martynui teko derintis tvarkant šeimos finansus. Jis niekada taip ir neišmoko tvarkytis su pinigais. Kartą jis pasakė: „Dievas sukūrė delną ir pirštus, kad pro juos praslystų pinigai.“ Jis „buvo nelinkęs priimti tai, be ko galėjo gyventi, ir išdalydavo viską, ko būtinai nereikėjo.“

Reikalus tvarkyti pradėjusi Ketė ėmė planuoti finansus. Kaip sako vienas biografas, ponios Liuter taupumas įgalino Liuterius „sukaupti didelį turtą, nepaisant besaikio vyro dosnumo ir vaišingumo“. Kartais ji turėdavo slėpti pinigus, kad Martynas jų neišdalytų. Martynas kviesdavo studentus atvykti ir gyventi pas juos, bet Ketė primygtinai reikalavo, kad jie mokėtų už gyvenimą ir maitinimą.

Yra ženklų, kad santuokos pradžioje Martynas buvo susirūpinęs finansine situacija. Jis pasistatė tekinimo stakles, matyt, galvodamas, kad, jei vyriausybė liautųsi mokėti išmokas, jis galėtų užsiimti verslu. Tačiau nėra duomenų, ar jis tas stakles kada nors naudojo. Jis visuomet mąstė taip: „Viešpats pasirūpins“. Martynas puikiai pasidarbavo rašydamas knygas, o ne dirbdamas staklėmis.

Liuteriui reikėjo prisitaikyti ir prie žmonių, su kuriais dirbo ir bendravo. Vienuolyne jis buvo įpratęs būti atsiskyręs, o Ketė negalėjo to pakęsti. Yra pasakojama, kad kartą jis užsirakino savo kabinete trims dienoms, bet Ketė nukėlė duris nuo vyrių. Pamatęs nukeltas duris ir stovinčią Ketę, Martynas nekaltai paklausė: „Kodėl tai padarei? Aš juk nedarau nieko blogo.“

Net ir gimus vaikams, o jie susilaukė šešių vaikų, Martynas dažnai norėdavo pasitraukti nuo žmonių, ypač tada, kai Ketė troško dalyvauti jo gyvenime. Kaip pastebi biografas Rolandas Beintonas, „Liuterio ir jo žmonos darbo bei poilsio ritmas nesutapo. Po dienos darbų ir rūpinimosi vaikais, gyvuliais ir tarnais ji norėjo pakalbėti su lygiaverčiu partneriu. O jis, keturis kartus pamokslavęs, po paskaitų ir pokalbių su studentais pietaujant, troško krestelėti į krėslą ir panirti į knygą“. Tada Ketė jo ir klausinėdavo apie didįjį Prūsijos magistrą arba apie predestinaciją, arba kodėl Dovydas psalmėse gyrėsi savo teisumu, nors iš tiesų nebuvo teisus.

„Visas mano gyvenimas reikalauja kantrumo“, – sakė Liuteris, tikriausiai pripažinęs, kad kantrybė nėra didžiausia jo dorybė. „Man reikia kantrybės bendraujant su popiežiumi. Turiu būti kantrus su eretikais. Turiu būti kantrus šeimynykščiams. Turiu būti kantrus net ir Ketei.“ Ketė turėjo būti net kantresnė genialiam savo vyrui. Mat pastarojo nuotaikos keisdavosi labai greitai. Bloga sveikata dažnai sukeldavo melancholiją, o kartais būdavo priešingai. „Manau, kad mano ligos nėra paprastos, jos – lyg užkeikimas“, – kartą pasakė jis. Kitą kartą guodėsi: „Aš taip sergu, kad niekas manimi netiki.“ Jį kankino daugybė negalavimų, tarp kurių buvo ir podagra, nemiga, persišaldymas, hemorojus, vidurių užkietėjimas, akmenys (tulžies ar inkstų), svaigulys ir spengimas ausyse.
Kad vyras atgautų sveikatą, Ketė kantriai jį slaugė, rūpinosi tinkama dieta, gydė žolelėmis, karštais kompresais ir masažais. Tačiau kartą, kai ji davė vaistų nuo migreninių galvos skausmų, Martynas atsakė: „Geriausias receptas yra užrašytas Evangelijoje pagal Joną, trečiame skyriuje: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Ketė buvo daugiau nei vyriausioji virėja, slaugė ir butelių plovėja. Ji buvo nepaprasta moteris, vadovaujanti nuolat augančiai Liuterio šeimynai. Augustinų vienuolyną, kuriame anksčiau gyveno Liuteris, vyriausybė perdavė Martynui ir Ketei. Pirmame aukšte buvo keturiasdešimt kambarių, o viršuje – celės miegoti. Kartais visi kambariai būdavo užimti. Be šešių Liuterio vaikų čia dėl jo širdies gerumo apsigyveno ir pustuzinis Martyno dukterėčių ir sūnėnų. Kai epidemijos metu mirė vieno draugo žmona, Liuteris parsivedė į namus keturis jų vaikus. Siekdama susitvarkyti su augančia šeimyna, Ketė pasikvietė keletą savo giminaičių, tarp kurių buvo teta Magdalena, tapusi Liuterio vaikų aukle ir vadinama „mamyte Lena“.

