16 „Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į vaikus, kurie sėdi prekyvietėje ir šaukia savo draugams: 17 „Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs neraudojote“. 18 Atėjo Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie sako: „Jis demono apsėstas“. 19 Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: „Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“. Bet išmintį pateisina jos vaikai“. 20 Tada Jis pradėjo priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas Jo stebuklų, kad jie neatgailavo: 21 „Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę su ašutine bei pelenuose. 22 Todėl sakau jums: Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jums! 23 Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji būtų išlikusi iki šios dienos. 24 Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau“.
Šie Viešpaties Jėzaus pamokymai visų pirma buvo skirti žydų tautai Jo gyvenimo šioje žemėje laikais. Tačiau jie daug ką sako ir mūsų kartai. Atskleisdami kai kurias žmogaus charakterio savybes, jie mums rodo, kokiame pavojuje šiandien yra atsidūrę daugelis nemirtingų sielų.
Pirmoje šios ištraukos dalyje atskleidžiamas neišmintingas daugelio neatsivertusių žmonių požiūris į tikėjimo dalykus. Viešpaties laikais žydai sugebėdavo rasti kiekvieno Dievo jiems siųsto mokytojo trūkumų. Pirmasis buvo Jonas Krikštytojas, pamokslavęs apie atgailą. Itin paprastas žmogus, atsiribojęs nuo visuomenės, gyvenęs asketišką gyvenimą. Ar jis įtiko žydams? Ne! Jie atrado jo trūkumų ir net sakė: „Tas – velnio apsėstas.“ Tada pasirodė Jėzus, Dievo Sūnus, skelbiantis Evangeliją. Jis gyveno taip, kaip kiti žmonės, neturėdamas nė lašelio Jono Krikštytojo asketizmo. Ar Jis įtiko žydams? Ne! Jie atrado netgi Jo trūkumų ir sakė: „Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis.“ Trumpiau tariant, jiems buvo labai sunku įtikti, jie buvo tokie išpaikinti, lyg aikštingi vaikai.
Liūdna sakyti, bet tūkstančiai praktikuojančių krikščionių yra tokie pat neprotingi kaip tie žydai. Jie tokie pat išpaikę, jiems taip pat sunku įtikti. Kad ir ko mokytume ar pamokslautume, jie visuomet atranda trūkumų. Kad ir koks būtų mūsų gyvenimo būdas, jiems mes niekuomet neįtinkame. Skelbiame jiems išgelbėjimą per Dievo malonę ir išteisinimą per tikėjimą? Jie šaukia, kad mūsų doktrina nepaiso taisyklių, prieštarauja Įstatymui. Kalbame jiems apie šventumą, kurio reikalauja Evangelija? Jie iš karto šaukia, kad esame per daug griežti, pernelyg tiksliai laikomės Šventojo Rašto, pernelyg teisuoliški. Esame džiaugsmingi? Jie kaltina mus lengvabūdiškumu. Esame liūdni? Jie vadina mus paniurėliais ir apkartusiais. Laikomės atokiai nuo pokylių, lenktynių, nevaikštome į teatrą? Jie apskelbia, jog esame puritoniški, neprieinami, riboti. Valgome, geriame ir rengiamės taip, kaip kiti žmonės, einame visur, kur tik esame kviečiami, rodomės visuomenėje? Jie pašaipiai kaltina mus, sakydami, jog nemato skirtumo tarp mūsų ir netikinčiųjų, jog esame nė kiek ne geresni už netikinčius. Kas gi tai, jei ne Kristaus dienomis žydams būdingas elgesys? „Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs neraudojote.“ Tas, kuris pasakė šiuos žodžius, tikrai pažinojo žmonių širdis!
Tiesa ta, kad tikri tikintieji ir neturėtų tikėtis, kad neatsivertę žmonės kada nors bus patenkinti jų tikėjimu ar jų įpročiais. Jeigu jie vis dėlto to viliasi, – tikisi to, ko niekada neras. Kad ir kokie šventi jų gyvenimai būtų, jie turėtų būti pasirengę išgirsti prieštaravimus, priekabes, atsikalbinėjimus. Gerai kartą pasakė Kvesnelis: „Kad ir kokių priemonių imtųsi geri žmonės, jie niekada neišvengs pasaulio pasmerkimo. Geriausia dėl to nesirūpinti.“ Pagaliau juk ir Šventasis Raštas kalba tą patį: „Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui.“ „Bet sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios“ (Rom 8, 7; 1 Kor 2, 14). Tai viską paaiškina.
