Ištrauka iš Suzanos Sperdžen biografijos. Pirmasis susitikimas su Č. H. Sperdženu

Tą 1853 metų gruodžio 18-osios sekmadienio rytą Čarlzas Hadonas Sperdženas, tuomet netašytas devyniolikmetis kaimietis, pirmą kartą pamokslavo Niu Park Stryto koplyčioje. Suzana Tompson viešėjo pas senuosius Olney, bet į pamaldas nėjo, nors, kaip ir daugelį kitų, pasklidusios kalbos apie eksperimentą pakviesti kaimo vaikiną stoti prie Bendžamino Kyčo (Benjamin Keach), dr. Gilo (Gill) ir dr. Ripono (Rippon) sakyklos, ją sudomino. Olney šeimos nariai, grįžę iš rytinių pamaldų, gyrė pamokslininką ir kartu su kitais bendruomenės nariais buvo pasiryžę padaryti viską, kad vakare daug tuščių vietų, kurios akivaizdžiai trikdė ir jaudino jaunąjį tarnautoją, būtų užpildytos. Į Niu Park Stryto koplyčią buvo pakviesti draugai, pažįstami, ir vakare bažnyčia iš tiesų prisipildė.

Ten buvo ir Suzana Tompson – ne tiek savo valia, kiek norėdama įtikti draugams. Mat turėdama griežtą supratimą apie padorumo taisykles prie sakyklos, ji nejautė jokio išankstinio prielankumo tam – ir dar tokiam jaunam! – kuris drįso tas taisykles pažeisti. Koplyčia buvo sausakimša, žmonės šurmuliavo, ir visų akys, įskaitant jaunosios merginos, buvo nukreiptos į sakyklą. Pagaliau durys sienoje atsivėrė, ir skubiu žingsniu įžengė pamokslininkas. S. Tompson apstulbo. Jis visiškai neatitiko jos įsivaizdavimų, kaip turi atrodyti pamokslininkas. Buvo akivaizdu, kad Čarlzas Hadonas Sperdženas iš kaimo. Ji būtų galėjusi tai pasakyti iškart, net jeigu nežinotų. Kiekviena jo drabužių detalė liudijo kaimo siuvėjo rankų darbą. Ant kaklo jis segėjo plačią juodo satino kaklajuostę, o rankoje laikė mėlyną nosinę su baltais taškeliais! Ką toks jaunuolis galėjo veikti prie dr. Gilo ir dr. Ripono sakyklos? Su tokia mintimi savo iš anksto nepalankiai nusiteikusiame prote Suzana Tompson atsisėdo paklausyti, ką jis pasakys.

„Ak,  –  rašė  S.  Sperdžen  po  daugelio  metų,  –  kaip menkai aš tada tenutuokiau, kad mano akys žvelgia į tą, kuris taps mano gyvenimo meile. Kaip mažai tesvajojau apie garbę, kurią Dievas rengia man artimiausioje ateityje! Kokia malonė, kad mums nepalikta patiems planuoti savo gyvenimą ir kad už mus tai daro mūsų Tėvas. Priešingu atveju kartais nuklystume nuo savo geriausių palaiminimų ir prarastume rinktines, nuostabiausias Jo apvaizdos dovanas. Mat, tiesą sakant, jaunojo oratoriaus iškalbingumas manęs anaiptol nesužavėjo, o jo kaimietiškos manieros ir kalbėsena labiau kėlė gailestį nei pagarbą. Deja, mano širdis buvo tuščia ir kvaila! Nebuvau pakankamai dvasinga, kad suprasčiau, kaip karštai jis skelbia Evangeliją ir kaip galingai kreipiasi į nusidėjėlius. Labiausiai mano dėmesys krypo į didžiulę juodo satino kaklajuostę, ilgus, nedailiai apkirptus plaukus ir iš kišenės kyšančią mėlyną nosinę baltais taškeliais, kurią jis pats vaizdžiai apibūdino. Visa tai mane šiek kiek juokino. Iš viso pamokslo įsiminiau tik vieną sakinį, ir tai tik dėl jo neįprastumo. Mat man pasirodė keista, kad pamokslininkas kalba apie „gyvuosius akmenis dangiškoje šventykloje, tobulai sujungtus skaisčiai raudonu Kristaus kraujo cementu“.

Kai Č. H. Sperdženas pagaliau tapo Niu Park Stryto koplyčios ganytoju, S. Tompson dažnai sutikdavo jį Olney namuose, nors nei pamokslininkas, nei jo žmona neprisiminė, kada jie pirmą kartą buvo pristatyti vienas kitam. Jaunoji mergina, atrodo, veikiai nugalėjo išankstinį nusistatymą ir dažnai ateidavo pasiklausyti naujojo tarnautojo. Netrukus jo nuoširdūs kreipimaisi ją sujaudino. Ji suprato, kad nebegali likti abejinga ir netarnauti.

„Mano atšalimas pamažu ėmė kelti nerimą. Iš paskutiniųjų prisiverčiau paprašyti misterio Williamo Olney („tėvo“ Olney antrojo sūnaus ir mano pusseserės vyro), aktyvaus Niu Park Stryto sekmadieninės mokyklos darbininko ir tikrojo jaunų piligrimų misterio Geradario bei guodėjo, dvasinės pagalbos ir vedimo. Gal jis papasakojo naujajam ganytojui apie mane – negaliu pasakyti, – bet vieną dieną labai nustebau gavusi iš misterio Sperdženo iliustruotą „Piligrimo kelionę“. Ten jis buvo užrašęs: „Mis Tompson, su geriausiais linkėjimais tobulėti palaimintoje piligrimystėje, nuo Č. H. Sperdženo. 1854 metų balandžio 20 diena.“

„Nemanau, – tęsia S. Sperdžen, – kad tuomet mano mylimasis turėjo kokią nors kitą mintį mano atžvilgiu. Jis tik norėjo padėti sunkiai kovojančiai sielai gręžtis dangaus link. Vis dėlto parodytas dėmesys man paliko didžiulį įspūdį, ir toji knyga tapo labai brangi bei naudinga. Po truputį, nors ir labai bijodama, papasakojau jam apie savo būseną prieš Dievą. O jis savo pamokslavimu bei pokalbiais ėmė vesti mane per Šventosios Dvasios jėgą prie Kristaus kryžiaus, kad atrasčiau ramybę ir atleidimą, kurio taip troško mano pavargusi siela.“ Nuo tada jaunoji pora bendravo vis artimiau. Draugystė stiprėjo, nors S. Tompson apie meilę nebuvo nė minties. Vis dėlto ji jautėsi laimingesnė nei bet kada nuo Poultry koplyčios laikų, kai pirmą kartą buvo atvesta prie Kristaus kojų. Akivaizdu, kad pamokslininkas, taip audringai paėmęs Londoną, tapo tikru dvasiniu palaiminimu šiai tyliai jaunai merginai, kuri dabar gana reguliariai lankė jo bendruomenę.

Tai ištrauka knygos Suzana Sperdžen „Veltui teikiama malonė ir meilė per mirtį”. Knygą galima įsigyti „Reformatų knygyne”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 

error: Atsiprašome, tekstas skirtas tik skaityti.