Geriausias vaistas sielai

Žmonės dažnai skundžiasi: „Mane taip įžeidė, kad aš negaliu atleisti“. Žmogui atleidimas reikalingas lygiai taip pat, kaip ir uždegimo paveiktai žaizdai reikalinga dezinfekuojanti priemonė. Nėra skausmo – nėra ir būtinybės naudoti vaistus, nėra įžeidimo – nėra reikalingas ir atleidimas. Bet būtent tada, kai mums skauda dėl to, kad mus įžeidė bei įskaudino – mes turime atleisti, kad pašalintume savo skausmą.

Atleidimas – tai ne tuščias formalumas ar keletas nenuoširdžių žodžių, pasakytų be širdies dalyvavimo. Atleidimas – tai veiksmų visuma, kuri paliečia mūsų giliai paslėptus jausmus, keičia minčių kryptį ir atstato nutrauktus santykius. Atleidimas išgydo įžeistojo sielą, ir šis atleidimas prasideda nuo troškimo atleisti.

Atleidimas pasiekiamas valios pastangomis, kai ne įžeidėjas, bet tas, kuris buvo įžeistas, nepaisant visų savo nemalonių jausmų, priima sprendimą atleisti tam, kuris sudavė jam smūgį. Galbūt jo širdis nėra nė kiek palankiai nusiteikusi atleidimui, bet nugalėjęs save, jis pirmas eina susitikti su savo priešu.

Be maldos šį žingsnį žengti neįmanoma. Prieš eidami pas tą, kuris jus įskaudino, papasakokite savo Dangiškajam Tėvui apie ketinimą pasinaudoti kokia nors priemone, kad atsirastų noras atleisti, ir Jis atsakys jums, ką reikia daryti, kad nugalėti savo kietėjančią širdį. Kraujuojanti nuoskaudos žaizda vis dar duos apie save žinoti, bet kartoju, išgijimo procesas prasidės nuo tos akimirkos, kai jūs priimsite tvirtą sprendimą atleisti ir padaryti gera jūsų įžeidėjui.

Pirmi nedrąsūs susitaikymo žingsniai atneš nusiraminimą sužeistai sielai, įžeidimo skausmas pastebimai nurims, tarsi žaizdą kažkas nuramino gydančiuoju aliejumi. Iš širdies visam laikui išnyks priešiškumas ir pradės kilti palankumo jausmas tam, kuris įžeidė jus. Po viso to nebijokite pažvelgti jam į akis ir su malonumu paspausti ranką. Ir pagaliau tai, kas buvo – nublanks, sutrupės ir visiškai užsimirš. Jūs su džiaugsmu atleidote savo artimui, nes prisiminėte, kiek jums atleido Dievas!

Jeigu žaizdos, kuri atsirado jus įžeidus, laiku nepagydyti atleidimu, prasidės uždegimas, ir visas organizmas bus užkrėstas. O, kiek daug krikščionių apnuodijo sau gyvenimą paslėpta degančia neapykanta. Žmogus, netrokštantis atleisti artimui, praranda bendravimą su Dievu ir gali galutinai pražudyti savo sielą. Netgi jeigu priešas neatgailavo ir nesuteikia jokių vilčių susitaikymui, jam vistiek reikia atleisti, kad išsaugotume savo sielą! Yra tik vienintelis būdas išsaugoti amžinybei save ir mus įžeidusįjį – ir tai yra atleidimas.

Stoję melstis, visų pirma, atleiskite, jei esate įžeistas, nelaukdami, kol kita pusė paprašys jūsų to. Atleiskite taip, kaip Dievas jums atleido Kristuje Jėzuje daug laiko iki to, kol jūs paprašėte Jo atleisti jums.

Kaip dažnai mes, tokie netobuli ir pilni nuodėmės, sąmoningai ar nesąmoningai smerkiame artimą. Bet jei mes sėdėsime kur nors savo kampe ir skaičiuosime, kiek kartų buvome įžeisti bei lauksime atsiprašymo už tai, mes tiesiog numirsime nuo visų gautų žaizdų.

Atleisti be jokių sąlygų ir reikalavimų – tai vienintelis būdas atstatyti sugriautus santykius. Stenkitės atleisti taip, kaip atleidžia Jėzus Kristus. Prisiminkite, kiek kartų jūs įžeidėte savo Viešpatį, o Jis visvien nenusisuko nuo jūsų. Atleiskime septyniasdešimt septynis kartus kasdien, kaip kad Jėzus Kristus mokė – tai yra geriausias vaistas, kad pagydyti savo sielą ir padaryti ją sveiką.

Kas naudosis šia nuostabiausia priemone , tas ne tik įgys artimo širdį, bet ir pats augs dvasiškai, pasiekęs pergalę prieš patį save, o tai – yra nuostabiausia pergalė iš visų! Tik nugalėtoją Viešpats apvilks baltais rūbais ir neištrins jo vardo iš gyvenimo knygos. „Kas turi ausis klausyti – teklauso.“ (Apr 3, 5-6)

Autorius nežinomas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 

error: Atsiprašome, tekstas skirtas tik skaityti.