Laiško romiečiams komentaras. 1 skyrius 1-7 eilutės

1 Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas [skelbti] Dievo Evangeliją, 2 kurią Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose. 3 O ji kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, 4 šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. 5 Per jį esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą.[1]

 Kreipimasis

Rom 1, 1–7

1 eil.: „Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas [skelbti] Dievo Evangeliją <…>“

Tai ilgiausio apaštalo Pauliaus kreipimosi pradžia. Palyginimui pateiktas sąrašas, kuriame didėjančia tvarka nurodomas kiekvieno kreipimosi žodžių skaičius originale:

Pirmasis laiškas tesalonikiečiams

19

Antrasis laiškas korintiečiams

41

Antrasis laiškas tesalonikiečiams

27

Laiškas Filemonui

41

Laiškas kolosiečiams

28

Pirmasis laiškas korintiečiams

55

Laiškas efeziečiams

28 (30)

Laiškas Titui

65

Antrasis laiškas Timotiejui

29

Laiškas galatams

75

Laiškas filipiečiams

32

Laiškas romiečiams

93

Pirmasis laiškas Timotiejui

32

 

 

Kaip Laiške Titui, taip ir Laiške romiečiams apaštalas Paulius prisistato kaip Jėzaus Kristaus doulos (Fil 1, 1 dgs. douloi). Vieni pirmenybę teikia, o kiti tiesiog atkakliai tvirtina, kad anglų kalboje žodžio doulos atitikmuo turi būti „vergas“. Reikia pripažinti, kad tam įtakos gali turėti šios vergui būtinos ypatybės: visiškas klusnumas šeimininkui ir absoliuti priklausomybė nuo jo. Be to, šeimininko nuosavybės teisė į vergą ir nežabota šeimininko valdžia, nors šiuo žodžiu kur kas pakiliau apibūdinami Kristaus ir tikinčiųjų santykiai, pvz., 1 Kor 3, 23; 6, 19 (b). 20. Vis dėlto mums sąvoka „vergas“ reiškia prievartinę tarnybą ir priklausomybę, dažnai – žiaurų elgesį, todėl tikriausiai daugelis padarėme teisingą išvadą, kad šiame kontekste žodis „vergas“ nėra tinkamiausias atitikmuo.

Be to, nereikėtų pamiršti, kad apaštalas Paulius buvo „žydas iš žydų“ (Fil 3, 5) ir puikiai išmanė Senąjį Testamentą. Todėl vadindamas save „Jėzaus Kristaus doulos“, jis greičiausiai remiasi ištraukomis, kuriose Abraomas (Pr 26, 24), Mozė (Sk 12, 7), Jozuė (Joz 24, 29), Dovydas (2 Sam 7, 5), Izaijas (Iz 20, 3) ir kiti vadinami Jahvės tarnais. Gali būti, kad Rom 1, 1 pavartoto žodžio doulos reikšmei įtakos turėjo Iz 49, 1–7; 52, 13; 53, 11 aprašyta visa širdimi atsidavusio Tarno asmenybė?

Apaštalas Paulius prisistato kaip Kristaus Jėzaus tarnas[2]. Prieš asmenvardį Jėzus, reiškiantį „Jis iš tiesų išgelbės“ (plg. Mt 1, 21) arba „Jahvė yra išgelbėjimas“ (tai iš esmės tas pats) eina oficialus tarnystės pavadinimas – Kristus (Pateptasis). Būtent šio Kristaus Jėzaus tarnas, visiškai atsidavęs savo Šeimininkui, ir buvo apaštalas Paulius. Jis taip pat „pašauktasis apaštalas“.

Plačiąja prasme „apaštalas“ (graikų k. apostolos – žodis, kilęs iš veiksmažodžio „siųsti, išsiųsti su pavedimu, pasiųsti“) – pasiuntinys ar asmuo, per kurį siunčiama žinia, todėl galima sakyti ambasadorius, pasiuntinys, kurjeris. Klasikinėje graikų kalboje terminas galėjo reikšti karinio jūrų laivyno ekspediciją, o „apaštališkas laivas“ buvo krovininis laivas. Vėlyvuoju judaizmo laikotarpiu „apaštalai“ buvo pasiuntiniai, kuriuos Jeruzalės patriarchai siųsdavo surinkti duoklę iš žydų diasporos. Naujajame Testamente ši sąvoka įgyja išskirtinai religinę reikšmę. Plačiausia prasme „apaštalas“ reiškia Evangelijos skelbėją – bet kurį, siųstą dvasinei užduočiai įvykdyti, bet kurį kompetentingą atstovauti Siuntėjui ir skleisti išgelbėjimo žinią. Todėl Barnabas, Epafroditas, Apolas, Silvanas ir Timotiejus vadinami apaštalais (Apd 14, 14; 1 Kor 4, 6. 9; Fil 2, 25; 1 Tes 2, 6, plg. Rom 1, 1 ir žr. 1 Kor 15, 7). Visi jie buvo Dievo atstovai, nors vykdydami Dievo darbą atstovavo tam tikroms konkrečioms bažnyčioms, kurių „apaštalais“ vadinami (plg. 2 Kor 8, 23). Taigi Paulius ir Barnabas atstovavo Antiochijos bažnyčiai (Apd 13, 1. 2), o Epafroditas buvo Filipų bažnyčios „apaštalas“ (Fil 2, 25).