Be vaikų, čia gyveno mokytojai ir visą išlaikymą gaunantys studentai. Žinoma, dėl Liuterio įžymumo netikėtai užsukdavo ir svečių iš Anglijos, Vengrijos ar iš kitų šalių. Kelias dienas vienuolyne apsistoti buvo planavęs ir vienas kunigaikštis. Bet jis apsigalvojo, nes gavo tokį vietos pobūdį nusakantį laišką: „Daktaro namuose gyvena keistas būrys jaunų žmonių, studentų, jaunų našlių, senučių ir vaikų. Jie visuomet kelia didelį šurmulį.“ Tačiau mėgstantiems bendrauti bruzdesys netrukdė. Studentai, kurie dieną buvo klausęsi oficialių Liuterio paskaitų, vakarienės metu apiberdavo jį klausimais. Taip atsirado garsieji „Užstalės pokalbiai“. Ketė sėdėdavo prie tolimojo stalo galo, apsupta vaikų, o prie jos vyro būrėsi ir jo mintis užsirašinėjo studentai. Ji neabejotinai truputį pavydėjo, kad vakarieniaujant jie gali būti arčiau dr. Liuterio nei ji. Tačiau ji suprato, kad vyrui reikalingas dėmesys. Sužinojusi, kad studentai užsirašinėja ir ketina tas mintis išspausdinti, Ketė norėjo apmokestinti jų užsirašinėjimo privilegijas. Bet Martynas to neleido. Vėliau šie studentai išleido „Užstalės pokalbius“, kuriuos sudarė 6 596 įrašai. Jei Ketė būtų galėjusi daryti taip, kaip norėjo, būtų ėmusi po guldeną už kiekvieną įrašą.

Kartais šių neoficialių vakarinių pasisėdėjimų metu Liuteris imdavo kalbėti šiurkščiai ir nemandagiai. Tada Ketė jį stabdydavo: „Na, palauk, čia jau per daug nepadoru.“

Taip nutikdavo gana dažnai, nes Liuteris nepasižymėjo malonia kalba. Tačiau dar dažniau jis prakalbėdavo visą vakarienei skirtą valandą. Kai tiesiakalbė Ketė paragindavo: „Daktare, kodėl jums nesiliovus šnekėti ir nepavalgius?“, jis atsakydavo maždaug taip: „Prieš atverdamos burną, moterys turėtų pasimelsti „Tėve mūsų.“

Vykstant viešiems pašnekesiams, Ketė kreipdavosi į jį „daktare“. Martynas vadindavo ją visaip, kaip tik šaudavo į galvą. Kartais, prisimindamas Ievą, jis pavadindavo ją „savo šonkauliu“. Galvodamas apie tai, kaip ji prižiūri dvarą, dažnai vadino ją „mano valdove“. Kartais pavadindavo „mano grandine“ (tai žodžių žaismas su vokišku žodžiu „Kethe“).

Dienos metu Martyno Liuterio kabinete žaisdavo vaikai. Kartą apie savo sūnų Hansą jis pasakojo: „Man sėdint ir rašant, jis dainuoja dainą. Jei pradeda dainuoti per garsiai, truputį jį pabaru, bet jis ir toliau dainuoja taip pat.“

Ketė įrodė, kad ji buvo ne tik gera motina ir dalykiška namų šeimininkė, bet ir išmintinga fermų, sodų, galvijų ir gyvulių, kuriuos dėl jos sumanumo ir plataus mąstymo įsigijo Liuterių šeima, prižiūrėtoja. Ji prižiūrėjo ir mažą šeimos alaus daryklą, o Liuteris dažnai gyrė savo žmonos gebėjimus virti gerą alų.