Antroje šios ištraukos dalyje atskleidžiama, koks baisus blogis yra sąmoningas nenoras atgailauti. Mūsų Viešpats sako, kad „Tyrui ir Sidonui bus lengviau Teismo dieną“ negu tiems miestams, kurių gyventojai girdėjo Jo pamokslus, matė Jo stebuklus, tačiau neatgailavo.
Šis Viešpaties Jėzaus priekaištas – labai rimtas. Gerai į jį įsiklausykime. Minutėlę pagalvokime, kokie tamsūs, stabmeldiški, amoralūs, ištvirkę buvo Tyras ir Sidonas. Pamėginkime prisiminti žodžiais nenusakomą Sodomos nedorumą. Taip pat atkreipkime dėmesį, kad mūsų Viešpaties paminėti žydų miestai – Chorazinas, Betsaida, Kafarnaumas – tikriausiai nebuvo blogesni už kitus, na, bet kuriuo atveju tikrai daug geresni ir moralesni nei Tyras, Sidonas ar Sodoma. Tačiau įsidėmėkime, kad Chorazino, Betsaidos, Kafarnaumo žmonės atsidurs giliausiame pragare, nes jie girdėjo Evangeliją, bet neatgailavo, nes jie turėjo didelių religinių pranašumų, bet jais nepasinaudojo. Kaip siaubingai tai skamba!
Iš tiesų, šie žodžiai turėtų priversti raudonuoti ausis kiekvieno, kuris nuolat girdi Evangeliją, tačiau vis dar nėra įtikėjęs. Kokia didžiulė tokio žmogaus kaltė prieš Dievą! Su kokiu pavojumi jis kasdien susiduria! Nesvarbu, kokį moralų, padorų ir garbingą gyventų gyvenimą, iš tiesų prieš Dievą jis labiau nusikaltęs negu stabmeldys iš Tyro ir Sidono ar apgailėtinas Sodomos gyventojas! Dvasinė šviesa pastarųjų nebuvo apšvietusi, o šis žmogus gavo dvasinę šviesą, tačiau ją atmetė. Jie negirdėjo Evangelijos, o šis žmogus girdi, bet nepaiso. Jų širdys greičiausiai būtų suminkštėjusios, jei jie būtų turėję jo privilegijas. Tyras ir Sidonas „seniai būtų atgailavę“, Sodoma „būtų išlikusi iki šios dienos“. Net ryškiai apšviesta Evangelijos šviesos, tokio žmogaus širdis lieka kieta ir nepajudinama. Iš viso to galima padaryti tik vieną skausmingą išvadą: paskutiniąją dieną jo kaltė bus kur kas didesnė negu jų. Labai teisingai sykį pasakė vienas anglų vyskupas: „Iš visų dalykų, pasunkinančių mūsų nuodėmes, nėra baisesnio už tą, kai dažnai girdime apie savo pareigą.“
Kuo dažniau prisiminkime Choraziną, Betsaidą ir Kafarnaumą. Įsidėmėkime, kad vien išgirsti Evangeliją ir palankiai į ją žiūrėti nepakanka. Turime padaryti dar kai ką: iš tiesų „atgailauti ir atsiversti“ (Apd 3, 19). Turime iš tiesų pasiduoti Kristui ir tapti viena su Juo. Kol to nepadarysime, liksime siaubingame pavojuje. Teismo dieną gali paaiškėti, kad geriau buvo gyventi Tyre, Sidone ar Sodomoje negu išgirsti Evangeliją Anglijoje ir galiausiai mirti neatsivertus.
Tekstas paimtas iš Džono Čarlzo Railio knygos “Evangelijos pagal Matą apmąstymai“. Knygą galite įsigyti Reformatų knygyne.