Tačiau apibrėžiant Rom 1, 1 žodžio „apaštalas“ reikšmę, kur kas geriau išnagrinėti ištraukas, kuriose šis žodis vartojamas įprastesne reikšme. Evangelijose jis minimas 10 kartų, Apaštalų darbuose – beveik 30, apaštalo Pauliaus laiškuose – daugiau kaip 30 kartų, tarp jų 5 kartus pastoraciniuose laiškuose ir 8 – kitose Naujojo Testamento knygose. Tačiau dažniausiai, išskyrus jau minėtas išimtis ir labai svarbią Hbr 3, 1 eilutę, vartojamas Dvylikai ir Pauliui apibūdinti.

Pačia išsamiausia prasme žmogus apaštalu būna visur ir visą gyvenimą. Jam suteikta jį siuntusiojo valdžia mokyti ir rodyti, kaip gyventi. Moderniojoje religinėje literatūroje dažnai aptinkama mintis, esą apaštalas neturi jokios faktinės valdžios ir pareigų, stokoja biblinių argumentų. Tuo įsitikinsite patys išnagrinėję tokias ištraukas: Mt 16, 19; 18, 18; 28, 18. 19 (atkreipkite dėmesį į sąsajas); Jn 20, 23; 1 Kor 5, 3–5; 2 Kor 10, 8; 1 Tes 2, 6.

Taigi Paulius buvo apaštalas tikrąja to žodžio prasme. Jo apaštalystė prilygo Dvylikos apaštalystei. Todėl ir kalbame apie „Dvylika ir Paulių“. Apaštalas Paulius net pabrėžia, kad prisikėlęs Gelbėtojas pasirodė ir jam, kaip ir Kefui (1 Kor 15, 5. 8). Tas pats Gelbėtojas skyrė tokią įvairiapusę ir visuotinę užduotį, kad nuo tada apaštalas Paulius jai įgyvendinti atidavė visą savo gyvenimą (Apd 26, 16–18).

Vis dėlto apaštalas Paulius tikrai nebuvo vienas iš Dvylikos. Minties, kad mokiniai suklydo vietoje Judo pasirinkę Matą, nes vėliau į tą vietą Šventoji Dvasia paskyrė apaštalą Paulių, tikrai neverta svarstyti (žr. Apd 1, 24). Bet kas apaštalą Paulių siejo su Dvylika, jei jis nebuvo vienas iš Dvylikos, o jam vis tiek buvo skirta ta pati tarnystė? Atsakymą rasime Apd 1, 8 ir Gal 2, 7–9, kurį pagal nurodytas Šv. Rašto ištraukas galima suformuluoti taip – Dvylika, pripažinę Paulių kaip ypatingąjį pasiuntinį pagonims, iš tikrųjų per jį įvykdė savo pašaukimą pagonims.

Tikrosios apaštalystės – Dvylikos ir Pauliaus – požymiai:

Pirma, apaštalus išsirinko, pašaukė ir išsiuntė pats Kristus. Apaštalai pavedimus gavo tiesiogiai iš Jo (Jn 6, 70; 13, 18; 15, 16. 19; Gal 1, 6).

Antra, teisę vykdyti užduotis suteikė Jėzus, nes jie buvo Jo žodžių ir darbų, ypač prisikėlimo, liudininkai, visa tai patys matę ir girdėję (Apd 1, 8. 21. 22; 1 Kor 9, 1; 15, 8; Gal 1, 12; Ef 3, 2–8; 1 Jn 1, 1–3). Atkreipkite dėmesį, kad nors Apd 1, 21. 22 apaštalas Paulius nepriskiriamas prie minėtųjų Dvylikos, visose kitose ištraukose jis vadinamas apaštalu. Juk jis taip pat matė Viešpatį!

Trečia, apaštalams buvo atseikėta Šventosios Dvasios, kuri pamokys juos visos tiesos (Mt 10, 20; Jn 14, 26; 15, 26; 16, 7–14; 20, 22; 1 Kor 2, 10–13; 7, 40; 1 Tes 4, 8).

Ketvirta, Dievas laimina apaštalų darbą, jį patvirtindamas ženklais ir stebuklais; darbas duoda gausių vaisių (Mt 10, 1. 8; Apd 2, 43; 3, 2; 5, 12–16; Rom 15, 18. 19; 1 Kor 9, 2; 2 Kor 12, 12; Gal 2, 8).

Penkta, apaštalų tarnystė neapsiriboja vietos bažnyčia ir nėra trumpalaikė; atvirkščiai, apaštalu skiriama visuotinei bažnyčiai ir visam gyvenimui (Apd 26, 16–18; 2 Tim 4, 7. 8).

Atkreipkite dėmesį, kad rašoma „pašauktasis apaštalas“. Tai tikrai kur kas geresnis vertimas nei „pašauktas būti apaštalu“ arba „pašauktas tapti apaštalu“. Iš esmės tai reiškia, kad Paulius buvo apaštalas, nes iš tikrųjų šiai tarnystei jį pašaukė Dievas. Taip pat ir apaštalo Pauliaus adresatai buvo šventieji pagal pašaukimą – „pašauktieji šventieji“ (žr. 7 eil.).

