Jėzus jiems tarė: „Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo“ (Mt 16, 6).
<…> II. Antra, siūlau išsiaiškinti, kokie buvo tie pavojai, apie kuriuos Viešpats perspėjo apaštalus. „Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo“, – pasakė Jis.
Tie pavojai, apie kuriuos Jis juos perspėja, yra neteisingas mokymas. Jis nieko nesako apie persekiojimų kardą, atvirą dešimties įsakymų pažeidinėjimą, pinigų meilę arba malonumų pamėgimą. Visi šie dalykai, be abejo, buvo pavojus ir spąstai, į kuriuos galėjo įkliūti apaštalų sielos; bet dėl šių dalykų mūsų Viešpats čia nekelia perspėjančio balso. Jo perspėjimas apsiriboja vienu vieninteliu dalyku: „fariziejų ir sadukiejų raugu“. Mes nesame palikti spėlioti, ką mūsų Viešpats turėjo omenyje sakydamas „raugas“. Šventoji Dvasia keliomis eilutėmis toliau teksto, apie kurį dabar kalbu, aiškiai pasakė, kad „raugas“ – tai fariziejų ir sadukiejų mokymas.Pamėginkime suprasti, ką turime omenyje, kalbėdami apie „fariziejų ir sadukiejų mokymą“.
(a) Fariziejų mokymą galima apibendrinti trimis žodžiais: jie buvo formalistai, tradicijų garbintojai ir laikėsi savojo teisumo. Žmonių tradicijoms jie skyrė tik tiek dėmesio, kad jas laikė praktiškai svarbesnėmis už įkvėptuosius Senojo Testamento raštus. Jie neapsakomai griežtai laikėsi visų apeiginių Mozės įstatymo reikalavimų ir pagal tai vertino save. Jie buvo įsitikinę esą kilę iš Abraomo ir savo širdyse sakė: „Mūsų tėvas – Abraomas“. Jie manė, jog dėl to, kad jų tėvas – Abraomas, jiems nekyla pavojus pakliūti į pragarą kaip kitiems žmonėms, ir kad jų kilmė bus išskirtinė teisė į dangų. Jie labai sureikšmino apsiplovimus bei apeiginius kūno apsivalymus ir buvo įsitikinę, kad susiteps net palietę negyvą musę ar uodą. Jie be galo rūpinosi išorine religijos puse ir žmonėms matomasi dalykais. Jie paplatindavo savo amuletus ir pasididindavo drabužių kutus. Jie didžiavosi, kad labai gerbia mirusius šventuosius ir puošia teisiųjų kapus. Jie uoliai stengėsi patraukti žmones į savo pusę. Jiems labai patiko turėti valdžią, titulų, pasirodyti ir būti vadinamiems „Rabi, Rabi“. Tokius tad ir daug panašių dalykų darė fariziejai. Kiekvienas sumanus krikščionis gali rasti juos aprašytus šv. Mato ir šv. Morkaus Evangelijose (žr. Mt 15 ir 23; Mk 7).
Reikia atminti, kad visą tą laiką jie oficialiai neneigė jokios Senojo Testamento vietos. Bet jie įsivedė tiek žmogiškųjų prasimanymų, kad tiesiog atidėjo Raštą į šalį palaidodami jį po savo tradicijomis. Tai tokia religija, apie kurią mūsų Viešpats apaštalams pasakė: „Būkite atidūs ir saugokitės“.
(b) Sadukiejų mokymą taip pat galima apibendrinti trimis žodžiais: laisvamanystė, skepticizmas ir racionalizmas. Jų įsitikinimai buvo kur kas mažiau populiarūs nei fariziejų, todėl Naujajame Testamente jie minimi rečiau. Sprendžiant pagal Naująjį Testamentą, atrodo, kad jie laikėsi mokymo apie įkvėpimo laipsnius; bet kuriuo atveju, jie kur kas labiau vertino Penkiaknygę nei kitas Senojo Testamento dalis, o gal net apskritai ignoravo pastarąjį. Jie netikėjo prisikėlimu, angelų ir dvasios egzistavimu ir dėl šių dalykų mėgino pašiepti žmones ir patraukti juos į savo pusę, pateikdami sunkius atvejus ir keldami sudėtingus klausimus. Štai jų argumentavimo pavyzdys: jie paklausė mūsų Viešpaties apie moterį, kuri turėjo septynis vyrus: „Kai jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus?“ Parodydami religiją esant absurdišką, o pagrindines jos doktrinas juokingas, jie, matyt, tikėjosi priversti žmones atsižadėti tikėjimo, kurį jie gavo iš Rašto.
Reikia atminti, kad, neteisinga sakyti, jog visą šį laiką sadukiejai buvo tikrai neištikimi – anaiptol. Negalima teigti, ir kad jie atsižadėjo apreiškimo – jie to nedarė. Jie laikėsi Mozės įstatymo. Apaštalų darbų knygoje aprašytais laikais daugelis iš jų buvo kunigai. Mūsų Viešpatį pasmerkęs Kajafas taip pat buvo sadukiejus. Bet praktiškai jų mokymas trukdė žmogui tikėti bet kokiu apreiškimu ir metė abejonių šešėlį ant žmonių protų – nors tai, tiesa, buvo šiek tiek geriau nei neištikimybė. Ir apie visą tokį mokymą – laisvamanystę, skepticizmą ir racionalizmą – mūsų Viešpats sako: „Būkite atidūs ir saugokitės“.
Kyla klausimas – kodėl mūsų Viešpats Jėzus Kristus šitaip perspėjo? Juk Jis, be abejo, žinojo, kad po keturiasdešimties metų fariziejų ir sadukiejų mokyklos visiškai žlugs. Tas, kuris viską žinojo nuo pat pradžių, puikiausiai žinojo ir tai, kad po keturiasdešimties metų Jeruzalė su visa savo didinga šventykla bus sugriauta, o žydai bus išblaškyti po visą pasaulį. Tad kodėl dabar girdime Jį perspėjantį apie „fariziejų ir sadukiejų raugą“?
