Laiškas naujatikiui

Džonatanas Edvardsas (Jonathan Edwards), 1741 m.

Mano mielas jaunasis bičiuli,

kadangi prašei manęs raštu atsiųsti tau nurodymus, kaip elgtis einant krikščionio keliu, tai dabar norėčiau atsakyti į tavo prašymą. Maloniai prisimindamas tuos nuostabius dalykus, kuriuos neseniai mačiau tavo bažnyčioje, noriu daryti viską, kas mano galioje, kad prisidėčiau prie ten esančių Dievo žmonių dvasinio džiaugsmo ir gerovės.

1. Patarčiau išlaikyti tokį patį tikėjimo nuoširdumą, lyg matytum savo pirmykštę būseną ir ieškotum išgelbėjimo taip, kaip pirmiau. Mes patariame kaltę jaučiantiems žmonėms uoliai ir įnirtingai siekti dangaus karalystės, o atsivertus jiems juo labiau nederėtų prarasti budrumo, darbštumo ir uolumo, bet, priešingai, jie turėtų būti dar budresni, darbštesni ir uolesni, nes jų įsipareigojimai einant tikėjimo keliu žymiai didesni. Mat, stokodami budrumo, darbštumo ir uolumo, daugelis vos per kelis mėnesius nuo atsivertimo ėmė netekti malonaus ir stipraus dvasinių dalykų pojūčio, atšalo, jų akys aptemo ir jie „patys save drasko daugybe kančių“, o jei būtų pasielgę kaip apaštalas (Fil 3, 12–14), jų takas būtų buvęs kaip „skaisti šviesa, kuri šviečia vis ryškiau iki tobulos dienos“.

2. Nesiliauk ieškojęs, siekęs ir meldęs tų pačių dalykų, kurių raginame siekti neatsivertusiuosius, ir padėties, kurią įgijai atsivertęs. Melskis, kad tavo akys atsivertų ir tu praregėtum, pažintum save ir atsidurtum prie Dievo pakojo, pamatytum Dievo ir Kristaus šlovę, būtum prikeltas iš mirusių ir Dievo meilė būtų išlieta tavo širdyje. Tiems, kurie turi daugumą šių dalykų, vis tiek reikia jų melsti, nes yra tiek daug aklumo, kietumo, puikybės bei mirties, kad jiems vis dar reikia, jog Dievas darbuotųsi juose, labiau juos apšviestų ir gaivintų, vestų iš tamsos į nuostabią savo šviesą ir tai prilygtų naujam atsivertimui bei prisikėlimui iš mirusių. Užkietėjusiam žmogui dera vos keli pageidavimai, kurie, tam tikra prasme, nepritinka dievotam žmogui.

3. Kai klausaisi pamokslo, klausykis sau. Nors tai, kas sakoma, gal labiau skirta neatsivertusiems ar tiems, kurių aplinkybės kitais atžvilgiais skiriasi nuo tavo, tebūnie pagrindinis tavo tikslas apsvarstyti, kaip šiuos žodžius pritaikyti sau, kokią pažangą turėtum padaryti savo paties sielos gerovei.

4. Nors tavo praeities nuodėmes Dievas atleido ir pamiršo, bet pats jų vis dėlto nepamiršk – dažnai prisimink, koks apgailėtinas vergas buvai Egipto žemėje. Dažnai prisimink konkrečias savo nuodėmes iki atsivertimo, kaip ir palaimintasis apaštalas Paulius dažnai mini savo senus šventvagiškus keiksmus, aršų nusistatymą ir atgimusiųjų iš aukšto užgauliojimą nusižemindamas širdyje ir pripažindamas esąs „mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu“, „pirmasis iš nusidėjėlių“ ir ne kartą išpažindamas savo senas nuodėmes Dievui; dažnai atsimink Ez 16, 63 žodžius: „Tu atsiminsi, gėdysies ir neatversi burnos, kai tau atleisiu visa, ką darei“, – sako Viešpats Dievas.“

5. Nepamiršk, kad turi didesnį – kai kuriais atvejais tūkstantį kartų didesnį – pagrindą raudoti ir žemintis dėl savo nuodėmių, padarytų po atsivertimo, nei prieš tai, nes įsipareigojimai gyventi Dievui yra žymiai didesni, ir žiūrėti į ištikimybę Kristaus, kuris, nepaisydamas visiško tavo nevertumo tau atsivertus, buvo nuolat tau maloningas.

6. Visada būk didžiai nusižeminęs dėl likusių nuodėmių ir niekada nemanyk, kad dėl jų esi pakankamai nuolankus, bet vis dėlto tegul jos tavęs neslegia ir nenuvilia, nes, nors ir esame be galo nuodėmingi, vis dėlto turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų, kurio kraujo kaina, teisumo nuopelnai ir meilės bei ištikimybės didybė siekia daug aukščiau nei aukščiausi mūsų nuodėmių kalnai.

7. Kai vykdai maldos priedermę, dalyvauji Viešpaties Vakarienėje ar atlieki kokias kitas Dievo garbinimo pareigas, ateik pas Kristų taip, kaip atėjo Marija Magdalietė (Lk 7, 37–38) – pulk Jam po kojomis, bučiuok jas ir iš savo tyros bei sudužusios širdies išliek ant Jo maloniai kvapnų dieviškosios meilės tepalą taip, kaip ir ji iš sudužusio gryno alebastro indo išliejo brangų tepalą.

8. Nepamiršk, kad puikybė – pati baisiausia angis širdyje – labiausiai trikdo sielos ramybę ir malonų bendravimą su Kristumi. Puikybė buvo pirma padaryta nuodėmė ir yra viso velniško statinio pamatų pamatas. Ji sunkiausiai išraunama, yra pati slapčiausia, paslaptingiausia ir apgaulingiausia iš visų geidulių ir dažnai nepastebimai persmelkia tikėjimą kartais net apsimesdama pačiu nuolankumu.

9. Kad teisingai spręstum apie save, kaip į geriausius atradimus, geriausią paguodą visada žiūrėk į tai, kas neša šiuos du vaisius, – tai, kas daro tave mažiausią ir žemiausią, visai kaip vaiką, ir tai, kas labiausiai traukia tavo širdį ir nuteikia tvirtai ir visiškai atsižadėti savęs dėl Dievo, eikvotis ir būti eikvojamam dėl Jo.

10. Jei apnikus tamsioms ir niūrioms mintims kada pulsi abejoti savo sielos būkle, turėtum apmąstyti ir įvertinti savo ankstesnes patirtis, bet neskirti tam pernelyg daug laiko ir jėgų, o veikiau visomis jėgomis imti siekti atnaujintos patirties, naujos šviesos ir naujų, gyvų tikėjimo bei meilės darbų. Vienas naujas žvilgsnis į Kristaus veido šlovę padarys daugiau akimirksniu išsklaidydamas tamsos debesis nei visus metus nagrinėjamos nors ir geriausios, bet senos patirtys.

11. Kai malonė silpnai veikia ir pagedimas ima viršų, o per tai įsigali baimė, nenorėk, kad baimė būtų išvaryta kitaip nei širdyje atgaivinant ir įtvirtinant meilę. Baimė bus išvyta lauk taip, kaip kambaryje išsisklaido tamsa, kai jį užlieja malonūs saulės spinduliai.

12. Kitiems patarinėdamas ir juos perspėdamas, būk nuoširdus, švelnus, uolus, o kai kalbiesi su sau lygiais, tebūnie tavo perspėjimai persipynę su žodžiais, bylojančiais, kad pats suvoki savo nevertumą ir visavaldę malonę, dėl kurios ir esi kitoks.

13. Manyčiau, jog būtų labai gražu ir naudinga, jeigu patys pradėtumėte rengti merginoms skirtas maldingas sueigas ir be kitų sueigų, kuriose lankaisi, jose irgi kartkartėmis apsilankytum.

14. Užpuolus ypatingiems sunkumams, suspaudus vargui ar smarkiai trokštant kažkokios ypatingos malonės sau ar kitiems, skirk dieną, kada pats vienas melstumeisi ir pasninkautum slaptoje. Ir lai toji diena praeina ne tik prašant trokštamų malonių, bet ir tiriant savo širdį, apmąstant ir įvertinant savo praėjusį gyvenimą, išpažįstant savo nuodėmes Dievui, bet ne taip, kaip tai priimta daryti meldžiantis viešai, o labai konkrečiai išsakant viso ankstesnio gyvenimo – nuo vaikystės ligi šiolei, prieš atsivertimą ir po jo – nuodėmes Dievui, jas lydinčias aplinkybes bei sunkumus ir kiek galima smulkiau bei išsamiau atskleidžiant visas savo širdies bjaurastis Dievui.

15. Nesuteik progos kryžiaus priešininkams dėl tavęs keiksnoti tikėjimą. Kaip šventai turėtų elgtis Dievo vaikai, Dievo Sūnaus išpirktieji ir mylimieji. Todėl gyvenk kaip „šviesos ir dienos vaikai“ ir puošk „Dievo, mūsų Gelbėtojo, mokymą“, o ypač būk pertekęs to, kas vadinama krikščioniškomis dorybėmis, ir būk panašus į Dievo Avinėlį: romus ir nuolankios širdies, visu atžvilgiu kupinas tyros, dangiškos ir nuolankios meilės, pertekęs meilės darbų, aukokis dėl kitų ir būk nusiteikęs kitus laikyti geresniais už save.

16. Visą laiką gyvenk su Dievu ir sek Kristumi kaip mažas, silpnas ir bejėgis vaikelis: laikykis įsikibęs į Kristaus ranką, žiūrėk į žaizdas ant Jo rankų ir Jo šone, iš kurių liejosi tave nuo nuodėmės apvalęs kraujas, ir slėpk savo nuogumą po Jo baltais, spindinčiais teisumo rūbais.

17. Daug melskis už dvasininkus ir Dievo bažnyčią, ypač, kad dabar prasidėjęs Jo šlovingas darbas tęstųsi iki žemė bus pilna Jo šlovės.

Ypač maldauju, kad tiek būdamas vienas savo maldose, tiek bendrose maldose su bendražygiais krikščionimis, ypatingą dėmesį skirtum tave mylinčiam bičiuliui, kuris džiaugiasi dėl tavęs ir trokšta tau tarnauti.

Jėzuje Kristuje

Džonatanas Edvardsas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 

error: Atsiprašome, tekstas skirtas tik skaityti.