Paulius, kaip pašauktasis apaštalas, nuo pradžių buvo atskirtas skelbti Dievo Evangeliją. Tai ypač pabrėžiama Gal 1, 15 eilutėje, kurioje jis rašo: „Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims <…>.“

Apaštalas Paulius kalba apie „Dievo Evangeliją“. Ji – Dievo, nes iš tikrųjų tai paties Dievo pasakojimas, ką Jis padarė nusidėjėliams išgelbėti. Todėl tai ir yra Evangelija, arba Geroji Žinia, džiugi išgelbėjimo žinia, kurią Dievas siunčia nuodėmėje pražuvusiam pasauliui. Nuostabiausia ir svarbiausia šio pasakojimo dalis – ne ką mes privalome daryti, bet ką dėl mūsų padarė Dievas per Kristų. Ir tai puikiai atskleidžia Senajame Testamente vartojamas daiktavardis „Evangelija“ bei su juo susiję veiksmažodžiai: „skelbti Evangeliją“, „skelbti Gerąją Naujieną“ (žr. Septuaginta Ps 40, 9; 96, 2; Iz 40, 9; 52, 7; 61, 1 ir Nah 1, 15).

Rom 1 sąvoka „Dievo Evangelija“ (1 eil.) turi du pažymimuosius sakinius:  2 eilutėje, o kitą 3 eilutėje.

2 eil.: „<…> kurią Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose.“

Ši ištrauka iš tiesų labai svarbi. Joje matyti, kaip įkvėptas Šventosios Dvasios apaštalas Paulius trokšta, kad vertintume ir brangintume Senąjį Testamentą. Jam akivaizdu, kad Senojo Testamento ir Naujojo Testamento malonės laikotarpis tarpusavyje susiję. Anot jo, Senasis Testamentas ir Jėzaus paskelbta geroji išgelbėjimo žinia – nedalomi. Apskritai galima sakyti, kad Senajame Testamente duoti pažadai, o Naujajame Testamente parodoma, kaip šie pažadai išsipildė, pildėsi ir išsipildys.

Kai apaštalas Paulius sako „Jo pranašai“, galvoje turi ne tik tokius Dievo šventuosius kaip Izaiją, Jeremiją ir pan., bet ir Mozę, Samuelį, Dovydą bei kitus. Net ir vaikams suprantama kalba galime pasakyti, kad:

Senąjį paaiškina Naujasis,

O Naujajame yra Senasis.

 arba

 Senajame paslėptas Naujasis,

O Naujajame atskleistas Senasis.

 Rom 1, 2 apaštalas Paulius rašo būtent tai, ką paskelbė ir Jėzus ne tik puikiai žinomose Šv. Rašto vietose, pvz., Lk 24, 25–32. 44–48, kuriomis visada remiamasi kalbant šia tema, bet taip pat ir Lk 4, 21 (Lk 4, 16–30 kontekste): „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“, ir Lk 22, 37: „Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: Jis bus priskaitytas prie piktadarių; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą.“ Daugiau apie tai skaitykite NTC on Luke, p. 977, ir NTC on Phillipians, p. 81–85.

Čia derėtų pabrėžti, kad ir Jėzus (žr. Jn 10, 35; 17, 17), ir apaštalas Paulius labai pagarbiai vertino Senąjį Testamentą. Jie laikė jį šventu. Senąjį Testamentą neigiantis asmuo atstumia ir Jėzų, ir apaštalą Paulių!

O dabar pereikime prie kito „Dievo Evangelijos“ pažymimojo sakinio.

3–4 eil.: „O ji kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.“

Šventojo Rašto aiškintojai šias eilutes interpretuoja nepaprastai skirtingai. Aš pats jas aiškinu daugiausia atsižvelgdamas į žodžių reikšmes originale ir remdamasis savo paties išvadomis. Todėl klasikinės graikų kalbos studentus raginu panagrinėti išnašą.[3]

Apaštalas Paulius išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Jo manymu, Gelbėtojas, kad ir prisiėmęs žmogaus prigimtį, buvo Dievo Sūnus. Nuo amžinybės JisDievo Sūnus, vadinasi, Dievas.

Šis išpažinimas atitinka ir kitus apaštalo teiginius. Pagal geriausią ištrauką ir aiškinimą Rom 9, 5 apaštalas Paulius Jėzų įvardija kaip „visiems viešpataujantį Dievą, šlovingą per amžius“. Laiške Titui 2, 13 apaštalas Jėzų Kristų vadina „mūsų didžiuoju Dievu bei Gelbėtoju“. O Kol 2, 9 teigia, kad „Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (plg. Fil 2, 6).

Būtent Jis – Dievo Sūnus, neatsisakęs savo dieviškosios prigimties, prisiėmė žmogiškąją. Nors buvo turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad per Jo skurdą praturtėtume (2 Kor 8, 9). Atėjus laiko pilnatvei, gimė iš moters (Gal 4, 4). Tiesą sakant, gyvenimo žemėje dienomis Jis buvo „skausmų vyras, apsipratęs su negalia“ (Iz 53, 3). Kaip visiškai tyra ir šlovinga dieviškoji Gelbėtojo prigimtis galėjo eiti išvien su nuodėmės naštos slegiama ir todėl neapsakomas kančias išgyvenančia žmogiškąja prigimtimi, pranoksta bet kokį žmogiškąjį supratimą.