Ketė perstatė vienuolyną: įrengė tualetą ir tris rūsius su papildomais laiptais. Ji siekė savo didelę šeimyną padaryti nepriklausomą, tad didžiuliame darže augino žirnius, pupas, ropes, moliūgus ir salotas bei aštuonių skirtingų rūšių vaismedžius. (Vienais metais jos vyras didžiadvasiškai rūpinosi daržu.) Nenoromis, bet visgi Martynas leido jai pirkti antrą sklypą. Lemiamas veiksnys buvo tai, kad per jį tekėjo upelis. Ketė sugebėdavo upelyje pagauti nemažai žuvų vakarienei. Jie laikė gyvulių: aštuonias kiaules, penkias karves, devynis veršius, taip pat vištų, karvelių, žąsų ir šunį Tolpelį, kurį Liuteris vylėsi sutikti danguje. Už visa tai buvo atsakinga Ketė. Kartais ji net atlikdavo ir veterinarės vaidmenį.

Laiške draugui Martynas rašė: „Tave sveikina ir mano valdovė Ketė. Ji apsėja mūsų laukus, prižiūri ganyklas, parduoda karves ir t. t. Tarp visos šios veiklos ji ėmė skaityti Bibliją. Pažadėjau jai penkiasdešimt guldenų, jei perskaitys Bibliją iki Velykų. Ji labai stengiasi ir jau baigia Mozės Penkiaknygę.“

Būtų galima stebėtis net ir tuo, kad ji rado laiko perskaityti Judo laišką, o juo labiau visą Bibliją. Bet Liuteris vis ragindavo ją ir toliau skaityti Bibliją, kol ji atšovė: „O, kad pagal ją aš ir gyvenčiau.“

Praėjus dvidešimčiai metų Martynas ėmė labiau vertinti santuoką. Santuoka yra charakterio mokykla. Ir tiek jis, tiek Ketė toje mokykloje daug išmoko. Jie mokėsi vienas iš kito, iš savo vaikų ir iš bendrų išgyvenimų. „Tėvas, – vieną dieną tarė Liuteris, –  smagiam kaimynų juokui, mokosi net džiaudamas vystyklus. Tegul jie kvatoja, – nusprendė jis. – Dievas ir angelai danguje šypsosi.“ Evangelijos pagal Joną 2 skyriuje aprašytą stebuklą Liuteris palygino su santuoka. „Pirmoji meilė, – sakė jis, – yra lyg apgirtimas. Kai svaigulys praeina, pasirodo tikroji sutuoktinių meilė.“ Geriausias vynas saugomas pabaigai. Kartais gali atrodyti, kad vynas baigiasi. „Aš nepašalinčiau iš santuokos nepatogumų. Gal net padauginčiau tai, bet viskas baigsis nuostabiai, – kaip žino to paragavusieji.“

Kadangi ir Martynas, ir Ketė buvo aštrialiežuviai, ginčai Liuterių šeimoje kildavo dažnai. „Tik pagalvok, – sakė Liuteris, – apie visas rietenas, kurias greičiausiai teko išgyventi Adomui ir Ievai per devynis šimtus metų! „Tu valgei obuolį“, – priekaištaudavo Ieva, o Adomas atšaudavo: „O tu man jį davei.“

Geraširdiški pajuokavimai Liuterių santuoką dar labiau praturtino. „Patirti santuokoje ramybę ir meilę yra Evangelijos pažinimui artima dovana“, – kartą pasakė jis. Ir niekas negalėjo paneigti, kad Liuteriai tą dovaną tikrai turėjo.

Prieš susituokdamas, Liuteris kartais kalbėjo apie santuoką kaip apie kūnišką poreikį. Vėliau apie ją kalbėjo kaip apie galimybę dvasiai. Jis ėmė viešai smerkti tai, kad daug vyrų veda tik dėl fizinių priežasčių, blogai elgiasi su savo žmonomis ir nežino, kas yra meilė. „Santuoka – ne juokai, – sakė jis. – Dėl santuokos reikia darbuotis ir melstis. Gauti žmoną pakankamai lengva, bet nuolat ją mylėti yra sunku, <…> nes nepakanka vien tik kūniškos sąjungos. Svarbus ir skonių, charakterio giminingumas, kuris neatsiranda per naktį.“

„Kai kurios santuokos įkvėptos tik geismo, – kartą pasakė Liuteris, – bet geismą jaučia net blusos ir utėlės. Meilė užgimsta, kai norime kitiems patarnauti.“

„Žinoma, krikščionis turi mylėti savo žmoną, – skelbė Liuteris. – Jis privalo mylėti savo artimą. Kadangi jo žmona yra pats artimiausias artimas, jis turėtų mylėti ją labiausiai. O ji privalėtų būti brangiausia jo draugė.“

Tokia draugystė jungė Martyną ir Ketę. Tai liudija dažnos Liuterio užuominos apie žmoną. Kalbėdamas apie Pauliaus Laišką galatams, kurio skaitymas atvedė jį prie dvasinio atgimimo, jis pavadino jį „mano Katerina fon Bora“. Būtent šis laiškas buvo mieliausias Martyno širdžiai.

