Atviras nesutarimas su libertinais prasidėjo pirmoje 1546-ų metų pusėje, vos praėjus ketveriems metams po Kalvino sugrįžimo į Ženevą. Libertinai buvo senų patriotiškų Ženevos šeimų grupelė, atvedusi bendruomenę į nepriklausomybę ir reformaciją. Bet palaipsniui jie pradėjo piktintis augančia Kalvino ir „svetimšalių“ įtaka sprendžiant jų miesto reikalus. Nuo 1546-ųjų iki 1555-ųjų kova su Kalvinu darėsi vis aršesnė. Feliksas Bungeneris rašė: „Ištisus devynerius metus jis [Kalvinas] bet kurią akimirką galėjo būti ne nugalėtas (nes jis buvo ne iš tų, kurie galėtų būti nugalėti), o sutriuškintas. Visus devynerius metus jis laukė, kad bet kurį mėnesį ar savaitę jis gali būti išmestas iš miesto, kurį garsino ir stiprino. Devynerius metus jis vedė Ženevą lyg laivą per ugnį, kuri, nors ir degino savo kapitono kojas, vis tiek jo klausė bei kuri susirėmimuose buvo ne mažiau grėsminga ir sunkiai įveikiama“. Apžvelkime keletą libertinų vadovų.
Pjeras Amu
Pjeras Amu (Pierre Ameaux), Ženevos mažosios tarybos narys, pragyvenimui užsidirbdavo iš lošimų kortomis. Jis neteko dalies savo verslo dėl miesto tarybos sprendimų prieš lošimą kortomis. Jis taip pat piktinosi konsistorija, nes ši nepalengvino jo skyrybų, nors Taryba ir davė leidimą po pusantrų metų trukusių ginčų. Jo žmona buvo moteris, kurios „dvasinė laisvė“ buvo tik kitas amoralaus elgesio pavadinimas. 1546-ųjų sausio 27-ą dieną Amu pakvietė pietų keturis savo draugus. Jų akivaizdoje jis išplūdo Kalviną, jo mokymą ir autoritetą. Jis apkaltino jį trokštant tapti vyskupu, esant piktu suvedžiotoju ir kad, jei jie nebus atsargūs, tai tie prancūzai užvaldys visą miestą. Jo draugai viską paskundė Tarybai. Jis buvo pasodintas į kalėjimą. Iš pradžių jis neigė pateiktus kaltinimus. Tada prisipažino šmeižęs ir apkalbinėjęs ganytojus. Ganytojai vieningai prašė, kad su juo būtų tvarkomasi. Taryba pareikalavo, kad jis viešai atsiprašytų trijose viešose miesto vietose vienplaukis ir su fakelu rankose pagal to meto tradiciją. Tačiau yra aiškių įrodymų, jog Kalvinas nenorėjo, kad jam būtų skirta tokia griežta bausmė.
Favre šeima
Šių kelerių metų nesantaikoje pagrindinį vaidmenį suvaidino viena pagrindinių libertinų šeimų – Favre (Favres) šeima. 1547-ųjų vasarį pirklys Fransua Favre buvo pakviestas į konsistoriją ir apklausos metu atsisakė bendradarbiauti. Jis priešinosi „prancūzų“ ganytojams ir jų disciplinai. Jis buvo kaltinamas bjauriomis nuodėmėmis, tačiau elgėsi kaip tikras begėdis. 1546-aisiais jis konsistorijai pareiškė nepripažįstąs ganytojų. Abelis Pupinas (Abel Poupin), vienas iš Kalvino kolegų, pareiškė, kad nepripažįsta jo kaip Kristaus avies, nes jis yra šuo. Šešioliktame amžiuje gyvenę žmonės nevyniojo žodžių į vatą! Šaipydamasis Fransua visur vaikščiojo ir grieždamas dantimis kalbėjo: „Aš esu šuo“. Praleidęs aštuoniolika dienų kalėjime jis jau meldė malonės ir kuriam laikui paliko Ženevą.
1545-ųjų pabaigoje į kalėjimą buvo pasodintas Fransua Favre sūnus Gaspardas. Jis taip pat keletui dienų buvo įkalintas dar ir kitų metų kovą. Prieš išleidžiant iš kalėjimo jis buvo apklaustas, ar tiesa, kad žmonės girdėjo jį sakant, jog jei jis taptų magistratu, tai mieste įkurtų vietas, skirtas ištvirkavimui. Jis neigė kaltinimus. Per 1546-ųjų Velykas jis tarėsi pamokslo metu žaidžiąs kėgliais. Jis buvo subartas, tačiau veltui. Beveik dvejus metus jis buvo išvykęs iš miesto. Sugrįžęs pradėjo kelti neramumus ir vėl buvo pasodintas į kalėjimą. Išėjęs iš kalėjimo nuvyko medžioti priešais Švento Petro bažnyčią, kurioje tuo metu pamokslavo Kalvinas. Kalvino paskaita buvo nutraukta didelio triukšmo, kurį sukėlė Gaspardas ir jo draugai. Kitais metais jis buvo įkalintas už amoralų elgesį.
Gaspardo sesuo Fransuaza (Françoise) buvo ištekėjusi už Ami Perino (Ami Perrin), kuris iš pradžių buvo Kalvino draugas, o vėliau tapo jo priešu. Fransuaza buvo tikra liežuvautoja. Pasipriešinusieji jai galėdavo būti tikri, kad ji plaks juos jei ne kumščiais, tai liežuviu. Ji mėgo šokti, tačiau savo kojas panaudodavo ir aiškindamasi santykius. Kartą, kai jos anyta užsuko aplankyti, ji „geru spyriu“ padėjo jai greičiau išvykti. Dar kitą kartą išleista iš kalėjimo ir išvykdama iš miesto sutiktą Abelį Pupiną apšaukė, partrenkė savo arkliu ir nujojo toliau. Kalvinas ją pavadino amazonių karalienės Pentesilėjos vardu.
Ami Perinas
Pagrindinis libertinų vadas buvo Ami Perinas. Teodoras Beza pasakoja mums, kad jis buvo „nepaprastai kvailas, bet drąsus ir ambicingas žmogus“. Dėl tuštybės ir ambicingų siekių Kalvinas jį praminė „komiškuoju Cezariu“. Jis buvo apkaltintas dalyvavęs slaptose derybose su Prancūzija ir buvo atleistas iš Tarybos nario bei kapitono generolo pareigų. Jis nebuvo išdavikas ir toks piktavalis kaip Favre, tačiau jo savimeilė ir polinkis skaldyti darė jį pavojingą. Jo kolegos ir libertinų vadai buvo Vandelis (Vandel) ir Bertelje (Berthelier). Jie kartais sukeldavo didelį triukšmą. Vieną kartą buvo surengta nerami protesto akcija su garsiais šūksniais šalia tos vietos, kur turėjo posėdžiauti Dviejų šimtų taryba. Anksčiau į susitikimą atvykęs Kalvinas matė, kaip buvo kurstoma maištauti ir kiek nedaug trūko iki kraujo praliejimo. Jis rašė, kad vaizdas buvo grėsmingas. Jis metėsi į kovotojų gretas ir jų kardams pasiūlė savo kūną. Jis liepė jiems pradėti nuo jo. Kalvinas kalbėjo taip oriai ir šaltakraujiškai, kad sumaištis iš karto liovėsi.