Šioje ištraukoje taip pat sakoma, kad kaip žmogus Jėzus „kilo iš Dovydo giminės“. Taip išsipildė ne kartą duotas pažadas (žr. 2 Sam 7, 12. 13. 16; Ps 89, 3. 4. 19. 24; 132, 17; Iz 11, 1–5. 10; Jer 23, 5. 6; 30, 9; 33, 14–16; Ez 34, 23. 24; 37, 24; Mt 1, 1; Lk 1, 27. 32. 33. 69; 3, 23–31; Jn 7, 42; Apd 2, 30; 2 Tim 2, 8; Apr 5, 5; 22, 16). Jei Jėzus nebūtų Dovydo palikuonis, negalėtų būti Mesijas, nes turėjo išsipildyti apie Jį pasakyta pranašystė.

Tačiau pažeminimas negalėjo trukti amžinai. Už ryžtą iškęsti tokį pažeminimą buvo atlyginta, ir šventumo Dvasia Jis pristatytas „galingu Dievo Sūnumi“, „Jam suteikta galybė“.

Apie savo laiku įvykdytą nuo amžinybės numatytą Kristaus „paskyrimą“ skaitykite Ps 2, 7. 8; Apd 13, 33; Hbr 1, 5; 5, 5. Numatytas išaukštinimas įvyko per prisikėlimą iš mirusiųjų. Kitaip tariant, šlovingas Kristaus prisikėlimas buvo pirmasis žingsnis šlovės link. Po to ėjo Kristaus žengimas į dangų, vainikavimas ir Šventosios Dvasios išliejimas.

Svarbiausias žodis pasakyme „pristatytą galingu Dievo Sūnumi“ parašytas kursyvu. Kaip jau minėjome, Jėzus per amžius yra Dievo Sūnus, kurio visa galybė pažeminimo laikotarpiu buvo užslėpta. Per šlovingąjį prisikėlimą Jėzui suteikta galybė ne tik sustiprėjo, bet ir nušvito visa didybe. Čia pavartotas pasakymas primena labai panašiame kontekste pasakytą apaštalo Petro teiginį: „Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36). Petro teiginyje nėra nė minties, kad iki prisikėlimo Jėzus nebuvo Viešpats ar Kristus. Vadinasi, išaukštinus Jėzaus galybė, didybė ir šlovė tik suspindo visu smarkumu.

Rom 1, 4 skelbiama, kad „šventumo Dvasia“ suteikė Kristui galybę. Šios „šventumo Dvasios“ nevalia tapatinti su Kristaus, kaip žmogaus, dvasia ir ją priešpastatyti Jo fizinei prigimčiai arba dieviškosios prigimties tapatinti su Jo žmogiškąja prigimtimi. „Šventumo Dvasia“ sietina su Šventąja Dvasia – trečiuoju dieviškosios Trejybės asmeniu.

Ir nors trečiasis asmuo nėra antrasis asmuo, šiuodu – Šventoji Dvasia ir Kristus – yra labiausiai susiję. Dr. H. Bavinckas teigia:

„Kad neabejotume, pasakysiu, jog šventumo Dvasia Kristuje gyveno dar iki prisikėlimo, tiesą sakant, apsigyveno Jame prasidėjimo akimirką, nes Jėzus buvo Šventosios Dvasios pradėtas (Lk 1, 35), kupinas Šventosios Dvasios (Lk 4, 1), kurios buvo gavęs be saiko (Jn 3, 34)… Tačiau toji Kristaus vidinė šlovė negalėjo pasireikšti išoriškai. Jis gyveno kūne, dėl kūno silpnumo buvo nukryžiuotas (2 Kor 13, 4). Bet mirdamas Jėzus šį silpnumą atidėjo į šalį ir sutraukė visus ryšius su nuodėme bei mirtimi. Dievas, kuris savo paties Sūnų nuteisė myriop dėl mūsų, savo Dvasia, kuri kaip šventumo Dvasia gyvena Kristuje ir visuose tikinčiuosiuose, ir prikėlė Jį iš numirusiųjų (Rom 8, 11), kad nuo tos akimirkos gyventų ne kūno silpnumu, bet Dvasios galybe.“[4]

Būtent ši didinga galybė ir leido išaukštintajam, dangaus soste sėdinčiam Gelbėtojui (Dievui ir Žmogui) išlieti Dvasią ant savo Bažnyčios ir suteikti tiems, kurie anksčiau buvo silpni, jėgos, tvirtumo, drąsos ir šviesos. Be to, ši energija suteikė galimybę atversti tūkstančius, kad, net priešo žodžiais tariant, „pasaulis buvo verčiamas aukštyn kojom“ (Apd 17, 6 – KB). O įtaka buvo tokia stipri, kad sugriovė žydus nuo pagonių skiriančią neįveikiamą sieną, kuri atrodė nesugriaunama. Būtent dėl šios jėgos šlovingoji prisikėlusiojo ir išaukštintojo Gelbėtojo Evangelija pradėjo nepaliaujamai skverbtis į kiekvieną gyvenimo sritį. Tą matome vykstant ir šiandien.

Dažniausiai Šventoji Dvasia laikoma gyvybės teikėja:

 „Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja,

ir Tu atnaujini žemės veidą.

Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė,

tesidžiaugia VIEŠPATS savo kūriniais!”

Žr. Ps 104, 31–32

 Jei Šventoji Dvasia laikoma gyvybės teikėja, ar ne logiška Rom 1, 4 minimą gyvenimo atnaujinimą – Kristaus prisikėlimą – laikyti Šventosios Dvasios darbu?

Vardų To, kuris yra „Dievo Evangelijos“ (1 eil.) šerdis ir ašis, išvardijimą apaštalas Paulius užbaigia pridurdamas „Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“. Šis didelę reikšmę turintis titulas parodo, kas apaštalui ir Bažnyčiai apskritai, ypač Romos krikščionių bendrijai, yra jo apibūdintas asmuo. Atkreipkite dėmesį į frazę „jo Sūnų (3, 4(a) eil.) <…> mūsų Viešpatį (4 (b) eil.)“ ir asmenvardžio Jėzus (Gelbėtojas) bei oficialaus titulo Kristus (Pateptasis) derinį. Garbinimas (Viešpats – „savininkas, valdovas, aprūpintojas“) eina išvien su pasisavinimu (mūsų Viešpats). Juk per „Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“ tikroji Evangelija pasiekia kulminaciją. Be Jo išsigelbėti neįmanoma. O su Juo – mūsų džiaugsmingai pripažintu Suverenu, kuriuo pasitikime ir mylime, pasmerkimas neįsivaizduojamas (žr. Rom 8, 1).

1 eilutėje prisistatęs, dabar apaštalas Paulius papasakoja ir apie save, apibūdina savo santykius su „Jėzumi Kristumi, mūsų Viešpačiu“, kuris jam pavedė atlikti svarbų darbą:

5 eil.: „Per jį esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose“.

Pažodžiui šią ištrauką galima versti taip: „per kurį ir dėl kurio esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę“. Daugelis vertėjų versdami nekeitė žodžių ir laikėsi būtent tokios žodžių tvarkos. Pagal šį vertimą apaštalas Paulius sako, kad gavo du dalykus: malonę, t. y. išgelbėjimą teikiantį neužtarnautą Dievo palankumą, ir apaštalo tarnystę.[5] Galimas ir toks aiškinimas.

Aš pritariu kitam požiūriui, nes 5 eilutėje yra hendiadžio pavyzdys (vienos sąvokos nusakymas dviem artimos ar tos pačios reikšmės žodžiais, kurių vienas kartais būna pagalbinis, t. y. viena sąvoka nusakoma dviem jungtukais „ir“ sujungtais daiktavardžiais), kuris ir lemia atitinkamą reikšmę – „apaštalo tarnystės dovana (ar malonė)“. Man toks aiškinimas ir vertimas patinka dėl šių priežasčių:

1. Šiame kontekste sunku suprasti, kodėl apaštalus Paulius turėtų pabrėžti, jog jis išgelbėtas malone.

2. Taip pat ir Rom 15, 15. 16 minima „malonė“ yra apaštalo Pauliaus dvasininko pareigos, jo, apaštalo, tarnystė[6] (plg. Rom 12, 6).

Kai apaštalas Paulius sako „Mes esame gavę“, veikiausiai kaip autorius jis rašo daugiskaita[7]. Jei taip, kalba apie save, o ne apie kitus.

Kada „Jėzus Kristus, mūsų Viešpats“ suteikė apaštalui Pauliui apaštalo tarnystės dovaną ir įgaliojo eiti numanomas apaštalo pareigas? Į galvą ateina daugybė Šv. Rašto vietų, pvz.: Apd 9, 1–19 (ypač 15 eil.); 18, 9. 10; 22, 6–21; 26, 12–18; Rom 15, 15. 16. Dvi iš jų verta ne tik perskaityti, bet ir nagrinėti.

Nurodytoje pirmojoje Šv. Rašto ištraukoje aprašoma, kaip Jėzus kreipėsi į apaštalą Paulių, nes pastarasis – nuožmus persekiotojas – pakeliui į Damaską pamatė nepamirštamą viziją. Į Pauliaus klausimą: „Kas tu esi, Viešpatie?“, Viešpats atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Bet kelkis ir laikykis ant kojų! Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu. Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave siunčiu, kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės – į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais“ (Apd 26, 15–18).

Antrojoje Šv. Rašto ištraukoje rašoma, kad netrukus po šių įvykių Paulius meldėsi šventykloje ir jį ištiko pagava: jis išgirdo Viešpatį sakant: „Eik, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis“ (Apd 22, 21).

Šiose abiejose ištraukose apaštalas apibūdinamas kaip žmogus, kuriam apaštalo tarnystę patikėjo Jėzus Kristus (žr. t. p. NTC on Gal. 1:1).

Atkreipkite dėmesį į žodžius „per kurį ir dėl kurio“. Tai reiškia, kad apaštalo tarnystę Paulius gavo iš Kristaus, jog galėtų skelbti Kristaus vardą ir Jo atlikto darbo svarbą.

Paulius buvo paskirtas apaštalu skleisti tikėjimo klusnumą. Šis klusnumas grindžiamas tikėjimu ir kyla iš tikėjimo. Tiesą sakant, tikėjimas ir klusnumas taip glaudžiai susiję, kad juodu galima prilyginti neperskiriamiems identiškiems dvyniams. Matydami vieną, matote ir kitą. Žmogus negali nuoširdžiai tikėti ir nepaklusti, ir atvirkščiai – nepaklusti ir tikėti.[8]

Pats apaštalas tai puikiai paaiškina dviejose panašiose ištraukose: vienoje – apie tikėjimą, kitoje – apie klusnumą.

Rom 1, 8: „<…> aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą.“

Rom 16, 19: „Jūsų klusnumas žinomas visur.“ Tai reiškia, kad žmogus priima Kristų tikėjimo klusnumu.

Parašęs „<…> kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose“, apaštalas tęsia:

6 eil.: „<…> tarp kurių ir jūs esate pašaukti priklausyti Jėzui Kristui.“

Akivaizdu, kad apaštalas Paulius, kuris 1–5 eilutėse apibūdina ne tik save ir savo apaštalo tarnystę, bet kalba ir apie į Kristų sutelktą Evangeliją, dabar kreipiasi konkrečiai į pačius adresatus ir patikina, kad niekada nesiliauja apie juos galvoti. Tik dabar juos įvardija kaip tuos, kuriems ir skirta Evangelija.

Apskritai kalbant, apaštalas džiaugiasi galėdamas pasakyti, kad Romos krikščionių bendrijos nariai ne tik buvo pašaukti priimti Jėzų Kristų, kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją, bet per aukščiausiąją Dievo malonę tinkamai atsiliepė į kvietimą. Todėl apaštalas Paulius kalba tai, kas dažnai vadinama „veiksmingu kvietimu“ (Rom 8, 28. 30; 9, 24; 1 Kor 1, 9. 24. 26 ir toliau).

Šie žodžiai parodo, kad apaštalas Paulius puikiai suvokia jam patikėtą konkrečią ir labai tiksliai apibrėžtą teisę kreiptis į tuos žmones. Ar jis ne apaštalas pagonims, tikrąją šio žodžio prasme? Žr. ne tik 5 eilutę, bet ir Rom 11, 13; 15, 16; Gal 2, 8. 9; Ef 3, 8; 1 Tim 2, 7. Ar šie žodžiai „tarp kurių [pagonių tautų] ir jūs“ neparodo, kad dauguma apaštalo Pauliaus adresatų buvo kilę iš pagonių ir religijos atžvilgiu patys kažkada buvo pagonys? (Žr. Įvado IV dalį).

Savo adresatus pavadinęs „Jėzaus Kristaus pašauktaisiais“, apaštalas mano, kad „tie, kuriuos pavyko veiksmingai pakviesti priklausyti Jėzui Kristui, yra Jo tauta“, taigi Tėvo Kristui patikėta nuosavybė (žr. Jn 10, 27. 28; plg. Jn 17, 6. 9. 24; Tit 2, 14; 1 Pt 2, 9; t. p. žr. 1 Kor 6, 19. 20). Apie priklausymą Dievo šeimai rašoma ir kitoje eilutėje:

7 eil.: „Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems <…>“

Parašęs „visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje“, apaštalas Paulius toliau tęsia 6 eilutėje pradėtą adresatų apibūdinimą. Šįkart jis nurodo ir jų gyvenamąją vietą – Romą. Kodėl manome, jog žodžiai „Romoje“ yra autentiško teksto dalis, žiūrėkite įvado VI dalies 1 teiginį.

Išnagrinėjus visą Laišką romiečiams, paaiškėja, kad rašydamas „Dievo mylimiesiems“ apaštalas supranta, jog Dievas ne tik dabar myli Romoje esančius tikinčiuosius – Jis juos amžinai mylėjo (plg. Jer 31, 3) ir nepaliaus mylėti (Rom 8, 31–39). Kaip žinia, apaštalas būtent taip vertino Dievo meilę, nes, anot jo, Dievas savo vaikais nuolat rūpinosi, rūpinasi ir rūpinsis amžinai (Rom 8, 29. 30). Dievas juos pamilo dar prieš jiems pamilstant Jį. Dievas myli juos, kai jie Jį myli ir kai Jo nebemyli. Neabejotina, kad žmogaus meilės Dievui nevalia vertinti kaip savarankiško jausmo. Juk iš tiesų „mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Mokydamas apaštalas Paulius būtinai pabrėžia būtent šią mintį (žr. Rom 5, 5–11; 8, 28).

Apaštalas priduria: „pašauktiesiems šventiesiems“.

Nors Šv. Rašto aiškintojai visaip stengėsi atkreipti dėmesį, kad originale yra būtent ši reikšmė[9], vertėjai ir toliau siūlo versti „pašauktiesiems būti šventaisiais“ (anglų k. vertimas vert. pastaba). Bet juk apaštalas Paulius ne tai turėjo galvoje. Jis apibūdina, kokie Romos krikščionys yra dabar, ir teigia, kad romiečiams kažkas nutiko – jie buvo veiksmingai pakviesti. Šis vidinis ar veiksmingas kvietimas reiškia, kad per Šventosios Dvasios veikimą Evangelija taip paveikia nusidėjėlių širdis ir protus, kad jie suvokia savo kaltę, pradeda suprasti, jog jiems reikalingas Jėzus Kristus, ir priima Jį, kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją. Taip jie tampa šventieji – žmonės, „atskirti“ gyventi Jėzuje Kristuje apsireiškusio triasmenio Dievo šlovei.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, apaštalas Paulius puikiai išmanė Šventųjų Raštų, ką mes šiandien vadiname Senuoju Testamentu, turinį. Jam buvo žinoma, kad per Senojo Testamento malonės laikotarpį tam tikros vietos, objektai ir žmonės buvo „atskirti“ ir „pašventinti“ Dievo tarnystei: šventovė (1 Kar 8, 10) ir šventųjų švenčiausioji (Iš 26, 33), visos žemės dešimtinės (Kun 27, 30), kunigai (Kun 21, 6. 7) ir net visa Izraelio tauta atskirta nuo kitų tautų (Iš 19, 6; Kun 20, 26; Įst 7, 6; Dan 7, 22). Naujajame Testamente taip vertinami apskritai visi krikščionys. Jie yra Naujojo Testamento malonės laikotarpio „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“, pašaukta garsinti šlovingus Dievo darbus (1 Pt 2, 9). Taigi šventasis – asmuo, kurio nuodėmės ištrintos pakaitinės Kristaus išpirkos pagrindu. Todėl jame apsigyvenusios Dvasios galybe jis stengiasi gyventi Dievo šlovei ir yra atskirtas bei pašventintas tarnystei.