Kartą, norėdamas pabrėžti pasitikėjimo Kristumi kasdieniame gyvenime svarbą, jis prisipažino: „Aš labiau pasitikiu Kete nei Kristumi ir daugiau laukiu iš Ketės nei iš Jo.“ Tai turbūt daugiau liudijo apie Martyno santykius su žmona nei apie atsidavimo Jėzui Kristui stoką.

„Nėra nieko nuostabiau nei darna šeimoje ir nieko labiau kankinančio nei nesantaika“, – sakė Liuteris. Neabejotina, kad santuokoje jam teko patirti ir viena, ir kita. „Labiau kankina tik vaiko netektis. Žinau, kaip tai skaudu.“

Liuteriai neteko dviejų dukrų: viena (antras jų vaikas) mirė nesulaukusi nė metų, o Magdalena (trečias jų vaikas) mirė, kai jai ėjo keturioliktieji. „Kaip keista, kad ji atrado ramybę, o aš taip sielvartauju“, – mirus dukrai sakė Martynas.

Vaikai suteikė šeimai daug džiaugsmo. Kalbėdamas apie vaikus, Liuteris sakydavo: „Dievas suteikė man didesnių dovanų nei bet kuriam vyskupui per tūkstantį metų.“ Tačiau vaikai, žinoma, buvo judrūs. Vienam iš jų Liuteris sušuko: „Vaike, ką padarei, kad turėčiau tave taip mylėti? Juk apdergei kiekvieną kampą ir rėkei, bėgiodamas po visus namus?“ 1531 m., stebėdamas Ketę, myluojančią jauniausią sūnų Martyną, Liuteris pastebėjo: „Tikrai Dievas turėtų kalbėti su manimi net meiliau, nei Ketė kalba su mažuoju Martynu.“

Kai Liuteriui buvo penkiasdešimt devyneri, mirė jų duktė Magdalena. Tai buvo žiaurus smūgis Liuteriui, nes tuo metu jį buvo apnikę ir kiti išbandymai. Jo sveikata blogėjo, jis buvo įsitraukęs į kelis plataus masto religinius disputus.

Neapsuptas šeimos, jis buvo vaidingesnis, nelankstus, pagiežingas. Kai kurie draugai manė, kad Martynas gali sunaikinti visa, ką pasiekė ankstesniais metais. Namai buvo jam priebėga; ir nėra jokių ženklų, kad išorinės problemos būtų gadinusios atmosferą namuose.

Mirties patale Liuteris pamokė: „Jei tai Dievo valia, priimk ją.“ Ketė atsakė: „Mano brangus daktare, jei tokia yra Dievo valia, verčiau tu būki su Viešpačiu nei čia. Nesijaudink dėl mūsų. Dievas mumis pasirūpins.“

1546 m., būdamas šešiasdešimt dvejų, Martynas mirė. Ketė mirė po ketverių metų. Paskutiniai jos žodžiai buvo: „Įsikibsiu į Kristų kaip varnalėša į apsiaustą.“
Martynas buvo svarbiausia protestantų Reformacijos figūra, o Martynas ir Ketė visiškai pakeitė tuo metu įprastą santuokos sampratą.

Martynas Liuteris mėgo cituoti posakį: „Tegul žmona elgiasi taip, kad vyras džiaugtųsi grįžtąs namo, o jis tesielgia taip, kad jai būtų gaila jį išleisti.“

Santuokos sėkmė priklauso nuo dviejų žmonių, kurie nebijo tobulėti ir keistis – tokie buvo Martynas ir Ketė.

Bibliografija
Bainton, Roland. Here I Stand. Nashville: Abingdon, 1950.
D’Aubigne, J. H. Merle. The Life and Times of Martin Luther. Chicago: Moody, 1950.
Friedenthal, Richard. Luther: His Life and Times. New York: Harcourt, Brace, Jovanovich, 1967.
Luther, Martin. Table Talk. New Canaan, Conn.: Keats, 1979.
Schwiebert, E. G. Luther and His Times. St. Louis: Concordia, 1950.

 

25 stebinancios santuokosIštrauka iš William J. Petersen knygos „25 stebinančios santuokos“, kurią galite įsigyti Reformatų knygyne.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *