Svarbiausia savybė, kurią privalo turėti ganytojas

Archibaldas Alexanderis (1772–1851)

 „Ar myli mane?… Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17)

 Nors Viešpats Jėzus Kristus visiems savo mokiniams buvo malonus, mylintis ir artimas, tačiau kai kuriems iš jų skyrė didesnį dėmesį ir leido būti arčiau savęs nei kitiems. Mums neturėtų rūpėti, dėl ko taip buvo, pakanka, jog esame tikri, kad visi Jo veiksmai kilo iš tobulos išminties ir tyriausių motyvų. Iš viso mokinių būrio tik Jonas buvo vadinamas „mokiniu, kurį Jėzus mylėjo“. Ir tik Jonui buvo leista ne tik dalyvauti įdomiose mūsų Viešpaties gyvenimo ir kentėjimų scenose, kurias matė vos keletas liudytojų, bet ir prisiglausti prie Jo krūtinės per šventąją vakarienę bei rūpintis palaimintąja mergele, gavus iš Jėzaus pavedimą prieš mirštant ant kryžiaus.Tačiau ir Petras sulaukė ypatingo dėmesio ženklų iš savo Mokytojo. Jėzus jį pagyrė ir pagerbė dėl kilnaus išpažinimo, jog Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, taip pat rūsčiai priekaištavo, kai Petras bailiai ir kūniškai stengėsi atkalbėti savo Mokytoją nuo išpranašautų kentėjimų. Petras buvo įspėtas, kad gėdingai ir nedėkingai išsigins savo Viešpaties. Didysis Užtarėjas specialiai meldėsi, kad Petro tikėjimas nepalūžtų pagundymo ir sumišimo valandą. O kai tris kartus išsigindamas patvirtino Jėzaus pranašystę, Petras ėmė atgailauti dėl savo nuodėmės, sulaukęs priekaištingo, tačiau maloningo kenčiančio Viešpaties žvilgsnio.

Nepaisant nuopuolio, Petras buvo pastebėtas ir po prisikėlimo. Angelai, pasirodę moterims prie kapo, liepė pranešti apie įvykį mokiniams ir Petrui, nepaminėdami nė vieno kito vardo. Atrodo, kad Kristus pasirodė Petrui anksčiau už visus kitus apaštalus. Ir prie Tiberiados ežero, – vietoje, kuri buvo pašventinta Jėzaus gyvenimu, stebuklais ir Jo pamokslais, – Jis labai neįprastai kalbėjosi su Petru. Tris kartus klausė Petro, ar myli Jį. Ir kiekvienąkart, išgirdęs atsakymą, liepdavo „ganyti Jo aveles“ arba „ganyti Jo avis“.

Pirmiausia šiuose žodžiuose mūsų dėmesį patraukia švelnus didžiojo Ganytojo susirūpinimas savo kaimene – neišmatuojamas, nemažėjantis, nesibaigiantis susirūpinimas. „Net jeigu motina užmirštų žindomą kūdikį, aš tavęs nepamiršiu“ – tai kalba, kuria Viešpats kalba jiems. Ir gyvendamas, ir mirdamas, ir po prisikėlimo Jėzus vis dar nešiojasi juos savo širdyje. Taip, kaip aukščiausiasis žydų kunigas, ateidamas Dievo akivaizdon, ant krūtinės lentelės turėjo įrašytus dvylikos giminių vardus.

Tačiau kas yra tie, kuriuos Kristus vadina savo avelėmis, savo avinėliais? Neabejotinai – jie „ypatingi žmonės“, „išrinktoji karta“. Kristus visada aiškiai atskiria savo avis ir likusį pasaulį. Tai Jėzaus išrinktoji tauta, žmonės, kuriuos Dievas iš anksto numatė ir paskyrė tapti panašiais į savo Sūnaus atvaizdą, kurie buvo išrinkti Kristuje prieš pasaulio sukūrimą, kad būtų šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje, „paskirti, kad taptų įsūnyti per Jėzų Kristų pagal Jo geros valios nutarimą… Jo malonės šlovės gyriui“. Juos Tėvas atidavė Kristui, ir nė vienas jų nepražus, nes Kristus duoda amžinąjį gyvenimą visiems, kurie buvo Jam atiduoti (Jn 10, 28). „Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą, ir jos nepražus per amžius; ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.“ Nuo amžių pradžios juos myli Tėvas ir Sūnus, už juos gerasis Ganytojas guldo savo gyvybę. „Aš esu, – sako Jis, – gerasis Ganytojas; geras ganytojas guldo gyvybę už savo avis.“ Ir vėl: „Aš už savo avis guldau gyvybę.“ Apaštalas Paulius, atrodo, mintyse turėjo šiuos žodžius arba, kitaip tariant, tuos jausmus, kuriuos jie išreiškia, kai kreipėsi į Efezo vyresniuosius rimtai ragindamas: „Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bažnyčią, kurią Jis nusipirko savo krauju.“ Tai yra „mažoji kaimenė“, kuriai „Tėvui patiko atiduoti karalystę“.

Anksčiau ar vėliau visos Kristaus avys „išgirsta Jo balsą ir ima sekti Juo“. Kol Jėzus jų neieško, kad pašauktų savo Žodžiu ir Dvasia, jos Jo nepažįsta, nors Jis jas pažįsta. Jo nepažindamos avys nuklysta toli nuo gerojo Ganytojo avidės ir ganyklų, nesigėri Jo Žodžiu ir tarnyste Jam. Tačiau kai Jėzus patraukia jas prie savęs, apreiškia joms savo meilę ir šlovę, jos viską palieka dėl Jo ir yra pasiruošusios sekti paskui Jį visur, kur tik Jis eis, „geru ir blogu metu“.

Kol gyvena žemėje, avys yra apgaubtos Jo ypatingu rūpesčiu. Dėl jų buvo įkurta bažnyčia, visi jos įsakymai ir potvarkiai skirti joms stiprinti, auginti ir paguosti. Kai ateina tamsos ir išmėginimų metas, Jėzus niekada jų nepalieka. Jo ranka nuolat ištiesta, kad saugotų nuo plėšrių dykumos žvėrių, kurie nepaliaudami „slankioja aplink, ieškodami, ką galėtų praryti“. Saugiai pervestos per dykumos pavojus, Jėzaus prižiūrimos avys pereina „mirties šešėlio slėnį“, tačiau netgi ten „nebijo jokio pikto“, nes Jis yra su jomis, savo lazda ir ramsčiu jas nuramindamas.

Iš to, kas jau pasakyta, įmanoma suprasti, kad Kristaus avys gali būti trijų būsenų, kurios aiškiai viena nuo kitos skiriasi. Vienos avys dar nėra atėjusios į avidę ir nieko nežino apie gerąjį Ganytoją, kuris atpirko jas savo krauju. Kitos avys yra bažnyčioje arba bent jau malonės būsenoje, girdi Ganytojo balsą ir seka paskui Jį, tačiau vis dar pakliūna į daugelį nelaimių, įpuola į ligas bei susiduria su daugybe nuožmių galingų priešų. Trečioji grupė – avys, saugiai surinktos į danguje esančią avidę. Jos ganosi dangiškose ganyklose, į kurias nepatenka joks plėšrus žvėris ir nepuola jokios ligos bei netyko jokie pavojai.

Dar viena ryški tiesa – meilė Kristui. Visa pranokstanti meilė Kristui yra svarbiausia savybė, kurią privalo turėti Kristaus kaimenės ganytojas. Tris kartus buvo užduotas klausimas: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?“ Ir kiekvienąkart, sulaukęs teigiamo atsakymo, Viešpats Jėzus liepia jam ganyti Jo avis, Jo avinėlius. Argi tai ne tas pats, kaip pasakyti: „Nė vienas, nemylintis manęs, negali ganyti mano avių“? Visa tai aiškiai suprantama, nes tas, kuris nemyli kaimenės šeimininko, iš tikrųjų nesirūpins kaimenės saugumu ir sveikata. Kartais tarp pasaulio žmonių nutinka, kad viena kokia nors aistra tampa tokia stipri, jog praryja visas kitas. Šykštuolio godumas yra pakankamai galingas, kad kovotų su stipriausiais prigimtiniais polinkiais. Kitus nugali kokia nors viena ambicija. Viskas prisideda prie vieno siekio arba jam tarnauja. Taip turėtų būti ir su Evangelijos tarnautoju. Meilė Kristui privalėtų taip viešpatauti, taip užvaldyti jo mintis ir jam vadovauti, kad kiekvienas trukdantis arba prieštaraujantis principas būtų neutralizuotas ar panaikintas. Ji turėtų motyvuoti visus planus, vadovauti visiems veiksmams, teikti energiją visoms pastangoms ir guosti visuose išmėginimuose. Kristaus meilės valdomas tarnautojas turėtų su džiaugsmu atsisakyti visų lengvo gyvenimo, prabangos ir pasaulio garbės malonumų, kad tarnautų savo Mokytojui atokiausiose vietose arba toli nuo tų vietų, kuriose būtų viešai matomas. Šventa meilė turėtų pastūmėti jį imtis sunkiausių užduočių ir stoti grėsmingiausių pavojų akivaizdon, įžiebti iškalbos azartą ir suteikti patoso švelniausiems pamokslams. Tai šventa ugnis, kuri turi nuolat ryškiai ir kaitriai degti. Bet kokia kita šiluma nėra geresnė už „svetimą ugnį“. Niekas kitas, tik Kristaus meilė gali paversti žmogų tikrai ištikimu ganytoju arba evangelistu, uoliai tarnaujančiu, nenuilstančiu ir pasiaukojančiu. Kiti motyvai gali privesti žmogų labai stropiai ruoštis sakyti pamokslą iš sakyklos, kai nuostabi iškalba sulauks tiek pat aplodismentų kaip ir bet kur kitur. Dar kiti motyvai gali paskatinti tarnautoją puikiai viešai kalbėti ir sudaryti vaizdą žmonių akyse neva jis uoliai stengiasi ir yra pasišventęs Dievui. Tačiau jeigu nėra visa pranokstančios meilės Kristui, galų gale jis yra niekas arba, geriausiu atveju, paprasčiausiai „žvangantis varis ir skambantys cimbolai“. Talentai, išsilavinimas, iškalba, uolumas, viešos pastangos ir didžiulės aukos, netgi atiduodant viską, ką turi, visą savo gyvenimą, bus nieko verti Viešpaties akyse, jeigu nebus Kristaus meilės. Dabar bažnyčios stengiasi padidinti ganytojų skaičių. Mes galime padauginti pamokslininkų, galime gerai juos išmokslinti, ir jie gali būti priimtini žmonėms, tačiau, deja! Jeigu jie nemyli Viešpaties Jėzaus Kristaus, Sionas nebus pastatytas. Didysis derlius nebus surinktas.

Paimta iš: Archibaldas Alexanderis, Ganytojiška tarnystė. Pamokslas, sakytas Filadelfijoje prieš Teologijos seminarijos Prinstone absolventų susirinkimą ketvirtadienio ryte, 1834 m. gegužės 21 d. (Filadelfija: Henry Perkins, 1834).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 

error: Atsiprašome, tekstas skirtas tik skaityti.