Tad apaštalas Paulius sako, kad jo adresatai būtent tokie – veiksmingai pašaukti šventieji.

O dabar, atsisakius vertimo „pašauktiesiems būti šventaisiais“, nes jis nėra tikslus, teisinga būtų nurodyti, kad vis dėlto šiame nors ir nepatenkinamame vertime yra vienas vertingas dalykas. Jame nurodoma, kad asmuo, per Dievo aukščiausiąją malonę ir galią tapęs šventuoju, negali užmigti ant laurų. Priešingai, jis, kaip šventasis, kasdien turi stengtis gyventi kaip ir pridera šventajam. Juo labiau, kad kol žmogus gyvena žemėje, tol lieka nusidėjėliu. Todėl visomis išgalėmis (tik ne savo, nes jų neturi, o Šventosios Dvasios) turi stengtis būti „šventas ir nesuteptas jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4). Jei žmogus iš tiesų yra šventasis, jis taip ir elgsis. Nors Rom 1, 7 išversta netobulai, vis dėlto ši eilutė nurodo teisingą kryptį.

Savo laiško adresatus, romiečius, apaštalas Paulius pavadino „Dievo mylimaisiais, Jėzaus Kristaus pašauktaisiais šventaisiais“. Gali kilti klausimas, kodėl apaštalas juos taip liaupsina ir siekia užtikrinti, kad juos myli ne tik jis, bet ir pats Dievas. Matyt, ir apaštalas, ir romiečiai žino, jog tos bažnyčios įkūrėjas buvo ne Paulius. Todėl jis lyg ir sako: „Myliu jus taip nuoširdžiai ir stipriai, tarsi pats būčiau jus pagimdęs. Laikau save jūsų, taip, pačiu tikriausiu jūsų apaštalu.“

„<…> tebūna malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“

Būtent tokiais žodžiais apaštalas Paulius kreipiasi į daugelio savo laiškų adresatus. Laiške kolosiečiams ir Pirmajame laiške tesalonikiečiams šis kreipinys sutrumpintas. Pirmajame ir antrajame laiške Timotiejui jis išplečiamas, tarp „malonės“ ir „ramybės“ įterpiant žodį „gailestingumas“. Laiške Titui frazė „mūsų Viešpaties“ keičiama į „mūsų Gelbėtojo“.

Laiške romiečiams matyti, kad du pasisveikinimai – graikų ir žydų – sujungiami į vieną. Graikai sako Chaire! – „Džiaugsmas jums“, o žydai – Šalom! – „Ramybė!“ Apaštalas Paulius ne tik juos sujungė į vieną, bet ir pavertė tik krikščionims būdingu pasveikinimu. Atkreipkite dėmesį, kad žodis chaire buvo pakeistas į charis – „malonę“.

Čia pavartotas žodis „malonė“ reiškia spontanišką, neužtarnautą, veikiantį Dievo palankumą, dovanai rodomą meilumą, kaltės prislėgtų nusidėjėlių, ieškančių priebėgos pas Dievą, gelbėjimą. Dievo sostą juosia vaivorykštė, o nuo jo skrieja žaibai, aidi balsai ir griaustiniai (Apr 4, 3. 5). Mes mąstome apie Teisėją, kuris ne tik atleidžia nusikaltėlio kaltę ir panaikina jam skirtą bausmę, bet jį priima kaip savo sūnų.

Malonė teikia ramybę. Ramybė – tai po susitaikymo su Dievu patiriama būsena, vidinis įsitikinimas, kad pagaliau viskas yra gerai. Tai nuostabi, bet kokį supratimą ir visokią išmintį pranokstanti (Fil 4, 7) palaima, kurią per išperkamąją savo auką Kristus dovanoja Bažnyčiai (Jn 14, 27). Ši ramybė – tai ne vaiskaus dangaus atspindys ramiame vaizdingo ežero vandenyje, o veikiau uolos plyšys, kuriame, siaučiant audrai, Viešpats slepia savo vaikus (prisiminkite pranašo Sofonijo pranašystę). Pakeitus retorinę figūrą, bet išlaikant tą pačią mintį, ši ramybė apibūdinama kaip vieta po sparnais, kur višta surenka savo viščiukus, kad mažieji jaustųsi saugūs tada, kai pakilusi audra šėlsta visu smarkumu.

Tokia malonė ir tokia ramybė ateina tik iš Dievo – mūsų (koks gražus žodis pasisavinimui įvardyti!) Tėvo. Ją tikintiesiems teikia didis Šeimininkas, Savininkas, Nugalėtojas (Viešpats), Gelbėtojas (Jėzus) ir Tarnas (Kristus), trigubai pateptas „išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo“ (Hbr 7, 25).

Daugiau apie tam tikrus apaštalo Pauliaus pasveikinimų ypatumus skaitykite NTC on I and II Thessalonians, p. 3745; on Phillippians, p. 4349; on I and II Timothy and Titus, p. 4956, 339344.


[1] Ar „pagrįstą tikėjimu“, ar „kylantį iš tikėjimo“.

[2] Kodėl Kristaus Jėzaus, o ne Jėzaus Kristaus? Galimą atsakymą į šį klausimą rasite NTC on 1 Tim 1:1, p. 51.

[3] Reikėtų užduoti ir atsakyti į šiuos klausimus:

a) Kokia šioje vietoje vartojamo σάρξ akuzatyvo reikšmė?

b) Ar veiksmažodis óρίξω, kuris čia eina gen. s. m. aor. pass. partic., reiškia (pa)skelbti(kaip verčiama kai kuriuose vertimuose) ar (pa)skirti?

c) Frazė ἐν δυνάμει žymi υἱοῖ Θεοῦ ar ὁρισθέντος?

d) Ką reiškia πνεῦμα ἁγιωσύνης?

e) Ką reiškia prieš πνεῦμα ἁγιωσύνης einantis κατά?

f) Ar κατὰ σάρκα ir κατὰ ἁγιωσύνης – tai dviejų Kristaus žmogiškosios prigimties bruožų priešpastatymas vienas kitam? Ką jie reiškia: Kristaus žmogiškąją ar Jo dieviškąją prigimtį?

g) Ką reiškia 4 eil.ἐξ?

 Atsakymai

 a) Apaštalo Pauliaus laiškuose šis žodis vartojamas įvairiomis reikšmėmis, kurių sąrašas pateikiamas 187 išnašoje, p. 217. Atrodo, kad čia vartojama reikšmė f, nes Jėzus – Dovydo palikuonis pagal žmogiškąją, o ne dieviškąją prigimtį.

b) Visur kitur Naujajame Testamente šis veiksmažodis turi vieną reikšmę „nuspręsti, priimti sprendimą, (pa)skirti“ (žr. t. p. NTC on Luke 22:22, p. 969). Todėl nėra svaraus pagrindo šiai veiksmažodžio reikšmei sumenkinti iki „(pa)skelbti“. Be to, čia vartojamas veiksmažodis „pristatyti“ (anglų k. verčiama „paskelbti“vert. pastaba) apima ir veiksmažodžių „skelbti, pareikšti“ reikšmes.

c) Tikriausiai ši frazė pažymi iš karto po jos einantį žodžių junginį „galingu Dievo Sūnumi“. Net jei ji ir būtų verčiama veiksmažodžiu, prasmė iš esmės nesikeistų.

d) Terminas „šventumo Dvasia“ kilęs iš Iz 63, 10 ir toliau (plg. Ps 51, 13). Rom 1, 4 reiškia Šventąją Dvasią.

e) Viena iš κατά reikšmių pagal LNT (Th), p. 328 yra „per“, „dėl“. Ši veikėjo konotacija ypač išpopuliarėjo vėlyvojoje bendrinėje (koinė) graikų kalboje. Galbūt šioje Šv. Rašto vietoje yra veikėjo ir mato etalono derinys, tinkamas versti įnagininku.

f) Jokiu būdu. Tai iš tiesų sugretinimas, tačiau palyginama, (a) kuo Kristus buvo pagal žmogiškąją prigimtį, ir (b) kuo Jis tapo per šventumo Dvasią. Kitaip tariant, pažemintojo Kristaus būsena priešpastatoma Jo išaukštintajai būsenai. Kristaus žmogiškosios prigimties negalime vertinti aukščiau už trečiąjį Šventosios Trejybės asmenį.

g) Čia reikia elgtis labai apdairiai. Negalime visiškai atmesti „per“ reikšmės („per prisikėlimą iš numirusiųjų“), kuri gali būti teisinga (žr. Mk 10, 20: „<…> aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“). Tačiau kur kas geriau šioje vietoje tiktų reikšmė „dėl“ (žr. Apr 16, 11: „Jie piktžodžiavo dangaus Dievui dėl savo sopulių ir vočių“).

[4] Gereformeerde Dogmatiek. Kampen, 1918, third edition, Vol. III, p. 488, 489.

[5] Tokio požiūrio laikosi Murray J. op. cit., Vol. I, p. 13; t. p. S. Greijdanus, kitame vertingame veikale De Brief van den Apostle Paulus aan de Germeente te Rome (Kommentaar op het Nieuwe Testament), Amsterdam, 1933, Vol. I, p. 67. Šiam požiūriui pritaria ir daugelis kitų Šv. Rašto aiškintojų bei dauguma vertėjų.

[6] Šiam hendiadžio (angl. hendiadys) požiūriui taip pat pritaria Šv. Rašto aiškintojai: M. Bruce, C. E. B. Cranfield, H. Ridderbos, J. A. C. Van Leeuwen ir D. Jacobs. Jis taip pat akivaizdus šiuose vertimuose: Berkeley Version, Good News for Modern Man, J. Knox, J. Moffat, NEB, ir kt.

[7] Žr. Gram. NT, p. 406, 407.

[8] Olandų kalboje šie du žodžiai dažnai jungiami į vieną – geloofsgehoorzaamheid.

[9] Laiško romiečiams komentaruose yra šiek tiek kitoks vertimas šių autorių – M. Bruce, W. G. Coltman, C. E. B. Cranfield, J. Denney, C. R. Erdman, S. Greijdanus, H. Hobbs, J. Murray, H. Ridderbos.

Tekstas paimtas iš šiemet pasirodysiančios Williamo Hendrikseno knygos Laiško romiečiams komentaras“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 

error: Atsiprašome, tekstas skirtas tik skaityti.